Kultūra

2019.01.14 11:07

R. Čičelis: ketvirtoji dimensija (knygų apžvalga)

LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2019.01.14 11:07

Literatūros kritikas dr. Ramūnas Čičelis LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristato dvi knygas: Simono Strelcovo „Geri, blogi, vargdieniai: Č. Sugihara ir Antrojo pasaulinio karo pabėgėliai Lietuvoje“ ir Edmundo Janušaičio „Skylėti akmenys“.  

Nors mūsų šalis nepriklausoma jau kelis dešimtmečius, dauguma ir šiais laikais rašomų profesionalių istorikų veikalų yra dar labai stipriai veikiami sovietinės tradicijos. Pirmiausia, todėl, kad okupacijos metais klestėjusi istoriografija, jos kūrimo būdas buvo perimtas iš XIX a. pozityvistinės filosofinės ir istoriosofinės tradicijos. Šiai buvo būdinga tai, kad mokslininkui, tyrinėjančiam patį mįslingiausią žmogaus būties ir gyvenimo matmenį – laiką – patys reikšmingiausi visada atrodė faktai ir skaičiai: jei, pagrįsdamas istoriniais šaltiniais, konstatuoji praeities įvykį, tai jau tampa savaime pakankama ir moksliška.

Ir tik praėjus šiek tiek laiko nuo valstybės atkūrimo, Lietuvos mokslą labiau ėmus veikti Vakarų paveldui, istorinė mintis papildoma idėjomis apie tai, kad patys faktai, skaičiai ir įvykiai savaime nieko ar beveik nieko nesako – būtina kartais net labai subjektyvi mokslininko interpretacija, padedanti suprasti istorijos prasmę.

Šiauliečio istoriko Simono Strelcovo knyga „Geri, blogi, vargdieniai: Č. Sugihara ir Antrojo pasaulinio karo pabėgėliai Lietuvoje“ yra būtent toks veikalas, kuriame autorius ne žaidžia statistikos ekvilibristiką, o, pateikdamas patikrintus faktus ir aprašydamas įvykius, nevengia savęs ir skaitytojo paklausti, kokia iš tiesų yra tarpukario Japonijos konsulo Čijunės Sugiharos veiklos Laikinojoje sostinėje Kaune prasmė. Klausimas apie prasmę visada skatina kalbėti apie du dalykus: bandymą suprasti realybės fenomeno priežastis ir nevengti paklausti, kokiu tikslu vyko žmonių gyvenimų posūkiai ir dramos. Lietuvoje profesionaliosios istoriografijos lauke vientiso mokslinio veikalo (ne atskirų straipsnių) apie Japonijos ir Olandijos konsulų veiklą, gelbėjant žydų ir kitų tautybių pabėgėlius nuo Holokausto ir tremties arba susidorojimo, iki šiol nebuvo. Kaip viename iš knygos „Geri, blogi, vargdieniai“ pristatymų jos autorius tvirtino, net ir užsienio istoriniuose šaltiniuose Lietuvos vaidmuo nepelnytai sumenkinamas. Vytauto Didžiojo universiteto profesorius istorikas Egidijus Aleksandravičius viešai yra sakęs, kad S. Strelcovo knyga padeda mums šiandien geriau suprasti ne tik sudėtingas Antrojo pasaulinio karo priešaušrio ir tragiškų karinių įvykių prasmę, bet ir tai, kokia iš tiesų buvo nepriklausoma tarpukario Lietuva. S. Strelcovas knygoje aptaria XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje vykusią Eviano konferenciją, kurios metu daugelis Vakarų valstybių, turėdamos šimtmečių demokratines tradicijas, vis dėlto užvėrė sienas pabėgėliams. Lietuvos Respublika buvo ta valstybė, kuri nesielgė taip, kaip kitos Vakarų šalys, – liko atvira žydų, lenkų ir kitų tautybių prieškariu ir karo metu nukentėjusiems žmonėms. Monografijoje „Geri, blogi, vargdieniai“ tiesioginė paralelė su šių dienų Europos ir Amerikos situacijomis nevedama, tačiau potekstėje vis dėlto slypi: šiandien net visas istorines pamokas patyrusios šalys Afrikos, Sirijos ir kitų žemynų bei valstybių pabėgėlių atžvilgiu dažniausiai elgiasi lygiai taip pat, kaip ir Eviano konferencijos metais.

S. Strelcovo knyga formuluoja klausimą: kas lemia vieno ar kito oficialias pareigas užimančio žmogaus laikyseną istorinių įvykių, permainų ir tragedijų akivaizdoje – kodėl vieni tampa kilnumo pavyzdžiais, o kiti tiesiog niekšais? Filosofas Leonidas Donskis yra rašęs apie tai, kaip veikia žmogaus moralė kasdieniame gyvenime. Skaitant šio mąstytojo veikalus, aiškėja, kad mūsų etiniai apsisprendimai beveik visada yra instinktyvūs – esame nelinkę ilgai ir sudėtingai rinktis bei svarstyti dilemas, nes gyvenimas yra greitas ir neretai reikalauja reaguoti žaibiškai. Tuomet ir iškyla esminė skirtis – tiesiog vieni žmonės, būdami nepraradę žmogiškumo, tebeturi moralinį instinktą, o kiti, nužmogėjusieji, jo paprasčiausiai neturi ir vadovaujasi siauros asmeninės naudos bei savo išlikimo instinktu, užveriančiu kelią, rizikuojant savo padėtimi, gelbėti tuos, kurie yra beveik ar visiškai pasmerkti pražūti.

Klaipėdietis rašytojas Juozas Šikšnelis viename iš savo istorinių romanų, rašydamas apie Napoleono laikų karus ir Lietuvą juose, istoriją lygina su purvina moterimi. Iš pirmo žvilgsnio, palyginimas atrodo drąsus, tačiau stokojantis originalumo: nuo sovietinių laikų istorijos studentai savąjį mokslą lygino su prostitucija – valdžia samdo ir moka pinigus už tokią istoriografiją, kokios reikia valstybinei atminties politikai. S. Strelcovo knyga „Geri, blogi, vargdieniai“ yra labai gera išimtis iš dabar dominuojančios propagandos, bet ne mokslo, kūrimą primenančios daugelio istorikų veiklos. Kita vertus, J. Šikšnelio metafora, įsiskaičius į meninį tekstą, siekia daug giliau nei kritiką „ad hominem“ vienų ar kitų mokslininkų atžvilgiu: rašytojas klausia, ar pats istorijos vyksmas, patys įvykiai nėra tokia fenomenų seka, kuri beveik visada lemia nelaimes ir dažnai beprasmes aukas. Į šį klausimą S. Strelcovas bando atsakyti labai stipriai ir viltingai: nepaisant visų istorinių pervartų, žmogaus prigimties tamsiosios pusės, ir mūsų šalies bei turbūt didžiosios pasaulio dalies valstybių istorijoje, laiko tėkmėje, esama asmeninį žmonių kilnumą liudijančių faktų, įvykių ir skaičių – Lietuva kaip kraštas iki Holokausto pradžios, kai Lietuvos Respublika oficialiai jau neegzistavo, buvo žydams draugiška valstybė – tokią išvadą, perskaičius S. Strelcovo knygą gali prieiti ir profesionalūs istorikai, ir aštrių siužetų literatūrą mėgstantys literatai. Lietuvos laikysena žydų atžvilgiu, Japonijos ir Olandijos konsulų veikla Kaune, be jokios abejonės, nepaneigia mūsų tėvų ir senelių dalyvavimo Holokauste, tačiau sukuria labai stiprią žmogiškumo atramą, galinčią, kaip teigia rašytojas Grigorijus Kanovičius, byloti apie amžinąją blogio ir gėrio kovą, kurioje kartais nugali ir gėris.

Kauniečio poeto Edmundo Janušaičio knyga „Skylėti akmenys“ irgi kalba apie laiko tėkmę – tai, kas rūpi kiekvienam brandžiam, savo geografinę vietą (klausimą dėl pirmųjų trijų dimensijų) jau atradusiam žmogui. E. Janušaitis jau senokai lietuvių literatūroje vadinamas ir pats save tituluoja Kauno Žaliakalnio rajono poetu. „Skylėti akmenys“ yra tiek vietiška knyga, kiek reikia tam, kad suprastum joje gyvenančio žmogaus laiką – ketvirtąją dimensiją. Prieš dvejus metus išleista poeto knyga „Debesų sala“ buvo bandymas apibrėžti hipiškąją kultūrą ir jai prijaučiančių žmonių laikyseną Lietuvoje ir konkrečiai Kaune bei įvairiuose užsienio miestuose. „Debesų sala“ buvo veržli knyga, savotiškas autoriaus atsisveikinimas su jaunystės laikotarpiu. Žingsnis – vėlyvas, tačiau sąmoningam žmogui būtinas. Eilėraščių rinkinys „Skylėti akmenys“ yra jau daug ramesni tekstai, čia jau nėra maišto, išsiveržimo iš ilgos nelaisvės į išsvajotą laisvę. Naujausioje savo knygoje E. Janušaitis iš veikiančio žmogaus po truputį virsta stebinčiu ir įsižiūrinčiu filosofu, kurio laisvė yra jau ne tranki muzika, motociklas ir kelionių nuotykiai, o vėjo švilpimas per akmenų kiaurymes. „Skylėti akmenys“ yra drąsi knyga tuo požiūriu, kad bando formuluoti dabartinių penkiasdešimtmečių-šešiasdešimtmečių kartos nuostatas, aktualizuoti laikysenas, kurių apmąstymas reikalingas tam, kad rastųsi savotiškas manifestas, iki šiol lietuvių literatūroje iš esmės beveik neegzistuojantis. Taip „Skylėtuose akmenyse“ randasi dedikuoti eilėraščiai draugams, įvairūs daiktiniai tikrovės ženklai, rodantys laiko eigą ir jo totalumą.

Laikas E. Janušaičio knygoje – tai ir mirties nuojautos, kurios išgyvenamos tada, kai mąstoma apie meilę, kuriami jos vaizdiniai. „Skylėti akmenys“ gana tipiškai, bet, formos požiūriu, originaliai žymi tą žmogaus gyvenimo momentą, kai gyvybinės jėgos, meilės varos po truputį transformuojasi į mirties potraukį. Beveik staiga gyventi tampa ne smalsu, įdomu, nauja, o sunku, monotoniška ir nuolat susiduriant su tuo, kas yra sena, paveldėta ir archetipiška. Senatvėje vieni žmonės tampa nuobodūs, paskendę savo mintyse, apmąstymuose, o kiti miršta staiga ir dar gana veržlūs.

Tai, kad „Skylėti akmenys“ yra knygos autoriui asmeniškai svarbus eilėraščių rinkinys, abejonių nekelia. Egocentrinį savo reikšmingumą E. Janušaitis peržengia, skaitytoją kviesdamas būti jautresniais kitokiai, nei jų asmeninė, patirčiai. Poezija kauniečiui poetui – būdas jausti ir išgyventi bendrumo jausmą su kitais, nebūtinai panašiais į patį autorių žmonėmis, o tai beveik visada reiškia ir neprarastą žmogiškumą, ir moralinį jautrumą, ir estetinę distanciją su savimi bei Žaliakalnio, Kauno, Lietuvos ir pasaulio tikrove.