captcha

Jūsų klausimas priimtas

MO muziejaus įkūrėjas V. Butkus: su D. Libeskindu susitarėme per 3 sekundes

Pirmasis specialiai pastatytas privatus meno muziejus Vilniuje atidarytas tuo metu, kai Finansų ministerija planuoja beveik 6 mln. eurų sumažinti asignavimus, skirtus kultūrai kitų metų biudžete. Muziejaus savininkai, sumanytojai ir įkūrėjai Danguolė ir Viktoras Butkai dalyvavo LRT TELEVIZIJOS laidoje „Dienos tema“.
E. Genio/LRT nuotr.
E. Genio/LRT nuotr.

– Labas vakaras. Ar jūs jaučiatės labai skolingi savo valstybei, ar tiesiog labai gerbiate savo valstybę, kad jos šimtmečio proga nusprendėte padovanoti tokią milžinišką dovaną?

V. Butkus:  Kai pradėjome tą visą istoriją, negalvojome apie šimtmetį, nes dar prieš 10 metų niekas nekalbėjo apie tai, per anksti buvo. O dabar baigėsi visi mūsų projekto vargai, fiziniai vargai. Tai sutapimas, bet labai gražus sutapimas. Malonu įvardyti, kad tai yra šimtmečio dovana arba šimtmečio projektas. Ir mūsų atidarymo scenarijus buvo paremtas būtent skaičiumi 100. Nes vyks 4 dienas arba 100 valandų.

– Bet jeigu atsietume nuo šimtmečio. Sakote, negalvojote, kad būtent šimtmečiui, bet vis tiek pastatyti muziejų... Juk jūs galėjote ramiai sau gyventi – keliauti po pasaulį, būti ramūs, visiškai niekuo nesirūpinantys žmonės. Dabar tas muziejus – vis dėlto su juo yra daug rūpesčių.

V. Butkus: Mes tą ir darome – keliaujame. Ne mes statome tą muziejų, mes suorganizavome procesą. Pasirinkome labai geras komandas – ir statybininkų, ir menotyrininkų, ir kitų darbuotojų, kurie reikalingi muziejaus veiklai vystyti, ir tiesiog stebime. Kartais konsultuojame, jeigu klausia mūsų. Kartais patys įsikišame į muziejaus veiklą. Bet nėra taip, kad 8-ą valandą turi būti darbe ir 6-ą ar 7-ą valandą turi išeiti.

– Sugalvoti tą muziejų, įsteigti, surinkti kolekciją yra viena. Kitas dalykas yra pastatyti tokį pastatą, koks pastatytas Vilniuje. Žinant, kad šito pastato autorius yra vienas žymiausių architektų pasaulyje Danielis Libeskindas, tai turbūt nėra taip, kad pakeli telefono ragelį, paskambini ir sakai: „Klausyk, man reikia pastato. Gal galėtum pastatyti?“ Įsivaizduoju, kad tai nėra taip paprasta susitarti. Kaip jums pavyko taip greitai susitarti?

V. Butkus: Visi įsivaizduoja, kad tai nėra paprasta, bet iš tikrųjų labai paprasta.

– Bet nėra bandę turbūt niekada.

V. Butkus: Jeigu pabandytų, ko gero. Aš mačiau prieš porą dienų dar vieną panašų prašytoją, besitariantį su D. Libeskindu dėl naujo pastato statybų. Negaliu dabar įvardyti nei žmogaus, nei vietos.

D. Butkienė: Šveicarai, man atrodo.

E. Genio/LRT nuotr.

V. Butkus: Palikime tai. O istorija labai paprasta. Tiesiog D. Libeskindas buvo pakviestas į mūsų „Rotary“ klubą Vilniuje paskaityti paskaitos apie architektūrą. Prieš tai buvau perėjęs du konkursus nesėkmingai dėl įvairių aplinkybių, kurie nebuvo realizuoti arba nesibaigė teigiamai. Tai man jau buvo kaip ir įkyrėjusios tos procedūros.

– Čia Lietuvoje turite galvoje?

V. Butkus: Taip, Lietuvoje buvo du konkursai. Vienas buvo prie Neries upės, prie Nacionalinės dailės galerijos pastato, o kitas buvo bandytas jungtinę veiklą padaryti buvusio „Lietuvos“ kino teatro vietoje. Ten išeiga buvo labai menka, kokybinė išeiga menka, o buvo projektų, tai tiesiog priėjau prie D. Libeskindo po paskaitos. Sakau: „Ar nenori pastatyti muziejaus?“ Sako: „Labai noriu.“ Viskas, susitariau.

– Ir taip greitai susitarėte?

V. Butkus: Taip. Na, po to buvo kontrakto derinimo sąlygos pusę metų beveik – tai čia jau kitas dalykas.

– Bet vis tiek gana greitai.

V. Butkus: Susitarėme per 3 sekundes.

– Neįtikėtina. Gerai, bet tada – susitarėte, suderinote kontraktą, reikia statyti. Pusantrų metų. Vilnius per savaitę nesugeba šiukšlių išsivežti. Tokį pastatą per pusantrų metų pastatyti – čia kažkoks kosmosas. Kaip Jums tai pavyko padaryti?

