Kultūra

2019.02.12 21:20

A. Grigorian: visai nebijau pasakyti, kad dariausi balso stygų operaciją

Nemira Pumprickaitė, LRT TELEVIZIJOS laida „Dienos tema“, LRT.lt2019.02.12 21:20

Balandžio 29 d. bus paskelbti tarptautinių operos apdovanojimų laureatai. Operos solistė iš Lietuvos Asmik Grigorian – pretendentė į geriausio metų soprano titulą.

2016 m. ji buvo pripažinta geriausia jaunąja soliste. A. Grigorian dabar jau tik viešnia Lietuvoje, dabar ji dainuoja garsiausiose pasaulio scenose, tokiose kaip Milano „La Scala“, Londono „Covent Gardenas“, Niujorko Metropolitanas, Paryžiaus Bastilijos opera ir Vienos „Staadsopera“. Tačiau pirmomis vasario dienomis A. Grigorian dainavo Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro 30-mečio jubiliejiniuose koncertuose, o vasario pabaigoje ją išvysime Vilniaus miesto operos premjeroje – Piotro Čaikovskio operoje „Pikų dama“. A. Grigorian svečiavosi LRT TELEVIZIJOS laidoje „Dienos tema“.

– Malonu jus matyti. Lietuvoje, kaip suprantu, jūs dabar retoka viešnia?

– Jau gana seniai retoka, nes visada buvau laisvas menininkas – nuo 2003 m. visada dirbau užsienyje.

– Ar tiesa, kad „Pikų damą“ repetuojate Medicinos bibliotekos kambarėlyje?

– Taip.

– Jūsų neįleidžia net į Kongresų rūmus?

– Tai gana normalus procesas. Labai mažai teatrų pasaulyje turi galimybę repetuoti visus spektaklius teatre. Repetuoji pirmą periodą, kol vyksta sceninės repeticijos, ne teatre, o kitoje erdvėje. Kai kurie teatrai turi tas kitas erdves, tai priklauso teatro institucijai, bet tai visiškai normalus procesas.

– Bet kai pradedi vardyti, kur Jūs dainuojate, kokia publika jums ploja, į kokius titulus jūs pretenduojate... Kai sutinkate pasirodyti Vilniaus kongresų rūmuose, kurie, jeigu taip labai švelniai pasakyčiau, visiškai nepritaikyti tokiam reikalui, ir kai repetuojate tokiame kambarėlyje, tada nejučiomis pradedi galvoti, kad kažkas lemia tokį jūsų pasirinkimą. Ar tiesa, kad būtent režisierė Dalia Ibelhauptaitė jus privilioja?

– Be abejo, Dalia yra mano artimas draugas – tai yra visas kolektyvas, atmosfera, tai yra daugybė metų, mes drauge jau 12 metų. Toks sugrįžimas visada man kainuoja labai daug jėgų. Gink Dieve, ne dėl to, kur mes repetuojame ar kur dainuojame. Apskritai pasirodymai Lietuvoje man yra patys sudėtingiausi, nes kai dirbu, mano koncentracija yra kita. Žinoma, dukrytė važinėja su manimi, bet vis tiek planavimas yra visai kitoks.

AFP/Scanpix nuotr.

Kai dirbu Lietuvoje, turiu be galo daug buities, kurią noriu padaryti, norisi apeiti daktarus, draugus, todėl visada yra labai stresinė būsena, kai man dar reikia čia ir dirbti. Todėl per daug dažnai negaliu sau leisti, ir šiandien supratau, kad jau ir miegoti negaliu, nes jaučiu įtampą. Taip per daug dažnai negaliu sau leisti. Bet didelė dovana – vien sutikti žmones, kuriuos myli, dirbti su žmonėmis. Tas pasaulis mažas, ir mes dažnai vienas su kitu susitinkame kitose scenose. Bet kai gauni visų šitų tavo žmonių koncentratą vienoje vietoje – tai labai didelis džiaugsmas.

– Asmik, Jūs jau kurį laiką keliaujate po pasaulį, kaip pati sakote, esate laisvas menininkas, jau daug D. Ibelhauptaitės pastatytų operų dainavote. Bet tikra operos žvaigžde tapote po pernykščio Zalcburgo festivalio, kur sudainavote Salomėją. Kas atsitiko, kodėl būtent tas vaidmuo ir tada įvyko tas lūžis?

– Tai sąlyginis dalykas. Jokio lūžio neįvyko. Mano asmeninis lūžis įvyko 2012 m., nuo kurio pradėjo viskas kilti. Jokio lūžio neįvyko, nes žmonės, kurie žino, kiek valandų įdedu į savo darbą ir koks tai procesas, žingsnis po žingsnio, mažais, mažais žingsneliais eini ten, kur eini. Tai, kas atsitiko su Salomėja, tai yra vaidmuo, kuris tiko, tai vaidmuo, su kuriuo galima padaryti tokį didelį šuolį, nes tai yra apie tave. Kitas dalykas – tiesiog susiklosčiusios teisingos aplinkybės. Turėjau daug galimybių, nes suprantu savo stipriąją pusę. Darau įprastus dalykus truputėlį kitaip, nei buvo įprasta, todėl man patogu atlikti tokius vaidmenis, kuriuos visi žino, bet staiga pamato kitomis spalvomis. Man pavyko parodyti Salomėjos charakterį truputėlį kitaip. Be to, Zalcburgas – žvaigždžių kalimo mašina.

– Vis tiek jie rašė, kad prieš 16 m. Ana Netrebko pakėlė ant kojų publiką. Po to tokio ryškaus vaidmens, kaip jūsų Salomėja, nebuvo. Ar tiesa, kad Romeo Castelluccis atsiklaupė prieš jus išėjęs?

– Tiesa, bet tai irgi normalus faktas. Mes įdėjome tiek daug darbo kartu, tampi viena šeima. Lygiai taip pat aš galėjau prieš jį ant kelių kristi. Visa tai yra tiesa, bet iš to nereikėtų daryti kažko tokio. Tai buvo didelis įvykis, ir vienareikšmiškai visi kritikai kalbėjo, kad tokios didelės sėkmės nebuvo daug laiko. Man tai be galo džiugina širdį, bet aš vis tiek linkusi į tai žiūrėti truputėlį tarsi iš šono. Suprantu, tai nėra vienas platus žingsnis, į tai įeina daugybė mažų žingsnelių, kuriais keliavau. 

– Atkreipiau dėmesį dar į vieną jūsų vaidmenį – prieš keletą metų Antverpeno operoje buvo spektaklis iš „Mėlynbarzdžio pilies“ ir „Žiemos kelionių“ motyvais. Tada jūs ten dainavote su apatiniais, tarsi visą laiką apsinuoginusi. Buvo sunku jus įkalbėti? Operos scenoje tai nėra itin dažnas reiškinys.

– Jūs juokaujate? Dabar jau labai nedažnas apsirengęs vaikšto. Ne, su apatiniais man visai normaliai, be apatinių neišeina. Su apatiniais kol kas komfortabiliai dar jaučiuosi.

– Moterys apsinuoginti viešai nenori, nes turi ką slėpti. Žiūrint į jus, kas tai yra? Dieta? Genai? Dievas davė ir drėbtelėjo?

– Didelis savęs prižiūrėjimas.

– Skiriate tam daug dėmesio?

– Taip, labai daug.

– Tai maistas? Sporto salė?

– Viskas. Tai yra didelis darbas su savimi. Bet nuoga į sceną neičiau ne dėl to, kad turiu ką slėpti, o dėl to, kad manau, jog turiu pakankamai stiprybės, energetikos ir priemonių papasakoti istoriją ir apsirengus.

AFP/Scanpix nuotr.

– Radau tokią citatą: „Jaučiau, kad pasiekiau profesinį dugną, kuriame liko du keliai – lengvas, bet labai greitai vedantis į pražūtį, judant link dramatiškesnio žemesnio balso reikalaujančio repertuaro, nes man pasidarė sunku dainuoti aukštas natas, arba kitas – kad turiu sustoti ir pradėti iš naujo, ir nepasiduoti, tą aš ir padariau, pasiryždama operacijai Berlyne.“ Apie kokią operaciją kalbate?

– Balso. Balso stygų. Tai darbinė operacija, kurią darosi labai daug dainininkų. Tik niekada nesupratau fakto, kodėl visi tai slepia. Nes tikrai taip yra. Čia yra tam tikra prasme tabu, nekalbama tema, jeigu dareisi balso stygų operaciją, nors, kaip minėjau, iš mano žinomų dainininkų, matyt, 95 proc. ją darėsi. Esu labai linkusi apie tai šnekėti, nes labai norėtųsi, kad jauni žmonės to išvengtų. Tai išvengiama, jeigu eini savo keliu teisingai. Ir aš visai nebijau pasakyti: „Taip, aš dariausi balso stygų operaciją.“

– Ir tada jums tai padėjo....

– Padėti gali vienas dalykas. Operinis dainavimas yra sportas, ir turi mokėti tai daryti. Negali eiti pirmą dieną į sporto salę, ką daro visi, įsivaizduoja, kad operos solistai gali ateiti ir kelti 100 kilogramų štangą. Nepakelsi. Gali pakelti, jeigu esi fiziškai stiprus, kokia aš buvau, bet ankščiau ar vėliau susižalosi. Čia yra sportas.

– Asmik, kur jūs dabar gyvenate? Sakote, kad Lietuvoje būnate retai, dukrelė važinėja kartu. Kur dabar yra jūsų namai? Kaip jūs juos įvardijate?

– Namai yra Vilnius, nes Nojus eina į mokyklą Vilniuje. Dėl to visada  grįžtu į Vilnių pas Nojų.

– Nojus – sūnus iš pirmos santuokos?

– Taip, namai yra Vilnius, lagaminus keičiuosi Vilniuje, bet Vilniuje per metus praleidžiu apie mėnesį. Nebent pasitaiko tokie periodai, kai ką nors čia dirbu, tada ilgėliau. 

AFP/Scanpix nuotr.

– Bet jūsų nematyti Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre? Ten kaip ir niekas jūsų nekviečia? Man kaip ir keista girdėti Asmik Grigorian ir Edgarą Montvydą Kongresuose, bet nematyti jūsų operoje.

– Visi mus kviečia. Tai toli gražu netiesa. Mane kviečia. Daugybę metų nuolatos kvietė, ir dabar kviečia, ir anksčiau kvietė. Problema yra ta, kad „Vilnius City Opera“ ir D. Ibelhauptaitė yra visai kita struktūra. Mes galime derintis prie mūsų datų ir daryti tada, kai visi galime. LNOBT – gerokai didesnis mechanizmas, kuris veikia visai kitaip. Tik tiek, kad vis tiek Lietuvoje jie planuoja sezonus vėlai ir niekada nepavyksta suderinti laiko. Iš esmės operos pasaulis yra planuojamas 4 m. į priekį.

– Jūs dabar tiek žinote savo kelią?

– Taip, tai 4 m. į priekį. Lietuvoje visa tai dar vyksta daugiausia 2 m. į priekį, kartais 1,5 m. Kol tas faktas ateina, jau būnu nebelaisva. Yra galimybių ir planų kitiems metams, kokiems nenaujiems pastatymams, ieškome tų galimybių. Visada ieškodavome ir prieš 5 m., ir prieš 7 m. Tiesiog tai gerokai sudėtingesnis mechanizmas. Tikiuosi, kad kažkurią dieną jis pavyks, ir aš ką nors padainuosiu Nacionalinėje operoje.

Naujausi

Paieškos rezultatai

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius