Kultūra

2019.01.02 21:14

M. Ivaškevičius: dėl visa ko turėkime nusižiūrėję kitą šalį

Audrius Matonis, LRT TELEVIZIJOS laida „Dienos tema“, LRT.lt2019.01.02 21:14

Marius Ivaškevičius – prozininkas, dramaturgas, kino scenaristas, režisierius. Jo kūriniai verčiami į įvairias kalbas, o režisuoti filmai pelnė tarptautinius apdovanojimus. Besibaigiant metams M. Ivaškevičius paskelbtas Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu „Už drąsų literatūros žingsnį į teatrą“. Jis vertas pagerbimo ir už kitą drąsą – drąsą primenant nužudytus mūsų bendrapiliečius žydus. „Dienos temoje“ – Marius Ivaškevičius.

– Visokių reakcijų būta į jūsų kūrybą, įskaitant ir, švelniai tariant, nelabai palankias. Ar, turint tai galvoje, tikėjotės būti įvertintas Nacionaline premija?

– Žinote, čia negali nei tikėtis, nei nesitikėti, nes visiškai tame procese nedalyvauji, ir niekas nuo tavęs nepriklauso. Man buvo netikėta, kai 2017 metais pirmą kartą Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas pasiūlė mano kandidatūrą šiai premijai. Tai buvo turbūt netikėčiausias dalykas. Tada jos negavau, o 2018 m. prie jų prisidėjo ir Nacionalinis dramos teatras. Labai džiugu ir malonu tą premiją gauti, bet tikėjimo didelio neturėjau – maniau, kaip bus, taip bus.

– Ne vardan to rašote?

– Ne, tikrai ne dėl to.

– Pacituosiu straipsnį apie Jus „Vikipedijoje“: „M. Ivaškevičius apibūdinamas kaip postmodernus kūrėjas. Teigiama, kad jo postmodernus rašymas yra demistifikuojantis nusistovėjusius mitus ir naujai bei žaismingai interpretuoja tautinę simboliką.“ Ar sutinkate su tokiu sudėtingu savo kūrybos pristatymu?

– Sunku suprasti, kas ten parašyta. Yra tam tikrų kūrinių galbūt, kuriuose tai yra, bet tai yra tik viena dalis mano kūrybos, kaip ir mano interesų rato.

– Dabar ne tokia maloni citata iš to paties straipsnio. „M. Ivaškevičiaus kūryba pasižymi necenzūrine leksika, smurto, nekrofilijos scenomis, kūrinyje „Žali“ menkinamas Lietuvos pokario partizanų pasipriešinimas, „Madagaskare“ pajuokiamos žymios Lietuvos tarpukario asmenybės.“ Su tuo norėtumėte pasiginčyti?

–Čia nieko negaliu pridurti, nes tai akivaizdžiai parašė priešiškai nusiteikęs asmuo, ir tebūnie tai lieka jo matymas.

M. Ivaškevičius, BNS nuotr.

– Gali nesidomėti teatru ir nežinoti M. Ivaškevičiaus kaip dramaturgo, bet turėjai išgirsti apie M. Ivaškevičių bent jau prieš dvejus metus, kai Molėtuose surengta eisena ten per karą išžudytiems žydams atminti. Būtent tamstos rašinys, mano įsitikinimu, atvedė tūkstančius Lietuvos gyventojų į Molėtus, į tą eiseną žydams atminti. Ką jums reiškia ta baisi dėmė mūsų šalies istorijoje?

– Manau, tai yra truputį kiekvieno mūsų dėmė, net jeigu neturime savo šeimoje ar giminėje žmonių, kurie tame dalyvavo, vis tiek yra tam tikras šešėlis, krintantis visai Lietuvai, visai lietuvių tautai. Man atrodo, tas mūsų apsišvarinimas labai reikalingas mums, o dar labiau tiems, kurie yra jaunesni už mus arba kurie ateina. Labai norisi, kad jie tos kupros nebetemptų ant savęs.

– O kas jus tada, 2016 metais, „užkūrė“ tapti tokiu savotišku tos eisenos ambasadoriumi? Manau, 99 proc. dabartinių Lietuvos gyventojų, lietuvių, Lietuvos piliečių būtent iš jūsų straipsnio „Delfi“ tuomet sužinojo, kad bus tokios eitynės, pradėjo dalytis informacija, žymėti save kaip dalyvius, pasižadėti vykti tenai, ir daugelis atvyko.

– Taip, ir man tai buvo iš tikrųjų labai netikėta. Kadangi tema tokia kontroversiška, nepopuliari ir netgi, galima sakyti, tabu, rašydamas turbūt tikėjausi daugiau negatyvios reakcijos, bet reakcija buvo labai pozityvi. Iš tikrųjų žmonės net ir dėkojo už kvietimą į tokį tarytum apsivalymą.

O „užkūrė“ mane kelių išgyvenusių Molėtų žydų noras pakeisti tai ir, minint žudynių 75-ąsias metines, surengti Molėtuose eiseną bei baimė, kad ta eisena bus vien tik jų eisena, kad iš tikrųjų vėl mes į juos žvelgsime pro langus, tarsi niekas nepasikeitė nuo 1941 metų. Ta baimė manyje ir buvo tas postūmis sukviesti žmones, kad vis dėlto tai neįvyktų.

– Na, dėkui Dievui ir dėkui M. Ivaškevičiui, kad taip neįvyko, – ten buvo tūkstančiai lietuvių. O ką jums reiškia kitas mūsų istorijos tarpsnis – herojiška pokario rezistencija? Po romano „Žali“ jūs buvote išbartas už, kritikų teigimu, pernelyg buitišką partizanų vaizdavimą.

– Rašydamas romaną, tame laikotarpyje, galima sakyti, pragyvenau net ne vienerius metus labai stipriai gilindamasis į medžiagą ir jos detales. Ir jeigu šiandien rašyčiau, nerašyčiau jo stipriai kitaip. Galbūt tai yra ta tiesa, tie žmogiški veidai, kurių šiandien mums nesinori, nes mes iš tikrųjų šiandien esame tiek suherojinę tuos žmones, kad nebesiasocijuojame su jais – tai yra kažkokie žmonės iš kitos epochos, kažkokie mūsų praeities milžinai. Faktiškai tarsi duodama mums, skaitytojams, suprasti, kad mes tokie niekada nebūsime, kad tai yra išnykę lietuviai.

 O juk taip nėra. Manau, jeigu kažkas panašaus atsitiktų šiandien, lygiai taip pat tie žmonės, čia pat vaikštantys po LRT, gyvenantys mūsų gatvėse, jie būtų pasiryžę ir pasiruošę tokiems žygiams. Ta prasme, tai žmonės, atėję iš tokios pat visuomenės, iš kokios esame mes, ir man norėjosi būtent pamatyti juose žmones.

BNS nuotr.

– Jums teko nemažai dirbti su rusais ir dabar turbūt tenka, o už pjesę „Rusiškas romanas“ gavote aukščiausią Rusijos teatro apdovanojimą – „Auksinę kaukę“. Koks dabar jūsų santykis su Rusija, kai mes čia, Lietuvoje, ją suvokiame kaip vieną didžiausių grėsmių mūsų nacionaliniam saugumui, kai jūsų kolegos menininkai ten patiria asmeninės laisvės apribojimus ir persekiojimą?

– Mano santykis su Rusija koks buvo, toks ir liko. Aš matau tą kovą, kuri vyksta ten, viduje, ir ji yra, aišku, žymiai skausmingesnė tiems žmonėms, kurie kovojo Rusijoje, negu tiems, kas, sakykime, imituoja tą kovą čia, „Facebooke“, ir panašiai. Žmonės realiai įkalinti ar jiems gresia bylos, kalėjimai, jie sėdi namų areštuose, jie nežino, kada, kuriuo momentu jiems gali tekti palikti Rusiją ir ieškoti prieglobsčio kur kitur. Tai yra iš tikrųjų labai dramatiška ir netgi tragiška ten esančių menininkų, kurie nepalaiko režimo, situacija.

– Jūs stengiatės atkreipti tarptautinės bendruomenės dėmesį į jų padėtį dabar?

– Kiek galiu, taip. Aš rašiau kelis straipsnius į „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ apie Kirilo Serebrenikovo bylą, vos tik ji prasidėjo ir šiek tiek vėliau, būdamas ten ir dalyvaudamas viename iš teismų. Aš toks ne vienas – Europoje labai daug žmonių, labai daug menininkų, kurie bando atkreipti į juos dėmesį.

Yra Olegas Sencovas – žmogus, kuris sėdi nežinia už ką, gavęs 20 metų kalėjimo, ir taip toliau. Tai yra žmonių tragedijos. Žinot, gal taip atrodo kažkam, kad gal pasėdės metus laiko namų arešte ar ten pusantrų ir bus paleistas, bet iš tikrųjų menininkas nemitologizuojant vis tik yra šiek tiek kito jautrumo žmogus, ir pasodinti menininką yra vis dėlto didesnė nuodėmė.

– Jam turbūt labai  svarbus sociumas, buvimas tarp gyvų žmonių?

– Taip. Be to, kai įkalini menininką jo pačiame kūrybiškumo pike, tu iš esmės sunaikini jo galbūt pačius geriausius metus ir jo pačią geriausią kūrybą.

– Viename interviu sakėte, kad jūsų nedomina rėksmingų patriotų reakcija ir kad neleisite, jog kažkokia radikali visuomenės dalis cenzūruotų ar draustų jūsų knygas. Ar matote tokią cenzūros grėsmę? Ar ne dėl to dabar gyvenate – tikėkimės, laikinai – Vokietijoje?

– Vokietijoje tiesiog gavau pasiūlymą metams rezidencijai, ir tas laikas jau eina į pabaigą. Bet yra tiesos jūsų žodžiuose. Tarkime, tas pats romanas „Žali“ – buvo ir tebėra norinčių, kad jo nebūtų, kad jis nebūtų perleidžiamas, ar panašiai, tai tiesiog  mano žinia tiems žmonėms yra ta, kad niekada su jų norais nesitaikstysiu. Visada yra cenzūros pavojus – ir net tik tiesioginės, bet ir vidinės cenzūros pavojus, kai žmogų priverčia cenzūruoti patį save įvairiais būdais, sakykim, bausdami jį. Toks pavojus visada yra, bet kol kas, laimei, didelio jo nematau.

Oskaras Košunovas ir M. Ivaškevičius, BNS nuotr.

– „Man svarbiausia, kad neateitų į valdžią partija, kuri pradėtų varžyti mūsų laisvę“, – čia dar viena citata iš ankstesnio jūsų interviu. Čia ne dabartinei valdžiai taikėte?

– Dar turbūt ne. Taip, ši valdžia  truputį traktuoja mus kaip vaikus, kas man nepatinka. Tarkime, daro už mus sprendimus, kuriuos galbūt mes įstengtume padaryti patys. Labai gaila, kad kreipiamas dėmesys būtent į tokius dalykus ir labai mažai kalbama apie vertybinius dalykus, man to labai iš tikrųjų trūksta – valdžios pozicijos.

Bet kurios valdžios, ne tik, sakykim, valstiečių, bet ir prezidentės, ir visų kitų – žmonės tiesiog nenori apie juos kalbėti, maždaug pastūmė, palikdami tai kažkam kitam. Bet nemanau, kad šita partija yra ta didžioji grėsmė Lietuvos demokratijai.

– Ar mums dar nereikia ieškoti atsarginės Lietuvos, kaip tą darė tarpukariu Pakštas arba Pokštas – jo literatūrinis antrininkas jūsų pjesėje „Madagaskaras“?

–  Klausimas nuo ko – ar nuo ruso, ar nuo savęs – reikia tą Lietuvą rasti atsarginę, nes gali būti, kad mes patys save ištremsime iš čia, kas kažkuria prasme vyksta. Žiūrint į mūsų emigraciją, atsarginės Lietuvos, jau, galima sakyti, po truputį dvi kuriasi: viena – Didžiojoje Britanijoje, o kita – Norvegijoje.

Aišku, tai juokai, bet, be abejo, visada mes gyvename, deja, tokioje geografinėje pozicijoje ir padėtyje, kur nežinai, koks bus rytojus. Ir, aišku, ta Rusijos grėsmė yra. Šiandien galbūt ji šiek tiek prislopusi, bet nežinome, kas bus rytoj, kokių veiksmų kaimynų atžvilgiu pareikalaus vidiniai reitingai ten. Taip kad visada turėkime omeny ir būkime nusižiūrėję kitą šalį, kur galėtume visi kartu išskristi.

Naujausi

Paieškos rezultatai

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius