Kultūra

2019.03.04 12:14

Ramūnas Čičelis: šiapus ir anapus Kauno, Lietuvos, pasaulio (knygų apžvalga)

LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2019.03.04 12:14

Literatūros kritikas dr. Ramūnas Čičelis LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristato dvi knygas – Artūro Valionio „π-moll“ ir Dovilės Zelčūtės „Prieglaudos miestai“.

Nuolat skaitantieji knygas paprastai jas renkasi keturiais būdais: visiškai atsitinktinai (skaitoma tai, kas papuola į rankas), dėl praktinių priežasčių, tikslingai pagal poreikius siekiant formuoti tam tikrą seką ir susidomint tomis knygomis, kurios yra priešingos savo turiniu, forma, idėjomis. Pirmuoju, atsitiktiniu, principu dažniausiai skaito tie, kurių darbas nėra susijęs su literatūra – suveikia įvairūs faktoriai, nulemiantys kitą skaitinį: rekomenduoja draugai, perskaitoma recenzija, knyga patraukia knygyno lentynoje. Antrojo tipo skaitytojai  paprastai yra aplinkybių, reikalavimų, viršininkų skatinami versti knygų puslapius. Tokie skaitytojai iš dalies praranda skaitymo kaip netikėto įvykio malonumą, nustemba tik kartais, tačiau dėl gilesnio literatūros išmanymo patiria gilesnį ir stipresnį, labiau argumentuotą ir motyvuotą knygos skaitymo įspūdį. Trečiosios grupės skaitytojai į grožinę literatūrą ir neretai į dokumentiką bei publicistiką žiūri kaip į paralelinės buičiai, kasdieniams rūpesčiams, gyvenimo aplinkybėms realybę. Tokiais atvejais, knyga gali tapti gera pabėgimo nuo streso ir problemų alternatyva, reiškiančia ir tai, kad šio tipo skaitytojai gali turėti geriau išvystytą vaizduotę ir mąstymą, artimą pačiai klasikinio literatūrinio kūrinio struktūrai: knygų seka paprastai rikiuojasi kaip nuotykiai, kurie prasitęsia iš vienos knygos į kitą. Šie nuotykiai – nebūtinai linksmi ir nerūpestingi. Jie – labiau nutikimai, ištinkantys nekasdienėje tikrovėje. Ir pagaliau, paskutinės grupės skaitytojai yra ne labiau vaizdijantys, ne priversti skaityti, ne pasiduodantys gyvenimo aplinkybėms, o tokie, kuriems iš literatūros reikia gyvenamo pasaulio pilnatvės: kas geriau šį mūsų realybės tobulumą suformuos ir ženklins, jei ne tokie kūriniai, kurie leidžia patirti literatūrinius kraštutinumus tam, kad rutininiame pasaulyje būtų išlaikytas vidurio kelias – pusiausvyra, kurianti harmonijos įspūdį ir pajautą?

Artūras Valionis „π-moll“

Šalia įvairių žinijos ir raiškos sričių sąveikos, būtina kalbėti apie A. Valionio knygą kaip mūsų provincialumo ir pokolonijinio mąstymo įveikos ženklą. Autorius, kurdamas savo eilėraščių subjektą ir leisdamas jam kalbėti, atskleidžia, kad poezija yra vis dar universalus, viso pasaulio reiškinys, kurį įžemina, sukonkretina tik kalba, kuria rašomi eilėraščiai. Pastarieji yra gana artimi kito kauniečio poeto Tomo Vyšniausko debiutinei knygai “Įelektrinto piemens”: abu kūrėjai itin akcentuoja saiką, proporciją ir harmoniją – šios klasikinės, antikinės vertybės skleidžiasi ir mąstymo, ir poetinės formos lygmenyse. A. Valionis, sukurdamas poetinės jausenos balansą ir išvesdamas savo eilėraščius į planetos, pasaulio platumas ir ilgumas, išvengia savo kaip asmens vertės hiperbolizavimo, nesusisvarbina, nes išlaiko distanciją, viena vertus, ir su tuo pasauliu, o kita vertus, ir pats su savimi. A. Valionio knygoje įgyvendinama dviguba estetinė distancija: eilėraščių subjektą pagal klasikinį poetinį apibrėžimą skiria tam tikras atstumas nuo paties autoriaus, tačiau to nepakanka – subjektas patiria ir distanciją pats su savimi. Tai pavyksta dėl ypatingos autoironijos, būdingos šio eilėraščių rinkinio kalbančiajam. Dažname eilėraštyje subjektas nevengia pašiepti pats save. Autoironiškas efektas skaitytoją verčia šyptelti ir suprasti, kad mikrokosmas – žmogus – šioje knygoje jokiu būdu nesistengia tapti pasaulio ar kosmoso dydžio.

