Kultūra

2018.08.06 09:33

R. Čičelis: perviršis ir saikas (knygų apžvalga)

LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2018.08.06 09:33

Literatūros kritikas dr. Ramūnas Čičelis LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristato dvi knygas – Tomo Vyšniausko „Įelektrinto piemens“ ir Rimanto Petro Elenos von Kluso „Racijų vibracija“. 

Vakarų Antikos filosofijoje buvo žinoma ir svarstoma žmogaus gyvenimo ir pasaulio saiko kategorija, tuomet tiesiogiai susieta su „harmonijos“ sąvoka – tik laikydamiesi saiko savo kasdienėje veikloje ir kurdami savuosius gyvenimus, galime artėti prie harmoningos būties. Šias problemas išsamiai ir nuodugniai nagrinėjo filosofai Platonas, Aristotelis ir keli kiti mąstytojai. Vėlesniais, viduramžių laikais, harmonija jau tapo religinio mąstymo objektu ir nuo to laiko saikas bei su juo susijusios mūsų buvimo Žemėje problemos tapo religinėmis. Tai tęsiasi iki dabar.

Skirtumas tarp istorinių laikų ir šiandienos yra tik ir net tas, kad saikas ir harmonija kaip buvimo modusai jau turbūt negrįžtamai atiteko įvairių ezoterinių parareliginių grupių laukui. Tik poetas, filmininkas Jonas Mekas, paklaustas, kaip jam pavyko taip ilgai išgyventi, atsako, kad paslaptis yra saikas. Juokaudamas teigia, kad saikingai mylėjo moteris, saikingai dirbo, saikingai vartojo svaigiuosius gėrimus. Kitaip sakant, šis menininkas ir nedaugelis kitų viešųjų kultūros figūrų, turinčių įtakos pasauliniam diskursui, pabrėžia, kad visur reikia vengti perviršio. Mūsų laikai siūlo daugybę alternatyvų saikui – viskas yra hipertikrovė: mums per daug ir pasaulio, ir savęs. Elgtis saikingai šiuolaikiniam žmogui gali atrodyti neskoninga ir neprotinga, nes gyvenimas juk siūlo tiek daug alternatyvų.

Tomas Vyšniauskas „Įelektrinto piemens“

Dar viena knygos „Įelektrinto piemens“ ypatybė yra ta, kad eilėraščių subjektas atstato ir dar vieną net ir mūsų laikų žmogui būtiną jungtį tarp subjekto ir objekto. Gausūs poetiniai išvardijimai T. Vyšniauskui, kurio alter ego yra eilėraščių kalbantysis, leidžia iš naujo sukurti beveik palaidotą semiotinę struktūrą, pagal kurią subjektas, žmogus, ilgisi išorinio, ne vien savosios psichinės savasties pasaulio, jo objektų. Nuolatinis to, semiotikos terminais sakant, natūraliojo pasaulio daiktų vardijimas lietuvių literatūros, poezijos tradiciją papildo tuo požiūriu, kad sukultūrina daugelį objektų, kurie be žmogaus ir jo kalbos bebūtų tik nebyli gamta ar bekalbiai daiktai.

Viena vertus, T. Vyšniausko knyga „Įelektrinto piemens“ yra tradiciška, nes daug kas čia figūruoja kaip postmodernybės ženklai – įvairūs kultūriniai kontekstai, sąsajos akivaizdžiai nurodo į XX amžiaus aštuntojo ir devintojo dešimtmečių anglakalbę Jungtinių Amerikos Valstijų, Didžiosios Britanijos ir prancūzų kalba sukurtą Prancūzijos poetų kūrybą. Gebėjimas konstruoti koliažą tampa pagrindiniu autoriaus išbandymu, nes atliekant šį veiksmą, kaip retą kurį kitą, svarbus proporcijų jutimas ir suvokimas.

Esminis dalykas, kurį ir pats sau, ir skaitytojams atranda T. Vyšniauskas yra tas, kad poetinis žodis, poetinė kalba iš esmės skiriasi nuo kitų kalbos rūšių. Žinoma, atradimui jau šimtas metų, bet šis užmirštamas dėsnis yra tiesiog privalomas priminti. Laikais, kai poezija tapo eseistiniu rašymu, tekstą komponuojant eilutėmis, arba paprasta išpažintimi, kuri retai kada būna tikrai nuoširdi (ego tekstuose visada esama tam tikro vojeristinio žaidimo elementų), T. Vyšniauskas sako, kad nederėtų galutinai užmiršti rusų struktūralisto Romano Jakobsono XX amžiaus pradžioje suformuluoto poetinės kalbos apibrėžimo, kuris būtų artimas tokiam sakiniui: poetinė kalba, skirtingai nei kitos kalbos rūšys, turi tik estetinę funkciją, kuri niekaip nesusijusi su rašančiojo praktiniais ir komunikaciniais poreikiais. Gręžtis į estetizmo tradiciją vėlgi atrodytų senamadiška ir neperspektyvu, tačiau aptariamos knygos autorius savo tekstais rodo, kad poetinė kalba yra nepamainoma ir nepakeičiama jokiomis kitomis kalbos rūšimis ir formomis. Ji – tiesiog unikali ir vienintelė.

Jei knygą „Įelektrinto piemens“ reikėtų gretinti su lietuvių poezijos klasika, kiltų mintis apie panašumus su Tomo Venclovos eilėraščiais: abu autoriai stipriai pasitiki kalba, abu mąsto bent šiek tiek semiotiškai, abu mėgsta saiką ir proporcijas, todėl į viešumą nepraleidžia jokių nereikalingų asmeninių detalių, kurios sujauktų išorinį harmonijos vaizdą, kuris turbūt byloja ir apie abiejų poetų būsenas.

Rimantas Petras Elena von Klusas  „Racijų vibracija“

Humoras ir lietuvių, ir pasaulio literatūrų istorijose yra skirtingas: esama tokio poreikio juoktis, kai kartu skruostais rieda ašaros; dar yra ir toks humoras, kuris pastato žmogų prie neįveikiamo absurdo sienos, todėl juoktis yra paskutinioji galimybė, susidūrus su paskutiniąja realybe. R. Kluso „Racijų vibracijos“ dėl minėtos kartotės ir prie poeto stiliaus įpratusių skaitytojų inercijos galėtų būti priskiriamos postmoderniosios televizijos humoro sričiai: taip jau yra, kad tai, ką žmogus labiausiai neigia, nekenčia, kam priešinasi ir iš ko labiausiai šaiposi, iš tiesų jam yra labai sava ir artima. „Racijų vibracijose“ šaipomasi iš dabartinio, vis labiau virtualaus pasaulio realijų, tačiau paradoksas tas, kad, skaitant knygos eilėraščius, ironijos tiek daug, kad ausyse girdimas ne juokas, o televizinė šios emocijos imitacija – paprasčiausiai, kai ko nors yra per daug, tai virsta priešingybe, kuri neatveria nei naujų meninio mąstymo formų, nei pasiūlo naujų idėjų. R. Kluso „Racijų vibracijos“ sukelia tik didžiulį tylos ilgesį.