Kultūra

2019.02.23 14:38

Giedrė Kazlauskaitė. Privilegijos (komentaras)

LRT RADIJO laida „Kultūros savaitė“2019.02.23 14:38

Nacionalinės meno ir kultūros premijos šiais metais buvo įteiktos ne prezidentūroje, kaip įprasta, bet Operos ir baleto teatre. Gal dėl renginio iškilmingumo ir didžiulės erdvės, o gal dėl premijos skyrimo Mariui Ivaškevičiui įtampų ceremonijoje būta daug teisinimosi ir teisinimo kalbų. Laureatai, išskyrus mažorinę Mirgą Gražinytę, atrodė suglumę, įsitempę, tarsi kalti dėl jiems skiriamo tokio didelio dėmesio. Nors ir prezidentė, ir komisijos pirmininkė pabrėžė kūrybos laisvę, ne visi liko tuo patenkinti.  

Pavyzdžiui, publicistė Liudvika Pociūnienė „Bernardinuose“ kirto iš peties: „Kūrėjas turi ne tik teisę kurti laisvai. Kūrėjas turi ir pareigą pats vidujai būti laisvas nuo garbėtroškos, godumo, pigių manipuliacijų. O svarbiausia ginti savo vidinę laisvę nuo puikybės, kuri atima norą ir gebėjimą suprasti, reflektuoti, tikrinti, gretinti mitus ir faktus – atlikti tą nematomą darbą, kurio publika nepastebės.“

Na ne, rašytojas to neprivalo, kadangi be puikybės ir egoizmo dar nebuvo parašyta nė viena knyga. Be to, puikybė – itin abejotina substancija, niekada neegzistuojanti tik vienoje oponentų stovykloje. Užtat tiksliai žinoma, kad įsikalbėtas moralinis pranašumas ir badymas pirštu į svetimas puikybes gali būti pavojingesnis net už pačią puikybę. Iliustracija – sovietinė literatūros kritika ir akademinė nomenklatūra, barusi Vytautą Kubilių už laisvo mąstymo aroganciją. Moralizavimas paprastai duoda tik atvirkštinį rezultatą – visai ne tą, kurio tikisi moralizuotojas (nors gal jo lūkestis ir yra ne ką nors pakeisti, o pasigrožėti savo moralumu, nežinau). 

Kai mąstau apie literatūros istoriją, jau nebesibaisiu – kiek daug talentingų rašytojų buvo tiesiog niekšai: smurtautojai, kolaborantai, tėvynės išdavikai, lojalūs terorui ir totalitariniams režimams, nusikaltėliai, alkoholikai, amoralūs palaidūnai, lošėjai ir švaistūnai. Prie fakto, kad talentingas menininkas nebūtinai yra sąžiningas žmogus ir moralinis šviesulys, priprasta senokai. Net Čiurlionio pavyzdys čia visai tinka. Baisiausia, kad tų niekšų kūryba formavo mano ir daugelio kitų estetikos supratimą – jų paveikslai, muzika, teatro spektakliai, filmai ir knygos virto savastimi, kurios neįveikė jokie teisuoliai su savo nuoga didaktika. Šventumo iš jų niekad nereikalavau, nesitikėjau, neprimečiau jiems pareigos auklėti, šviesti, mylėti. Sekiau jais, kaip sekama tikrakalbiais, nors moraline prasme jie nebuvo man autoritetai. Beje, nepasakytum, kad skaitymo procese nedalyvauja sąžinė – tik ji nėra tokia sulipusi su autoriaus balsu ar veikėjų charakteriais, kaip socrealizmo literatūroje. Sąžinė niekada nebūna visuotinė (esu girdėjusi ir apie tokią, bet laikau tą nevykusiu tropu), jos kazusai nagrinėjami asmeniškai, be publikos kišimosi.

Bet man dar įdomiau, kad tame pačiame straipsnyje „Bernardinuose“ Liudvika Pociūnienė mini frazę „kultūrinis isteblišmentas“ – turbūt nusižiūrėjo iš interviu su Kristina Sabaliauskaite Kaltina tą isteblišmentą, susiformavusį, anot autorės, dar sovietmečiu, „ydinga laikysena – skirstymu į „saviškius“, kurie apskritai negali būti kritikuojami, ir tuos „kitus“, kurie neverti dėmesio, nes nuo darinio nepriklausomi“.

Susimąsčiau, ar tikrai tos iš sovietmečio atbangavusios privilegijos egzistuoja (viliuosi, turėtos omenyje ne materialinės ar socialinės privilegijos, kurių nėra jau 30 metų, o privilegijos kaip galia spręsti, kas yra gera literatūra). Ar tikrai profesinėje gildijoje esama „saviškių“ privilegijavimo? Jeigu sąžiningai – turbūt taip, esama (nors niekad apie tai nesusimąsčiau, nebuvau linkusi to pripažinti). Tiesą sakant, niekada nejaučiau didelio bendruomeniškumo – juk įprastai laikomės individualiai, po vieną. Rūšiuojamės viso labo profesiniais filtrais. Žmogus arba moka rašyti, arba ne. Arba turi ką pasakyti, arba neturi. Arba pats organizuoja kalbą, arba nevaldomi kalbos srautai jį nuneša kaip šapelį.

Menas nėra demokratiškas, nors istorijoje būta daug pastangų priartinti jį prie masių. Menas neturi ir funkcijos atspindėti ontologinę tikrovę. Kūryba nėra darbas (arba, tiksliau, ji nėra vien tik mechanistinis darbas, kuriam pakaktų maksimalių bet kurio žmogaus pastangų). Esama puikių, labai sąžiningų, morališkai skaisčių žmonių, bet jie niekada netaps mums „saviškiais“ dėl elementarios priežasties – jie nieko neišmano apie literatūrą. Tai nėra priekaištas, nes lygiai taip pat jie neišmano ir odontologijos arba lėktuvų pilotavimo – jiems nėra jokios būtinybės ją išmanyti, jie patys taip pasirinko. Taip, mes atskiriame ir atpažįstame saviškius, bet tame nedalyvauja nei luomas, nei turtas, nei brolystė, nei seserystė, nei valdžia. Užuodžiame juos per kalbą – tam reikia kasdien kelias valandas treniruoti akis ir protą, ir daryti tą visą gyvenimą. Kai į redakcijos paštą įplaukia tekstas, kurį autorius siūlo spausdinti – beveik iš karto matyti, saviškis jis ar ne. Tą nelengva apibrėžti, nes formaliųjų kriterijų beveik nėra. Už teksto nieko nėra, iš už anapus ekrano nematyti net autoriaus.

Turbūt jums atrodo, kad gerai pažįstate privilegijuotuosius – jie žinomi, paskui juos seka, jų mirtys nepalieka abejingų. Visgi, jeigu jais ir žavisi tam tikra dalis žmonių – tai tik dėl to, kad jų nepažįsta. Gal ir gerai – pažinti jie taptų labai pažeidžiamais, prarastų tų pačių gerbėjų primestas kūrėjų aureoles. Nuvažiuokite pas juos į svečius – į daugiabučius miegamuosiuose rajonuose. Apžiūrėkite jų buitį, įvertinkite patogumus, buitinę techniką. Pasidomėkite turto ir pajamų deklaracijomis, pensijų skaičiuoklėmis, ligų istorijomis – juk dabar beveik viskas vieša. Kad galėtų skaityti ir rašyti, jie dar jaunystėje savo noru atsisakė daugybės „savaime suprantamų“ universalijų – socialinio saugumo, priklausymo vidurinei klasei, kartais net šeimos. Nesigailėjo dėl to. Tai jų gyvenimas, kito jie neturi, negali, nenori turėti. Ir jau neturės.

Taip, intensyvus vidinis gyvenimas tikrai yra privilegija, tik jie jos nesiekė tais būdais, kuriais marketingo schemoje siekiama tikslo. Tiesiog darė tai, kas jiems atrodė įdomu ir svarbu, kas atitolindavo juos nuo savęs pačių. Jų skaitymo treniruotės buvo atkaklios, nuoseklios, kasdieninės; su kalba jie grumdavosi ir sapnuose, liguistai gludindami savo sakinius ligi plika akimi nematomo švytėjimo. Kaip sunkiai jie juos parašydavo, sprukdami nuo banalybės, saugodamiesi vulgarumo, atsižadėdami beskonybės. Atsargiai apeidami trivialias publicistikos balas, nesusisaistydami su knygų pardavimais, sunkiai atsakydami į ideologinius ieškinius. Į šiukšlių dėžę lengvai išmesdavo kalbos klišes, šiukšles, piktžoliškai populiarias frazes ir paraboles. Vaikščiojo paribiais, nevažinėjo magistralėmis. Ir nesibarstė galvų pelenais, nebent įsiveldavo į ką nors iš tikrųjų blogo, istorijos force majoure.  

Giedrė Kazlauskaitė – rašytoja, dvisavaitinio kultūros laikraščio „Šiaurės Atėnai“ redaktorė. Komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.