A. Valionio knygos antrosios dalies eilėraščiai vadinami vertimais iš užsienio kalbų, tačiau iš tiesų jų autorius yra pats A. Valionis – išgalvojami nelietuviški tariamų poetų vardai ir pavardės. Taip pasiekiamas poezijos plotis, leidžiantis kalbėjimą lietuvių kalba įtraukti į pasaulį ir pastarąjį suartinti su lietuvišku rašymu. Kartu toks veiksmas turi ir politinę potekstę, nes autorius nėra iš tų šiandien populiarių kūrėjų, kuriems pakanka siauro savo lietuviško lauko – poezija išeina toli už tautiškumo, propagandos ir proginės kūrybos ribų.

Daugybė loginių ir estetinių atstumų tarp tekstų kūrimo būdo ir autoriaus laikysenos leidžia prabilti apie poetą A. Valionį, kuris viešumoje beveik nekalba apie savo kūrybą ir įteisina šiandien vis dar gana retą lietuvių literatūroje poeto tipą – creator ludens. A. Valionis – žaidžiantis ir muziką grojantis poetas, savo knygas drąsiai atskiriantis nuo individualios psichologijos ir charakterio, todėl jo naujoji knyga yra ne tuščios užuominos apie tai, kad autorius paleidžia į pasaulį savo knygas, o apie tai, kad visos klasikinės poezijos kūrimo taisyklės ir dėsniai šiandien tebėra gyvi ir lietuvių literatūroje.

Dovilė Zelčūtė „Prieglaudos miestai“

Kaunietės Dovilės Zelčiūtės knyga „Prieglaudos miestai“, skaitoma po A. Valionio eilėraščių rinkinio, būtų skirta tokiam skaitytojo tipui, kuris renkasi priešingas knygas ir iš tos opozicijos bando susidaryti pasaulėžiūrinį vaizdinį. D. Zelčiūtė pasaulį aprėpia ne tarptautinėmis užuominomis, o savosios aplinkos kaip pakankamos kasdieniam gyvenimui ir būties anapus šios Žemės sintezės. „Prieglobsčio miestų“ autorės kūriniai yra nuolatinis kasdienos kaip šventės, kurioje vyksta eilėraščiai, bylojimas. Viena vertus, nestokojama konkrečių detalių. Kita vertus, religiniai ženklai ir kryptis Dievop iškart orientuoja į tai, kas apibūdinama kaip sacrum laikas. D. Zelčiūtės eilėraščių subjektas nėra tas, kurio tikėjimas būtų pietistinis. „Prieglaudos miestai“ yra būdas pasaulio trukšme rasti tokį kalbėjimą, kuris leistų patirti ramybę, neatskiriamą nuo kūrybinio nerimo. Šios dvi būsenos ir balansavimas tarp jų sukuria vieną iš daugelio įmanomų „Prieglaudos miestai“ prasminių jungčių. D. Zelčiūtės knygai būdinga ne tik tai, kad visas žemiškas laikas priimamas kaip dovana, bet ir tai, kad nėra griežtos skirties tarp šiapus ir anapus. Daugelis vyresniosios kartos šiuolaikinių lietuvių poetų ieško santykio su mirties įvykiu: vieniems jis tragiškas, kitiems – verčiantis pasijuokti, o D. Zelčiūtei jis beveik neįvykstantis, nes šiapus gyvenama ir siekiama toliau gyventi taip, kad nebaugintų ir negąsdintų tai, kas mūsų laukia anapus. Knygos tikrovė yra maža, jauki ir pačios kalbančiosios įsisavinta, tačiau kartu suprantama, kad tas mažas mūsų šiapusinio gyvenimo fragmentas yra užuomina apie tikrovę anapus. Religinės praktikos – malda, egzortas ir kitos būsenos – D. Zelčiūtei tampa poetinės raiškos būdu. Skaitytojas, versdamas aptariamos knygos puslapius gali patirti ir susikaupimą, ir švarėti vidumi. Pasak pačios autorės, kalbėjusios šių metų Tarptautinės Vilniaus knygų mugės renginio metu, esminė gyvenimo ir poezijos nuostata jai yra tam tikras religinis ir sakralus nuolankumas, reiškiantis, kad žmogus neturi teisės prieštarauti savojo gyvenimo įvykiams ir tikrovei. Kiekvienas įvykis, susitikimas, reiškinys priimamas kaip toks, kuris, matyt, turi ir privalo būti ir įvykti. Taip išsivaduojama ir nuo kūrybingiems žmonėms dažnai būdingos puikybės, ir nuo savęs menkinimo, kylančio iš kompleksų.

Ir A. Valionio, ir D. Zelčiūtės knygos, skaitomos atskirai, gali padėti susidaryti vieną iš daugelio poezijos teikiamų tikrovės vaizdinių. Visgi, kai šios knygos perskaitytos viena po kitos, nepalieka priešybių vienybės ir jungčių tarp žmonių, kūrėjų, kalbų, šalių, kontinentų, šiapusybės ir anapusybės įspūdis. Poezija tuomet reikalinga dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių Renesanso poetas Dante Alighieri's prieš beveik pusę tūkstantmečio sukūrė „Dieviškąją komediją“ – eilėraštis vis dar yra forma, sauganti poetinio žmonijos mąstymo, pasaulėžiūros, o ne vien istorinių faktų ir įvykių, atmintį.