Kultūra

2018.07.16 09:00

M. Burokas: salos ir apybraižos (knygų apžvalga)

LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2018.07.16 09:00

Poetas, vertėjas ir literatūros kritikas Marius Burokas LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristato dvi knygas – Ray Jacobsen „Neregimieji“ ir Herkaus Kunčiaus „Lietuviškos apybraižos“.

Roy Jacobsen, Neregimieji (iš norvegų kalbos vertė Nora Strikauskaitė)

Pirmoji knyga – garsaus norvegų rašytojo Roy`aus Jacobseno romanas „Neregimieji“. Iš norvegų kalbos išverstas Noros Strikauskaitės ir išleistas Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos. Jacobsenas – vienas žinomiausių Norvegijos rašytojų, daugybės romanų autorius, jo kūryba ne kartą apdovanota Norvegijos literatūros premijomis, versta į daugybę kalbų, nominuota pasaulio literatūros apdovanojimams. Roy`us Jacobsenas debiutavo apsakymų rinkiniu, tačiau jo pirmasis romanas „Naujasis vanduo“ buvo apie vienišą ir izoliuotą Norvegijos salą. Ši tema – salos, jų gyventojai, gamtos stichijos ir žmogaus dvikova ar bendradarbiavimas vis atsikartoja Jacobseno kūryboje. Apie salos gyventojus jis rašo ir „Neregimuosiuose“ – 2017 m. Man Booker International premijai nominuotame romane.

Romano veikėjai – Bariojų šeima gyvena atkampioje, bet gražioje saloje Helgelando pakrantėje. Jie – šios salos valdovai: senasis Martinas, jo sūnus Hansas, pasiryžęs įvairiems žygiams, ir norintis pasistatyti prieplauką bei sujungti salą su žemynu, Hanso žmona Marija – paslaptinga atkilėlė iš kitos salos, Hanso sesuo Barbra – truputį vaikiška, lėtesnė nei kiti, bet tikra darbininkė. Ir mažoji Ingrida – Hanso ir Marijos dukra.

Rašydamas apie jų gyvenimą Jacobsenas nepina kažkokios ypatingos intrigos, neprideda taip madingo skandinaviško niūrumo ir visokių žmonių tarpusavio santykių baisybių, neužsuka detektyvinio tyrimo. Jam pakanka meistriškai, su pasimėgavimu, net smulkmeniškai aprašyti salos žmonių gyvenimo ritmą, jų neskubrų ir labai santūrų bendravimą, jų velniškai sunkų darbą.

Bariojai priklauso nuo gamtos ritmų, jos kalendoriaus – jie žino, kada rinkti kiaušinius, kada ką žvejoti, kada rinkti gagų pūkus, kaip statyti namą, kada šėlsta Dždžioji žiemos audra.... Jacobsenas šį kalendorių aprašo taip smulkiai, kad saloje pragyvent metai skaitytojui virsta didžiuliu, Visatos erdvumo epu. Erdvės, didybės pojūčio prideda ir puikūs šėlstančios stichijos aprašymai – Jacobsenas tikras dailininkas marinistas: jo jūra nuolat kitokia, gyva: švelni ir grėsminga, įtūžusi ir dosni.

Nepaisant audrų, sunkumų, kartais nepakeliamo darbo, visas romanas persmelktas paslėptos, atvirai beveik nereiškiamos priklausymo vietai, pasaulio ritmui, būties pilnatvės laimės. Salos gyventojai yra išmokę „lėtas ir pamatines vienatvės pamokas“.

