captcha

Jūsų klausimas priimtas

S. Janušauskaitė: per daug myliu kiną, kad išduočiau save ir filmuočiausi bet kur

Lietuvoje dar sunkiai pripažįstama, kad kultūra yra variklis ir šalies veidas. Įtaką požiūriui daro televizija, spauda, taip pat žmonių mentalitetas – deja, pastaruoju metu matyti daug nesusikalbėjimo, stabdančio ėjimą pirmyn, portalui LRT.lt sako aktorė Severija Janušauskaitė. Kalbėdama apie vaidinimą serialuose ir reklamose siekiant uždirbti, ji teigia negalinti išduoti savęs: „Gal aš per daug myliu kiną ir šią profesiją, todėl sunkesniais laikais geriau pakentėsiu, rasiu alternatyvą – kursiu muziką, auginsiu vaiką, gėles, bet savęs neišduosiu, norėdama uždirbti.“    

– Serialas „Babilonas Berlynas“ susilaukė didelio populiarumo, netrukus jį išvys ir Lietuvos žiūrovai. Kaip vertinate savo patirtį vaidinant jame?

– Jaučiuosi keistai, nes nuo serialo pasirodymo praėjo metai, tai pasibaigęs etapas, tikrai turėjęs pasekmių. „Babilonas Berlynas“ – didelis ir ambicingas projektas, sukurtas pagal vokiečių rašytojo ir žurnalisto Volkerio Kutscherio romaną.  

Seriale vaizduojama epocha, kurioje man teko filmuotis, yra neįtikėtina – tai vadinamasis Berlyno undergroundas su visu grožiu, negrožiu, tamsiąja puse. Įkūnijau moterį iš blogiečių pusės – nekilmingą, bet apsimetančią tokia, bei persirengiančią vyru. Ir ne tik tam, kad galėtų koncertuoti.

Kalbant apie patirtį, nežinau nė vieno aktoriaus, kuris nenorėtų padirbėti su Tomu Tykweriu – juk jis dirbo su Tomu Hanksu, Cate Blanchett, su tokiais filmais kaip „Bėk, Lola, bėk“ ar „Debesų žemėlapis“.

Tačiau iš pat pradžių aš net nežinojau, kad važiuoju dirbti su T. Tykweriu. Vokiečiai pasikvietė mane į aktorių atranką ir pirma mintis buvo – vokiečių kalba, gal jūs juokaujate, tikrai ne! Taip sakau dėl kiekvieno savo vaidmens, nes nesu iš labai savimi pasitikinčių aktorių. Nuvykusi ten, sutikau kitą režisierių – Achimą von Borriesą – ir jaučiau, kad jam patiko, ką darau. Vėliau paskambino jau pats T. Tykweris ir negalėjau atsisakyti.

– Serialas „Babilonas Berlynas“ pristatomas kaip brangiausias Vokietijos istorijoje. Ar galima buvo tai justi, pastebėti?

– Tikrai taip, tai galima buvo jausti, dar labiau – pamatyti. Vis tik aš galvoju, kad finansai nelemia filmo kokybės. Finansai lemia gražų vaizdą. Vietoje vienos kameros naudojamos septynios ir pan. Pavyzdžiui, garsioji mano dainos scena buvo filmuojama tris dienas, iki visiško preciziškumo.

Sakyčiau, tokį serialą galima sukurti ir be didelių pinigų, tik tuomet filmavimas truktų kokius 15 metų. „Babiloną Berlyną“ nufilmuoti užtruko šešis mėnesius, dar tris mėnesius vyko pasiruošimas. Tokiam serialui toks laikas – efektyvus.

Monikos Penkutės nuotr. 

– Sakote, kad dainos sceną teko filmuoti tris dienas. Kaip tokiais atvejais neprarasti motyvacijos ir jėgų viską kartoti vis iš naujo?

– Filmuojuosi jau dešimt metų, žinau, kas yra 50 ar 100 dublių, tai jau visiškai normalu. Taip, tai yra maratonas, tam tikras bėgimas. Todėl turi taupyti jėgas bendruose planuose, kai filmuojama iš toliau, kad pakaktų jėgų stambiam planui. Tokia yra technika, turi paskirstyti energiją.

– Visi puikiai žinome, kad mokomės visą gyvenimą. Tačiau provokuojant norisi paklausti, ar, turint tiek įvairios patirties, išmokstate kažko naujo dirbant skirtingose šalyse, su skirtingais kūrėjais?

– Išmokstu kiekvieną kartą. Ir įdomiausia, kad išmokstu naujų dalykų ne tik iš techninės pusės. Vis didėja bagažas, kuriame – gyvenimiški dalykai. Be to, kuo toliau, tuo labiau išmokstu save taupyti, juk man nebe 20 metų. 

Tačiau tai susiję ne tik su amžiumi, o su noru daryti geriausia, ką gali ir nedaryti bet ko. Visuomet stengiausi taip elgtis, bet neišvengiau daugybės blogų pasirinkimų ir klaidų. Visgi, turiu pasakyti, kad man nėra gėda už jokį savo vaidmenį. Kad ir kokiame filme vaidinau, atidaviau viską, bandžiau sukurti įtaigius ir skirtingus personažus.

O patirtis yra paradoksalus dalykas – kuo daugiau darai, tuo daugiau nežinai. Bet ir tai priklauso nuo aktoriaus. Kai kuriems užtenka atlikti vieną vidutinio lygio vaidmenį ir jie jaučiasi galintys nuversti kalnus. Aš pati, kuo daugiau patiriu ir kuo dažniau susiduriu su rimtais kūrėjais, matau, kiek galima nuveikti ir kiek dar galima išmokti.

– Ar turite mėgstamus ir nepakenčiamus vaidmenis? Gal neskirstote jų ir visi – vienodai brangūs?

– Vaidmenų neskirstau, visi man jie brangūs. Visi susiję su tam tikru kontekstu, gyvenimo tarpsniu. Visgi kiek artimesni man saviti, arthauziniai vaidmenys, kurie netraukia masių – būtent į juos įdedu daugiausia meilės. Taip pat svarbūs mažo biudžeto filmų vaidmenys, nes norisi padėti jauniems kūrėjams.

Dabar filmavausi pas Tomą Vengrį ir Jurgį Matulevičių. Lietuvos biudžetas labai mažas ir kelia liūdesį, bet peržiūrėjau šių kūrėjų filmus ir labai džiaugiuosi. Džiaugiuosi, kad galiu būti to dalimi, juk tie filmai sunkiai gimsta. Nieks neturi keliasdešimties milijonų ir aš lenkiu galvą prieš mūsų jaunus žmones, kurie turi tiek išradingumo ir meilės kurti kiną.

– Kai žiūrite filmus, ar dar pagaunate save besistebinčią kokia nors aktorinės technikos gudrybe, svajojate kažką išmokti?

– Man sunku žiūrėti filmus. Yra begalė filmų ar aktorių, į kuriuos žiūrėdamas akivaizdžiai matai, kaip tai padaryta. Labiausiai mane žavi, kai nesuprantu, kaip aktoriai padaro vieną ar kitą dalyką, o tai retenybė. Taip vaidinti sugeba, pavyzdžiui, Meryl Streep. Nors pasakyčiau, kad su laiku perkandi net tokius meistrus, ir matai, kokiais principais remdamiesi jie vaidina, kokią techniką naudoja.

Esu atvira ir, galbūt tai atsiranda su amžiumi, džiaugiuosi daugelio žmonių darbu. Moku žavėtis, tik galbūt nemoku to gerai išreikšti. Esu tarsi kempinė, tyliai sugerianti tai, ką matau aplinkui. Nors esu reikli sau ir kitiems, dažniau pastebiu teigiamus dalykus. Taip pat atsijoju tai, ko nenoriu matyti. Žinau kino rūšis, kurioms nenoriu gaišti laiko, o autoritetu man gali būti ir visiškai jaunas žmogus.

Raimondos Vyšnios nuotr. 

– Įdomu, ką galvojate apie lietuvišką kiną?

– Dabar labai įdomus laikas. Sakyčiau, dabar nėra taip blogai, kaip buvo prieš metus ar dvejus, kai atrodė, kad nieko nebus – per daug komercijos, vidutinybių, pinigų kalimo. Tačiau atėjo neįtikėtinai gabių ir jaunų režisierių banga. Tai labai įdomios asmenybės ir net nesitikėjau, kad jie tokie drąsūs. Tačiau reikia dar daugiau drąsos.

Žinoma, kai ką lemia ir finansinė pusė ir mūsų šalyje vyraujantis tragiškas požiūris į kultūrą. Mes sunkiai pripažįstame, kad kultūra yra variklis ir šalies veidas. Daugybė brukamų veidų televizijos ekranuose taip pat turėtų pasikeisti. Tačiau taip turbūt yra visose šalyse. Tiesiog Lietuva yra maža ir tas mastelis susitraukia. Visgi, kalbant apie kiną, pastebiu gerus požymius, kad ateina autorinio kino laikas.

– Gerėjantis lietuviškas kinas priklauso nuo besikeičiančių kūrėjų kartų?

– Taip, tik yra viena bėda – stagnacija skirstant biudžetą. Vis dar jaučiu, kad daug ką nulemia vardai, pseudoautoritetai. O labiau palaikyti reikėtų jaunus žmones, reikia labiau jais pasitikėti, atskyrus pelus nuo grūdų. Ir, žinoma, Lietuvoje trūksta nepriklausomų rėmėjų, kas pasaulyje jau seniai vyrauja.

Požiūris į kultūrą – kompleksinis dalykas. Labai svarbus čia kontekstas – kokia mūsų televizija, spauda, žurnalistika. Aktualus ir pats žmonių mentalitetas, štai Lietuvoje, ypač pastaruoju metu, sunkiai susikalbame vienas su kitu, o tai stabdo elementarų ėjimą pirmyn. Kol nesidžiaugsime vienas kitu, o ėsime, vargu, ar sėkmingai judėsime į priekį.

– Ir pati esate tai patyrusi – kai žmonės ne džiaugiasi, o kritikuoja, smerkia, ar ne? Dabar matome, kas vyksta dėl Nacionalinės kultūros ir meno premijos Mariui Ivaškevičiui.

– Taip, kartais tai atrodo nerealu, lyg sapnas. Tik kažkur intuityviai manau, kad taip turėjo būti ir tai praeis, viskas pasikeis. Tokios situacijos man atrodo kaip savotiškas pasispardymas, paskutiniai agonijos kupini judesiai, gulbės giesmė. Todėl turime būti kantrūs. Ir jauni žmonės turi būti kantrūs, išmokti pagarbos ir daryti, ką nori daryti.

– Jūsų nematyti lietuviškos televizijos serialuose ar projektuose. Kaip pavyko išlaikyti savo principus?

– Ši tema labai įdomi. Aš iš tų aktorių, kuri nuo pirmo kurso televizijai ir reklamoms pasakiau „ne“. Taip, buvau dėl to labai kritiškai vertinama, tai tęsiasi net iki šiol. Kartą žiūrėjau televizijos laidą ir net kilstelėjau antakį, išgirdusi, kaip vienas garsus aktorius sako – ai, kas tie lietuviai aktoriai užsienyje? Jie tik rusus gali vaidinti.

Tai išgirdusi pradėjau skaičiuoti, kiek esu vaidinusi rusių, kiek esčių, latvių, prancūzių ar italių. Esu vaidinusi net vieną čigonę. Ir pagalvojau, kad visa tai – tik tavo vieno sėkmė arba nesėkmė, gal nenoras mokytis kalbų, nenoras keistis.

Nesu naivi, žinau, kad nenoriu važiuoti į Holivudą, nes ten tikrai būsiu rytų europietė ir vaidinsiu rusų agentes. Tačiau dabar pas latvius, vokiečius ar prancūzus esu vaidinusi tiesiog žmogų, moterį. Tiesa ta, kad kaip save projektuosi, taip ir bus. Man regis, mes patys save įstatome į kažkokius rėmus ir kai neišeini iš savo komforto zonos, tai tau ir nesiseka. Tuomet ir visi kiti atrodo tokie patys.

Kaip ir sakiau, mano atsisakymas filmuotis komedijose ar panašaus pobūdžio projektuose sutiktas labai keistai ir gana stereotipiškai – ach, tai tu čia jautiesi esanti aukščiau kitų....

Ne, nesu aukščiau, tiesiog nemoku to daryti taip lengvai, kaip kiti. Negaliu perlipti per savo matymą, skonio suvokimą, stilistiką. Gal aš per daug myliu kiną ir šią profesiją, todėl sunkesniais laikais geriau pakentėsiu, rasiu alternatyvą – kursiu muziką, auginsiu vaiką, gėles, bet savęs neišduosiu, norėdama uždirbti.

Suprantu, kad reikia uždirbti, reikia pinigų, bet galima rasti ir kitokių būdų. Jei nori, viskas įmanoma. Suprantu tuos, kurie vaidina serialuose, ir gerbiu juos. Tiesiog mano kelias yra kitoks.

– Gal ne visi taip geba išlaikyti savo principus laikui bėgant.

– Sakoma, kad aktoriams reikia būti visur, nes tai sportas – neva turi palaikyti formą filmuodamasis visur ir bet kur, kur tave kviečia. Tačiau vienas labai geras aktorius man pasakė – Severija, bloga vaidyba užkrečiama, blogas kontekstas yra užkrečiamas. Ten, kur prastesnė kokybė, tu natūraliai nuleidi rankas.

Tai kiekvieno aktoriaus pasirinkimas. Jei kas nors jaučia pilnatvę vaidindamas bet kur ir teigia užsiauginęs raumenis, norėčiau pamatyti rezultatą. Deja, kol kas nematau.

Vlados Krasilnikovos nuotr. 

– Viename interviu kalbėjote apie tai, kaip aktoriui svarbu tobulėti, domėtis menu ir kultūra, ugdyti save. Kaip taip darote pati?

– Man pasisekė, nes nuo penkerių metų skaitau knygas. Iki šiol esu priklausoma nuo literatūros ir manau, kad aktoriams, režisieriams, scenaristams, o ir visiems žmonėms be literatūros – nė iš vietos. Nes ten – visas psichologizmas, visi nemokami saviugdos seminarai.

Tačiau dar labiau domėtis reikia kitu dalyku – pačiais žmonėmis. Deja, bet mūsų Lietuvos muzikos ir teatro akademija labai uždaro studentus, tarsi į kokią dėžutę. Todėl manęs visiškai nestebina ten vis pasikartojančios krizės.

Grįžtant prie lavinimosi, tai turi nesustoti. Gaila, kad tenka sutikti aktorių, kurie menkai išsilavinę, beveik nežiūri filmų ir pan. Yra vienetai talentingų, lanksčių, stiprių, labai intelektualių. Apskritai, aktorių kartos labai skiriasi. Vyresnioji – labai įdomi, turintis savą problematiką. Vidurinė karta, mano amžiaus, yra išsibarsčiusi, nevienoda. O jaunoji karta yra nuostabi, jauni žmonės labai apsiskaitę, kas mane džiugina. Kartais žinau mažiau nei jie, ir tai tik skatina eiti į priekį, iš naujo domėtis literatūra, poezija ir pan.

Tačiau nenoriu būti kategoriška. Kiekvienas turi savo virtuvę, mano virtuvė yra tik mano. Aš niekam nieko neprimetu, kaip ir nenoriu, kad man kas nors kažką aiškintų.

Galerijoje – kadrai iš serialo „Babilonas Berlynas“, kurį vasario 14 d. pradeda rodyti LRT TELEVIZIJA. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close