V. Butkus: Na, turbūt turiu tam tikros vadybinės patirties. Manau, tai mano stiprioji pusė. Kai gerai sudėlioji žmones, procesus ir pinigus, tada viskas eina sklandžiai. Ir šį kartą tikrai pavyko surinkti nuostabią komandą. Tiesiog buvo nevienašalis kontraktas, o keturšalis, kur visi sudėjo savo įsivaizdavimą, kur turi prasidėti ir kur turi baigtis jų darbas. Labai svarbu, kad nebūtų persiklojimų ir plyšių. Kad būtų „va, čia aš baigiau ir perdaviau“, ir jau padarė langus, kažkas išbetonavo sienas, kažkas turi įdėti langus, ir tai jau statybinis yra, kaip ir koks ūkis, nereikia apie jį daug kalbėti. Bet pats procesas turi eiti labai sklandžiai. Ir jis vyko tokiu principu, kaip japonai stato, „just on time“. Nebuvo nei sandėliavimo medžiagų, nieko. Buvo vežama, iš karto montuojama. Mūsų statybos partneriai buvo fantastiški.

E. Genio/LRT nuotr.

– O kaip buvo sutvarkyti visi biurokratiniai dalykai? Žmonės guodžiasi, kad kol reikia gauti vieną parašą, pusę metų praeina.

V. Butkus: Nežinau, ar tą norėjote paklausti – ar mes davėme kyšius. Ne, nedavėme niekam. Tas projektas turbūt užhipnotizavo trupučiuką visus. Tai tikrai buvo netikėta, nelaukta, ir matėme mūsų partnerių atsidavimą šitam projektui. Tai jam, sakyčiau, buvo tokia žalia gatvė.

– Suprantu, ponia Danguole, jeigu nepaklausiu apie kolekciją, tai Jūs taip ir pratylėsite. Dabar noriu apie tai paklausti. Jūs sakote, kad kolekcija yra nuo praėjusio amžiaus 6-ojo dešimtmečio iki mūsų laikų. Vadinasi, dalis tos kolekcijos yra sovietmečio laikotarpio. Kodėl jums pasirodė įdomus tas metas?

D. Butkienė: Todėl, kad mes gyvenome tuo laikotarpiu. Mes gimę abudu maždaug apie 1960-uosius metus. Tai yra visas mūsų gyvenimas. Kai tu renki tą meną, tai lyg antrą kartą nugyveni, prisimeni viską, reflektuoji iš naujo. Tai mūsų gyvenimo atspindys. Vienu metu pasijuto, kad lyg sovietmetis kaip ir nustumtas į šalį, nes visi labai gyveno šia diena, bet po to pasijuto, kad jis labai stipriai veikia, net kai apie jį nemąstome ir nejaučiame, lyg tai praeitis. Ta praeitis mus labai stipriai veikia, mes tiesiog gyvename tais stereotipais dar labai labai stipriai. Todėl turime jį reflektuoti, suvokti, sąmoningai suvokti. Tas menas ir padeda suvokti, iš kur mes atėjome, ir tada galvojame, kur mes einame.

E. Genio/LRT nuotr.

Ir kai uždavėte klausimą, aš tiesiog grįžtu prie to, ar mes skolingi valstybei. Kiekvienas pilietis yra, turėtų būti įsipareigojęs, manau, kadangi jis gauna labai daug iš valstybės. Nuo pat vaikystės. Tu gauni išsilavinimą, tu gauni pagaliau visokią sveikatos priežiūrą, ir taip toliau. Mes gauname daugybę paslaugų iš valstybės, aišku, mes mokame mokesčius, bet vis tiek. Mes gauname iš mokytojų labai daug savo visokių. Ta prasme kiekvienas pilietis turėtų ir atiduoti tam tikrą duoklę visuomenei. Ką gali padaryti, tą ir padaryti pagal kiekvieno galimybes. Pagal tai, kaip susiklosto gyvenimas. Kartais užtenka labai mažai to dalyko. Šituo projektu, manau, mes skatiname ne tik ateiti ir grožėtis menu, bet ir dalyvauti procese. Vienas iš uždavinių šito muziejaus yra įgalinti žmones kažką veikti, būti aktyvius, būti aktyviais piliečiais.

– Kai jūs pradėjote kalbėti apie uždavinį, norėčiau išgirsti, į ką jūs lygiuotumėtės, kokia yra idėja, į ką tas muziejus turėtų būti panašus? Nes ne paslaptis, kad pas mus nemėgsta žmonės, nėra tokio didelio poreikio lankyti muziejus. Koncertų sales, galbūt spektaklius, bet muziejus ne tiek labai. Yra tokie muziejai, tokios galerijos kaip „Uffizi“ arba Luvras, yra „Tate“, yra „MoMA“ Niujorke. Į ką jūs norėtumėte labiau orientuoti šitą muziejų?

D. Butkienė: Mes, aišku, aplankėme daug muziejų ir sprendėme šitą klausimą. Girdėjome įvairių nuomonių, tarkim, įvairių profesionalų lietuvių menininkų. Sakė: „Tik nedarykite taip kaip „Tate“ arba „MoMA“, tai yra visiškas popsas, tai jau tikrai tokių nereikia.“ O mes kursime, aišku, unikalų lietuvišką, bet „Tate“ ir „MoMA“ yra tam tikras pavyzdys, ir mes nebijome žodžiopopsas, na, taip, gerąja prasme. Mes tikrai norime, kad žmonės, niekados nesusidūrę su menu, nebijotų ateiti, rastų tokią draugišką terpę, draugišką aplinką. Kad niekas į juos nežiūrėtų, kad „jūs čia kažkokie kvailiai, nieko nesuprantat“, „aš tai čia apie meną nieko neišmanau, aš neisiu“. Nieko panašaus. Kaip tik mes norime, kad tai būtų labai draugiška aplinka bet kuriam žmogui.

– Pone V. Butkau, jūs sakote, kad kyšių niekam nedavėte. Bet vis dėlto labai įdomu būtų sužinoti, ar galėtumėte atskleisti bent apytikriai, kiek Jums kainavo šio muziejaus įkūrimas? Turiu galvoje su visu pastatu, su jo pastatymu, su viskuo. Kokio lygio tai projektas? Kad žmonės įsivaizduotų maždaug.

V. Butkus: Dar yra visiškai žmonėms nematoma muziejaus veikla, kuri taip pat labai nemažai kainuoja. Pas mus dabar dirba 14 žmonių. Jie kuria muziejaus turinį. Prieš tai buvęs mūsų Modernaus meno centras jau funkcionuoja beveik 10 metų. Tai 10 metų tie žmonės yra išlaikomi, kad sukurtų tą turinį, kuris bus pateikiamas ir kuris yra, mūsų manymu, patrauklus ir tinkamas įvairioms amžiaus grupėms ir įvairaus pasirengimo lankytojams. Tad jei tą viską sudėtume, tai nevardysiu galbūt eilučių konkrečių, bet artėja prie 20 mln. eurų.

E. Genio/LRT nuotr.

– Per metus, skaičiau, maždaug milijono eurų reikėtų, turiu galvoje ir išlaikymą pastato, ir atlyginimus žmonėms, kurie dirba, ir mokesčius. Ar viskas yra iš jūsų lėšų, ar jau radote, kas prisideda prie jūsų – kokie rėmėjai, kiti finansai. Ar čia yra valstybės lėšų?

V. Butkus: Patį pastatą ir visą kolekciją surinkome tik iš asmeninių lėšų. Kai prisileidi valstybę, tai tada turi dalyvauti įvairiose procedūrose, kurios viską apsunkina. Tas pusantrų metų, per kurį pastatėme muziejų, tai būtent yra ir dėl to, kad nebuvo valstybės lėšų ir valstybės dalyvavimo. Dabar kitas etapas yra išlaikymas. Išlaikymas yra jau kita daina, ir čia reikalinga būtinai ir visuomenės parama, ir lankytojų. Turime turėti pakankamai, bet to nepakaks, be abejo, reikės kreiptis į valstybę. Valstybė galbūt neduos tų pinigų tau tiesiogiai į muziejų, bet yra įvairūs fondai, Kultūros taryba, kuri skelbia konkursus, ir mes dalyvaujame tuose konkursuose, ir mums pavyksta pritraukti lėšų būtent savo programoms, kurias norime vystyti.

– O yra kokių nors dar privačių rėmėjų?

V. Butkus: Yra privačių rėmėjų, ir aš nustebęs, kad yra netgi tokių rėmėjų, kurių nereikėjo mums ieškoti. Jie patys, atėję pas mus, pasiūlė. Tiesiog sako: „Mums patinka šis projektas, mes norime būti jo dalimi.“ Yra daug žmonių, turtingų ir žinomų visuomenėje, kurie labai reikšmingomis sumomis parėmė mūsų projektą. Tą, beje, nuėjus į muziejų, nesunkiai galima rasti ant sienos – tie žmonės yra pagerbti ir išrašyti.

– Pone V. Butkau, baigiant trumpai – ar gali taip būti, kad jūs vis dėlto pasiūlysite valstybei kaip dovaną šitą muziejų, ar jūsų planuose tai yra?

V. Butkus: Kaip dovana jau muziejus yra, prašau lankytis. Nesvarbu, kieno nuosavybė tas muziejus, svarbu, kad jis yra, ir žmonės gali į jį pakliūti. O ar materialiai mes jį perduosime, manau, daugumos muziejų ir kolekcijų yra likimas anksčiau ar vėliau. Visi mes puikiai žinome, kad privati iniciatyva yra veiklesnė, energingesnė, taupesnė ir greitesnė. Tol, kol mes sugebėsime išlaikyti savo lėšomis ir rėmėjų pagalba, tol stengsimės, kad jis būtų nepriklausomas.

– Labai ačiū jums už tai, kad atėjote, ir ačiū jums už muziejų.

E. Genio/LRT nuotr.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...