Šeima iš paskutiniųjų stengiasi išlikti nepriklausoma ir savarankiška, niekam nesilankstyti. „Jis negali imti iš niekino kišenės“ – taip autorius apibūdina Hansą Bariojų. Ši savarankiškumo, iliuzija subliūkšta vieną dieną į salą atvykus svetimšaliui, kuris pasikėsina į Bariojų ūkį, akiplėšiškai užgrobia jį ir tik paskutinę akimirką yra išvaromas. Tačiau taip atimama savotiška salos gyventojų nekaltybė – jie tampa atviri grėsmei ir pasaulio blogiui, pažeidžiami. „“Iš salos niekas nedingo, niekas nepavogta ir nesugadinta. Tačiau prašalaitis pagrobė svarbiausia, ką jie turėjo ir ko niekada neatgaus.“

Panašiai klostosi ir Bariojų santykiai su žemynu su didžiuoju pasauliu: viena vertus, jis yra išsilavinimo ir pažangos šaltinis, o kita vertus – iš ten ateina grėsmė, ten gyvenantys sukčiauja, ten šeima palieka vaikus, kuriuos priglobia ir kaip savus išaugina salos gyventojai. Iš ten ateina ir pagunda – geresnio, pažangesno ir lengvesnio gyvenimo pagunda Kuri, žinoma, turi savo kainą – prarastą nepriklausomybę.

Tiesą sakant, trys Bariojų kartos, o ir prisiimtieji vaikai gyvena labiau ne kaip šeima, o kaip gentis – šeimos hierarchija saloje nėra svarbi, daug svarbiau gebėjimas susitarti ir pasidalinti: tiek darbus ir atsakomybę, tiek džiaugsmus. Diplomatija paprasta – išgyventi ir nepasiduoti.

Jacobsenas rašo skaidria, aiškia, paprasta kalba, stebėtinai derina subtilius žmonių tarpusavio santykių niuansus ir gamtos kaitą. Jis santūrus, humoras prislopintas, tačiau knyga labiausiai pavergia rupiomis gyvenimo smulkmenomis, apčiuopiamomis detalėmis: kvapu, vaizdu, rakando aprašymu.

„Neregimieji“ man labai priminė Roberto Seethalerio „Visą gyvenimą“ ir keletą kitų pastaruoju metu pasirodžiusių, į lietuvių kalbą išverstų knygų. Visas jas vienija vaizduojamo gyvenimo lėtumas ir paprastumas. Galbūt „Neregimieji“ – dar viena literatūrinė reakciją į nūdienos sudėtingą, ūžiantį, informacija perkrautą, pernelyg ankštą, tylos atsisakiusį pasaulį. Ar tikrai mūsų pasaulis toks, čia analizuoti nesiimsiu, norisi tik išryškinti tam tikrą rašymo kryptį – beveik utopinę praeities rekonstrukciją. Ta praeitis nėra visiškai utopinė, anaiptol, bet ji skaitytojui pateikiama kaip tokia, kur gyvenimas turėjo prasmę ir pilnatvę. Šioje knygoje jaučiamas daiktų, fizinių daiktų, rankų darbo ilgesys. Rašant lyg ir numanoma, kad kadaise „viskas buvo tikriau“ – gamta „geresnė“, darbas „rimtesnis“, žmonės „tyresni“.

Sunku pasakyti ar tai kažkoks naujasis postromantizmas, ar kas kita, bet retkarčiais pagalvoju, kad mieliau paskaityčiau ne apie XIX a. ar XX a. pradžią – paskutinį, pasak daugelio autorių, nesugadintą laikotarpį, o apie tokį pat gyvenimą dabartyje. Ar jis įmanomas? Tikiu, kad taip. Tikiu, kad ir knygų apie tai yra. Bet praeitis mums mielesnė.

Beje, teisybės dėlei, derėtų pridurti, kad „Neregimieji“ – tik pirmoji trilogijos, sąlyginai pavadintos „Ingrida Barioja“ dalis. Trečioji knyga pasirodė pernai. Norėtųsi šių knygų sulaukti ir lietuviškai.

Herkus Kunčius, Lietuviškos apybraižos

Herkus Kunčius – įgudęs žaidėjas istorija, jis klijuoja iš jos medžiagos drąsius ekspresionistinius ir satyriškus koliažus, šaiposi iš „šventų“ dalykų ir mindo ant nuospaudų.

Naujausioji jo knyga, išleista Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos, vadinasi „Lietuviškos apybraižos“. Paantraštė – istorijų romanas. Ir išties, knyga sudėta iš septynių pasakojimų: veiksmas prasideda XVIII amžiuje ir baigiamas XX a. Pabaigoje – Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Apybraiža – dokumentinis žanras, kuriame pasakojama apie konkrečius žmones, vietas, tų žmonių poelgius ir taip toliau ir panašiai. Kunčius taip pat pasakoja apie konkrečius žmones, istorines asmenybes, bet iš pat pradžių supranti, kad viskas bus ne taip (o gal kaip tik taip) kaip buvo: pasakojimas pradedamas stilizuotu pseudodokumentiniu tonu, su vis įterpiamais šnekamosios kalbos žodžiais, o vėliau, nors ir laikomasi gana aiškų faktinių rėmų, nuvažiuoja į vaizduotės lankas.

Kunčius – karnavalinės stichijos rašytojas: jo istorinės asmenybės Pradedant Petru I-uoju ir baigiant Monako princese) entuziastingai svaiginasi, šėlsta, leidžiasi ir leidžiasi į orgijas, išvirkauja, krečia nesąmones nuo pirmos iki paskutinės pasakojimo eilutės.

Kunčius nesismulkina, jo asmenybės tiek tikros, tiek tariamos: štai pas Sluškas su 50 000 armija lankosi imperatorius Petras I, su lietuviai intymiai susipažįstantis pirtyje. Štai kitas imperatorius – Napoleonas su savo kariuomenės vadų komanda žaidžia krepšinį prieš Kauno „Stumbro“ degtinės gamyklą, o pats imepratorius vėliau labai lietuviškai Rumšiškėse atšvenčia Jonines. Čigonų tabore lankosi Vladimiras Iljičius Leninas, Gelgaudiškio vaikų namuose auga Hanibalas Lekteris, Monako princesė prekiauja Gariūnuose, o Gorbačiovas dalyvauja kolūkio pagonių apeigose...

Koks šios knygos tikslas? Na, visų pirma, rašytojui buvo smagu rašyti. Visų antra, skaitytojui buvo smagu skaityti. Visų trečia, tas pats skaitytojas mokomas nepriimti visko kaip duotybės, sugebėti iš šalies pažvelgti į, pasak knygos epigrafu paimtos Milošo citatos, „Lietuvą, mitų ir poezijos žemę“. Be to, skaitytojas akimirką pasijunta su didžiaisiais istorijos dalyviais kaip lygus su lygiais – jie tokie patys, jie žmonės, ir nesvarbu, kad viskas išgalvota, kaukė ir humoras sulygina visus.

Rašydamas apie įvairių istorinių asmenybių nuotykius Kunčius dažnai perlenkia, bet ir vėl: kartais sunku suprasti – tyčia, provokuodamas skaitytoją, ar paprasčiausiai peržengdamas skonio ribas, nes itin vulgarių ar grubių dalykų knygoje netrūksta. Taip gana nuosekli ir išlaikyta satyra, margas karnavalinis šėlsmas staiga virsta tarpuvartėje prie butelio papasakotu durnu anekdotu, ir visiškai numuša skaitymo registrą.

Tokių nelygumų pasitaiko gana dažnai, o ir pats nenutrūkstantis pokštavimas ima kiek varginti, nes knygą sudarantys epizodai ir taip maksimaliai ilgi, bando skaitytojų kantrybę.

Ypatingos gelmės šioje knygoje ieškoti nereikėtų, bet ji įdomi tuo, kaip per istoriją išsaugomi elgesio modeliai, įdomi, kaip išryškinanti, lyg per padidinimo stiklą – mūsų santykius su kitomis tautomis, su kaimynais, ir išjuokianti tų santykių mitus. O juokas lietuvių literatūroje toks retas reiškinys, kaip į Raudonąją knygą įrašytas gyvūnas.

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius