Kultūra

2019.01.28 09:17

M. Burokas: mirties apsvaiginti (knygų apžvalga)

LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2019.01.28 09:17

Poetas, vertėjas ir literatūros kritikas Marius Burokas LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristato dvi knygas: graikų poezijos rinktinę „Dovana sidabro eilėraštis: Graikų poezija“ ir George`o Saunderso  „Linkolnas bardo“. 

Prieš pradėdamas šios savaitės knygų apžvalgą norėčiau trupučiuką pabambėti ir kiek pasvajoti. Esu apie tai rašęs kokius 3–4 kartus. Bet kartosiu vėl ir vėl – kaip užkeikimą. Gal padės?

Lietuvos kultūrinėje ir literatūrinėje erdvėje pasigendu įvairių dalykų, vienas iš jų – sisteminga ir profesionali verstinės poezijos leidyba. Sąmoningai nesakau – vertimas, nes tiek Europos, tiek kitų žemynų poezijos priversti ištisi kalnai. Tad kur jie?

Dauguma publikacijų ir pavienių tekstų skelbiami kultūrinėje spaudoje, įvairiuose žurnaluose ir almanachuose, o vėliau nugula tų leidinių interneto archyvuose (beje, ne visada lengvai ir sklandžiai pasiekiamuose) ir netrukus nugrimzta į snaudulį ir užmarštį, nepalikdami didesnio pėdsako nei skaitančiųjų, nei rašančiųjų sąmonėse.

Šiek tiek verstinės poezijos išleidžiama atskiromis knygomis – dažniausiai pavienių autorių, klasikų, Nobelio premijos laureatų. Tokių knygų būna 1–2, geresniais metais 3–4.  Ir viskas. Kažkokios, tarkim „Europos poezijos bibliotekėlės“ mes neturime, o, tikriausiai, ir negalime turėti. Kodėl?

Leidėjai atsakytų, kad neapsimoka. Kad poezijos skaitytojų mažai, o verstinės poezijos skaitytojų – dar mažiau. Kiti aiškintų, kad poezija – neišverčiama, geriau ją skaityti originalo kalba. Kiti pridurtų – juk pilna angliškų vertimų, šią kalbą visi moka, imkiet ir skaitykiet, jei jau taip reikia.

Aš manau, kad, tarkime, Europos tautų poezijos bibliotekėlė – XX a. ir naujausios – būtų neįkainojamas ir labai vertingas dalykas. Pasvajokime: visų tautų. Ispanų, vokiečių, albanų, makedoniečių, baltarusių, airių, italų ir taip toliau... Paprasto, aiškaus dizaino serija, lengvai atpažįstama, sudaryta ir išversta geriausių tų kalbų žinovų, poetų ir vertėjų. Juk įmanoma. Nemažai šalių turi įvairius fondus, kurie remia leidybą ir vertimą, tai palengvintų užduotį.

Kam to reikia? Bendram išsilavinimui, akiračiui praplėsti, įsileisti į mūsų kiek uždarą literatūros pasaulį naujų ir gaivių vėjų, mokytis. Iš smalsumo, galų gale, iš smalsumo – to vieno pagrindinių žmonijos variklių. Galų gale, tai praverstų ir patiems poetams – jauniems ir nebe. Be to, padėtų susidaryti gana išsamų pasaulio poezijos vaizdą, mokytų naujų žiūros būdų. Priežasčių daug, visų jų čia net nevardinsiu.

„Dovana sidabro eilėraštis: Graikų poezija“ (Vertė Elžbieta Banytė, Diana Bučiūtė, Rūta Burbaitė, Kristina Svarevičiūtė. Sudarė Kristina Svarevičiūtė)

O kol kas padėtį šiuo metu gelbsti pavienių entuziastų projektai, knygos leidžiamos įvairių kalbos draugijų, universitetų, būrelių, klubų ar net vertėjų-entuziastų lėšomis ir atkaklumu. Vienas iš šių metų stebuklų – Lietuvos klasikų asociacijos sudaryta ir išleista graikų poezijos rinktinė „Dovana sidabro eilėraštis“. Knygą sudarė Kristina Svarevičiūtė. Iš graikų kalbos vertė Elžbieta Banytė, Diana Bučiūtė, Rūta Burbaitė ir Kristina Svarevičiūtė.

