captcha

Jūsų klausimas priimtas

R. Čičelis: paveldo likimai (knygų apžvalga)

Literatūros kritikas dr. Ramūnas Čičelis LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristato dvi knygas – Reginos Katinaitės-Lumpickienės eilėraščių knygą „Tapuolia pūkas aky“ ir Giedriaus Alkausko „Keliaujantis akmuo“.
Wu Yi/Unsplash.com nuotr.
Wu Yi/Unsplash.com nuotr.

Modernioji Lietuvos valstybė XIX amžiaus antrojoje pusėje formavosi etnolingvistiniu pagrindu – tai reiškia, kad esminis priklausymo lietuvių tautai veiksnys buvo kalba. Bendroji istorinė kolektyvinė atmintis buvo talpinama žodiniuose pasakojimuose, kurie siekė bajoriškosios valstybės praeitį. XX amžiaus antrojoje pusėje, kai lietuviai, kad ir kaip kartais to nenorima pripažinti, tapo diasporine tauta, verbalinės kalbos statusas tapo ne toks akivaizdus. Ar būtina kalbėti lietuviškai, kad galėtum pasakoti apie savo tėvynę, paliktą tavo tėvų, senelių ar prosenelių? Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkų istorikų prieš kelerius organizuota ir įvykusi ekspedicija į Pietų Amerikos, Amazonijos džiunglių miestus bei kaimus parodė, kad lietuviais ten save dažnai vadina žmonės, kurie lietuviškai begali sudainuoti vieną dainą, tačiau ispaniškai valandų valandas gali pasakoti apie savo šeimos lietuvišką praeitį, kuri lyg savaime paverčia pasakotoją lietuviu. XX amžiaus pabaigoje ir mūsų dienomis Vakarų kultūroje įsivyravus vaizdo kultūrai, istorinė atmintis tampa ne verbaline, o vizualiąja. Kai taip įvyksta, lietuvybė nebūtinai turi būti lyg kasdieninė duona. Savo tautinį statusą rutinoje migrantai ir jų atžalos tarytum pamiršta, tačiau, paklausius, ką jie kalba apie Lietuvą ir lietuvius užsienio kalbomis, akivaizdu, kad jokia valstybės politika ir pilietybių klausimai negali atimti teisės save suvokti taip, kaip pačiam užsienio lietuviui norisi. Visi postringavimai apie pareigas tėvynei, kurios pamirštamos atsidūrus ne Lietuvoje, lyg jūros bangos dūžta į mūsų tautos atmintį, kuri byloja, jog lemiamais valstybingumui ir tautos likimui momentais išeivija visada buvo labai svarbi, kartu puikiai suprasdama, kad paaukota gyvybė ir savęs atidavimas okupanto kankinimams ne visada yra besąlygiškai teisingas elgesys, nes veikimas tautos naudai taikos sąlygomis yra tiek pat brangus ir net prilygsta rezistentų kraujui.

Regina Katinaitė-Lumpickienė „Tapuolia pūkas aky“

Tokiame kontekste šiais metais pasirodė poetės Reginos Katinaitės-Lumpickienės eilėraščių knyga „Tapuolia pūkas aky“. Tai – poezijos uteniškių tarme rinkinys, kuriame pati svarbiausia yra būtent kalba kaip būties ir tapatybės saugos ir plėtojimo būdas. Uteniškių kalbėjimas, kuris minėtos kūrėjos knygoje virsta susikalbėjimu su tos pačios tarmės nepraradusiais žmonėmis, labai primena daugelio Lietuvos žmonių, keliaujančių per atostogas ar dėl darbo reikalų į Vakarų Europos šalis, patirtį arba televizijos ekrane matomą laidą „Euromaxx“. Ir vienu, ir kitu atveju, mūsų piliečiai, tiesiogiai ar virtualiai atsidūrę Prancūzijoje ar Vokietijoje, pastebi, kaip tenykščiai gyventojai vertina savo regioninį paveldą. Mūsų valstybės žmonės, iš dalies dėl minėto vizualiojo kultūros posūkio, dažniausiai yra linkę plakti ir niekinti save, kad vis dar kalba tarmiškai. Eilėraščių knyga „Tapuolia pūkas aky“ patvirtina, kad šiandienėje Lietuvoje egzistuoja ne vien tai, ką eseistas, rašytojas Tomas Sakalauskas prieš du dešimtmečius savo knygoje „Čakona“ pavadino „žargonine garga“. Šiame kūrinyje autorius prabyla apie kuršių paveldo nykimą, kai vietoje tarmės įsivyrauja gargaliavimas, bet jau ne kalbėjimas. R. Katinaitės-Lumpickienės knyga, regis, yra daug vertingesnė, nei pastarųjų kelerių metų lietuvių prozininkų parašyti romanai, kuriuose fiksuojama Lietuvos didmiesčių jaunimo ir viduriniosios kartos kalba. Pastarajai išnykimo pavojus iš tiesų negresia – greičiau mus ištiks rusų kalbos likimas, reiškiantis, kad kiekvienas miestas ar jo rajonas kalbės specifiniu žargonu, kurio tarme vadinti bus jau neįmanoma. Knygoje „Tapuolia pūkas aky“ aiškiai parodoma, kad tarmė vis dar yra giliausios mūsų etninės atminties savotiška „kapsulė“. Žargonas prisimena tik dešimtmečius, bendrinė kalba – kiek daugiau nei šimtmetį, o tarmė – daug amžių.

R. Katinaitės-Lumpickienės eilėraščių rinkinys atveria ir dar vieną buvimo modusą – įsitvirtinimas vietoje, kurioje gyvena ne tik poetė, bet ir praėjusios kartos, vyksta ne vien šliogeriškuoju filotopijos būdu, atsisakant žvelgti už horizonto ir apsiribojant konkretybe šiapus dangaus ir žemės linijos sankirtos. Įsigyvenimas ir tikras buvimas, pasak knygos „Tapuolia pūkas aky“ autorės, vyksta tada, kai žvilgsnis yra ne tik horizontalus, bet ir krypsta aukštyn į medžių šakas, viršūnes ir dangaus skliautą. Taip randasi buvimo metafizika, kurios tiesiog persunkta aptariama poetės iš Utenos krašto knyga. Stebėtina, bet ne moderniojo žmogaus pabrėžiama daiktų ir jaukumo svarba sukuria tikruosius namus – šis vaidmuo tradicijos žmogui pirmiausia slypi ritualuose: Vėlinėse ir religinėse bei gamtos šventėse, kai žvilgsnis tampa ne kasdienis, o ypatingas, poetiškas. Būtent ši sakralumo jausena yra R. Katinaitės-Lumpickienės knygos eilėraščių subjekto poetizmo pagrindas. Vaizdai tokiam žmogui yra greitai užmirštami, kalba lieka galimybe prabilti iš amžių į amžinybę. Tokia laikysena visiškai nepatvirtina šiuolaikinio lietuvio globalaus buvimo sampratos, tačiau, neabejotinai, turi teisę egzistuoti ir būti palaikoma kaip paveldas, kurį reikia saugoti.

Giedrius Alkauskas „Keliaujantis akmuo“

Kito poeto, Giedriaus Alkausko knyga „Keliaujantis akmuo“ yra šio autoriaus debiutas literatūros lauke. Kaip rodo eilėraščių ir prozos rinkinio paantraštė, šiame tomelyje sudėtos ir eiliuotos sakmės, ir poetinės prozos formos tekstas, ir tiesiog eilėraščiai. Nuo pat klasikinių mūsų civilizacijos laikų įprasta, kad knygą sudaro daugiau ar mažiau vientisą pasakojimą kuriantys tekstai arba, romano atveju, vientisos stilistikos kūrinys. G. Alkausko debiutas – tai visa, ką autorius norėjo į knygą įtraukti, visiškai negalvodamas apie tai, kokią visumą tie tekstai kuria. O ji yra eklektiška ir fragmentiška. Kai septynių dešimčių puslapių knygą sudaro trys dalys (pats autorius prozos teksto neskaičiuoja kaip atskiros knygos dalies), harmonijos tikėtis sunku. Juolab, kad skyriai yra labai skirtingi.

G. Alkauskas – muzikologas ir kompozitorius, 2006-aisiais sukūręs eilėraščių apie komišką muzikanto padėtį, kaip galima numanyti, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Ketvirtajame knygos viršelyje autorius teigia, kad šiuos eilėraščius reikia suprasti kaip autoironijos artefaktus. Visgi juos skaitant, aiškėja, kad juokingas ir pats muzikanto portretas, ir, ko autorius turbūt nesitikėjo, pašaipos būdas. Tai reiškia, kad G. Alkausko eilėraščiuose pašiepiamas muzikantas, bet tuo pat metu kyla noras juoktis ir iš paties komiško eilėraščio žanro. Dėl gana silpno kalbos ir įvairių jos stilių bei registrų jausmo ir nuovokos skaitytoją ima juokas net ir iš alkauskiškos literatūros sampratos.

Kita knygos dalis, kurioje eiliuota forma pasakojamos savitai interpretuotos lietuvių sakmės, turi didesnę literatūrinę vertę, rodančią, kad autorius, būdamas pirmiausia muzikos žmogus, geba puikiai rimuoti. Visgi ir čia dėl rimo ir skambesio kartais aukojamas geras verbalinis skonis. Šio knygos skyriaus turinio pagrindas yra ne lietuvių tradicinių pasakojimų atkartojimas ar stilizacijos bandymas, o daug drąsesnis veiksmas – savita literatūrine forma perteikti savo santykį su istorine tradicija ir giliausia lietuvių literatūros (dažniausiai labiau sakytinės nei rašytinės) klasika. Autorius bando sukurti romantinį pasaulėvaizdį, kurį, kaip pats teigia, perima labiau iš muzikos, nei iš literatūros. Visgi knygos „Keliaujantis akmuo“ romantizmas nepasiekia tų aukštumų, kurios buvo būdingos XIX amžiaus vokiečių rašytojams, savo kūriniais atskleidusiems romantikos didybę, siaubą ir kartu grožį. G. Alkausko romantizmas lieka neišplėtotas turbūt ne todėl, kad autorius nesuvoktų minėtų romantizmo aspektų, o dėl to, kad šiomis temomis yra tiesiog per mažai parašęs. Tie kūriniai, kurie įtraukti į knygą „Keliaujantis akmuo“, yra įdomūs skaityti, tačiau apie romantinę visumą kalbėti, deja, netenka.

Trečioji struktūrinė knygos dalis – tai poetinės prozos sakmė, kurios pasakotojo vaidmuo yra įminti požemių karalystėje, užburtame kalne įkalinto žmogaus vardą. Aiškėja, kad šio teksto, kaip ir daugelio eiliuotų sakmių, autoriaus tikslas yra įvardyti kuo daugiau mitologinės tikrovės realijų. Veiksmas primena mažo vaiko pastangas, tačiau dėl to nenustoja rimtumo – panašu, kad G. Alkauskas suvokia esminę poezijos ir gal visos literatūros paskirtį: įvardijant kurti tikrovę, kuri yra išnykusi bėgant amžiams arba niekada nėra egzistavusi. Šis žodžių erdvės lauko išplėtimas yra esminė knygos „Keliaujantis akmuo“ ypatybė, pateisinanti tekstų publikavimą. G. Alkausko kuriama mitologinė sąmonė nėra iš piršto laužta ir gali būti veiksniu, kuris vienija kalbančiuosius lietuvių kalba. Ši įgauna dar vieną formų variaciją, leidžiančią teigti, kad, skirtingai, nei teigia kai kurie visuomenės veikėjai, rašytojai, viešieji asmenys, mūsų nacionalizmui pavojus tikrai negresia.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...