Knygoje publikuojama keturių žymių XX a. graikų poetų – Giorgios Seferio (Jorgo Seferio), Giannis Ritsos (Janio Rico), Odysseas Elytis (Odisėjo Eličio) ir Nikos Gatsos (Niko Gaco) poezija.

Šie poetai priskiriami 4-ojo dešimtmečio literatūros kartai, jie padarė didžiulę įtaką šiuolaikinės Graikijos kultūros ir literatūros raidai. Du iš jų – Jorgas Seferis ir Odisėjas Elitis – apdovanoti Nobelio premija.

Ką galiu pasakyti? Seniai nepatyriau tokio malonumo skaitydamas į lietuvių kalbą verstą poeziją. Gaivališką, pilną vėjo, saulės, džiaugsmo ir liūdesio. Gyvą ir labai erdvią. Gaivinančią.

Taip, tai nėra paprasti, lengvai perkandami tekstai. Nederėtų pamiršti, kad poezija graikų kalba beveik be pertrūkio rašoma jau 2500 metų. Nederėtų pamiršti, kad senosios graikų poezijos tradicija, skambesys, motyvai šių autorių eilėraščiuose itin gyvi, aktualūs, neatskiriamai supinti su dabartimi. Arba, kaip rinktinėje pateiktame laiške rašo Jorgas Seferis, „žmonės, gyvenantys permainų, klajonių ir karų laikais, nors ir kaip skirtųsi ir keistųsi jų didybė ir vertė (...) amžinai plaukioja tarp tų pačių pabaisų ir tų pačių troškimų“.

Aišku, vienaip šiuos tekstus perskaitys menkai su klasikine graikų poezija ir mitologija susipažinęs žmogus, o kitaip – jas išmanantis. Išmanančiam atsivers  daug akivaizdžių ir paslėptų mitologijos motyvų, kūrinių citatų. Taip, ryškiausios ir aiškiausios jų yra nurodytos knygos išnašose, bet visko nenurodysi ir nepaaiškinsi. Kaip rašoma įvade, „graikiškoji tapatybė neįsivaizduojama be antikinio ir bizantiškojo-krikščioniškojo matmens, liaudiškosios kultūros“.

Rinktinė pradedama klajokliškais, kupinais ilgesio Jorgo Seferio eilėraščiais. Cikle „Istorijos mitai“ jis per mitologijos siužetus žvelgia į savąją XX a. Graikiją, o viename garsiausių ir mįslingiausių eilėraščių „Strazdas“ apmąsto ir suskeldėjusių, XX a. katastrofų nusiaubtą pasaulį, kuriame modernybė bandoma gaivinti, „sulipdyti“ antika. Prie šio eilėraščio pateiktas ir Seferio laiškas bičiuliui Jorgui Kacimpaliui, kuriame pats poetas analizuoja ir aiškina savo kūrinį, atskleidžia jo daugialypumą ir sudėtingumą – tai įdėmus žvilgsnis į jo kūrybą.

Janos Ricas pristatomas tiek savo skaidriais, trumpais, lengvai siurrealistiniais eilėraščiais, tiek vitmeniška, pasakojamąja poezija. Du ilgi eilėraščiai – „Mirę namai“ ir „Helenė“ kalba apie nykimą, buvusią šlovingą praeitį, apie „senosios civilizacijos nuosmukį ir visus jos kerus“. „Helenėje“, eilėraštyje, skirtame mirusios sesers atminimui, visi laikai persimaišę, linijiškumas panaikintas, gyvenimas – teatras ir išeiti galima tik į dangų...

Pasak vienos iš vertėjų ir šiuolaikinės graikų poezijos žinovės Elžbietos Banytės, interneto erdvėje „Doxa“ skelbiamo teksto, „Odisėjo Eličio poezijai būdingas savitas „šviesumas“ ar „optimizmas“, gaivūs ir estetizuoti, tuo pat metu ir originalūs, ir organiški graikų poezijai erotiniai įvaizdžiai. Todėl jo poeziją lengva nusaldinti ir nubanalinti: matyt, dėl to Graikijoje Elitis tapęs savotišku „turistiniu poetu“, labai populiariu ir mėgstamu, bet vargu, ar nuoširdžiai ir įsigilinus skaitomu“.

Kita vertus, Elitis nėra toks paprastas, jo tekstų audinys tikrai sudėtingas, siurrealistiniai įvaizdžiai, nepaisant tariamo lengvumo, gliaudomi ne taip ir paprastai. Poetas eksperimentuoja su forma – rinktinėje spausdinama „Marja Nefelė“ – poetinis dialogas, ciklas „Mažasis jūrininkas“ – įvairiažanris koliažas. Greta Eličio poezijos pateikta ir jo Nobelio premijos kalba, atskleidžianti autoriaus kūrybines nuostatas.

Mįslingiausias rinktinės poetas – Nikas Gacas, grynakraujis ir gaivalingas siurrealistas, į ryškiaspalvį vienį sulydantis Graikijos gamtą, mitus ir kultūrą.

Pakalbėję apie poeziją, pereikime prie praktinių dalykų – šios puikios knygos tiražas tik 400 egz., todėl būtinai turiu pasakyti, kur ją galima (o poezijos mėgėjams – ir reikia) įsigyti: VU Klasikinės literatūros katedroje, puslapyje klasikai.lt ir Akademinėje knygoje Vilniuje.

George Saunders  „Linkolnas bardo“ (Vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė)

Romanas vadinasi „Linkolnas bardo“. Jo autorius – garsus amerikiečių rašytojas George‘as Saundersas, į lietuvių kalbą jį vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, o išleido leidykla „Sofoklis“.

George‘as Saundersas – vienas originaliausių JAV rašytojų, išgarsėjęs savo apsakymų knygomis: jų parašė keturias, pirmoji pasirodė 1996-aisiais, o naujausia – 2013 m. Jos visos pelnė ne vieną apdovanojimą, o jo apsakymus galima vadinti eksperimentiniais, nes autorius išbando pačias įvairiausias rašymo technikas, mėgsta kurti naujadarus, žaisti erdve ir laiku, jo žvilgsnis satyriškas, kandokas, bet nepiktas. Saundersas šaiposi iš vartotojiškos visuomenės ir biurų darbuotojų papročių, negyvos verslo korporacijų naujakalbės, naudoja mokslinės ir maginės fantastikos elementus ir turi puikų humoro jausmą. Nuo praeito amžiaus pabaigos postmodernistų jį skiria noras išlaikyti gyvą kontaktą su skaitytoju, savotiška tekstus persmelkianti simpatija žmogui. Jo istorijos – ne šalti galvosūkiai, o tiesiog pamišėliškas, neįprastu kampu pamatytas mūsų dabartinis gyvenimas.

„Linkolnas bardo“ – pirmasis Saunderso romanas, iš karto tapęs bestseleriu ir pelnęs 2017 m. „Man Booker“ apdovanojimą.

Romano veiksmas vyksta 1862 metais: JAV vykta pilietinis karas, o Baltuosiuose rūmuose miršta vienuolikametis prezidento Abrahamo Lincolno sūnus Vilis. Miręs ir paguldytas į šeimos kriptą, jis atsiduria keistoje vietoje, savotiškame mirusiųjų prieangyje, apgyventame čia užstrigusių dvasių. Šios dvasios užsispyrusiai neigia esą mirusios, jos mano, kad tik susirgo, tuoj pasveiks ir vėl imsis savo reikalų, gyvenimas vėl tęsis. Net savo karstus jos vadina „sirgadėžėmis“.

Šis romane vaizduojamas bardo artimesnis ne Tibeto budizmo mirusiųjų prieangiui, o savotiškai katalikiškai skaistyklai, iš dalies įtakotai ir Dantės „Dieviškosios komedijos“ vaizdinių. Bardo užstrigusios sielos – deformuotos, iškreiptos, su visokiausiomis, jų nuodėmių prigimtį atitinkančiomis anomalijomis. Vertėtų nepamiršti, kad vienas iš veikėjų – kunigas Everlis Tomasas, pabėgęs iš dieviškojo teismo, aną pasaulį nupasakoja kaip stebėtinai primenantį krikščionišką.

Norėdamas pavaizduoti tų dvasių margumyną, leisti joms pasisakyti, o kartu ir perteikti tikrojo pasaulio plotmę, Saundersas griebiasi eksperimento. Romanas sudarytas tarsi iš dviejų persidengiančių, sluoksniais einančių dalių. Viena jų – tikrovės – sudaryta iš įvairių šaltinių: laiškų, biografijų, prisiminimų, istorinių knygų citatų. Šiomis citatomis nupasakojamas paties Linkolno gyvenimas, jo gedulas, žmonių reakcija į Vilio mirtį, reakcija  pilietinį karą. Derėtų pastebėti, kad šios citatos su savotiška špyga kišenėje – dalis cituojamų šaltinių tikri, bet ne menkesnė dalis – paties Saunderso išgalvota.

Dvasių dalis perteikiama savotiškais kapinių, kuriuose ilsisi Vilis, monologais, dialogais, pokalbiais. Kapinių gyventojai – pačių įvairiausių visuomenės sluoksnių, profesijų, rasių. Jie visi nori papasakoti savo gyvenimus, jie grūdasi ir kalba vienas per kitą, sudaro savotišką Linkolno tragedijos chorą – gausų, margaspalvį ir kartais įkyrų. Šis kapinių choras – ne naujas išradimas. Lietuvių skaitytojas gali prisiminti poeto Edgaro Lee Masterso „Spūn Riverio antologiją“, kiti – gėlų kalba rašiusio airių rašytojo Máirtín Ó Cadhaino romaną „Kapinių molis“ (Cré na Cille/Graveyard Clay).

Romano centre – dvigubas persipynęs siužetas: Linkolnas gedi savo sūnaus, o tuo pat metu kelios dvasios – Hansas Volmanas, Rodžeris Bevinsas III ir kunigas Everlis Tomasas kovoja dėl berniuko Vilio sielos, norėdamos, kad jis neliktų įstrigęs bardo, o keliautų ten, kur jam priklauso. Ši kova išlaisvina ir juos, priverčia suvokti, kad jie iš tikrųjų – mirę, turi paleisti tai, ko laikosi įsikibę ir turi leisti įvykti tam, kas turi įvykti.

„Linkolnas bardo“ žaidžia ir su gotikinio, ir su siaubo romano klišėmis, žongliruoja biografijos ir religinės literatūros elementais. Tai romanas – skiautinių antklodė, susiūta tikrai nežabota ir maniakiškai nuodugnia autoriaus fantazija.

Pasakojimas taip pat itin margas savo kalba – jame persipina ir paprasta, šiurkšti, senovinė kasdienė šnekta, ir aukštasis stilius, jame žaidžiama žodžiais. Norėdama visa tai perteikti, vertėja Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė turėjo gerokai paplušėti. Ir jai pavyko.

Trumpai tariant, tai išradingas, gal net per daug išradingas, romanas apie žmogaus sielvartą, susitaikymą su netektimi, apskritai apie susitaikymą ir – apie baimę. Baimę žengti lemtingą žingsnį, baimę keistis, baimę paleisti šį pasaulį, baimę išnykti.

Nepaisant sudėtingos struktūros, „Linkolną bardo“ skaityti gana lengva ir jeigu jūsų neišvargins nuolatinis dvasių tauškesys (kurio galėtų būti mažiau) ir citatų mirgėjimas, kelionė bus vertinga...

Naujausi

Paieškos rezultatai

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius