captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kino apžvalga: „Pagonių žiedas“ – populiariosios kultūros mišrainė

Aigaro Graubos filmas „Pagonių žiedas“, nors kone brangiausias Latvijos kino istorijoje, primena populiariosios kultūros mišrainę. Gaila, kad A. Grauba nemato prasmės kurti bent šiokią tokią personažų psichologiją – yra tik geri ir blogi, savi ir svetimi, LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ sako kino kritikė Ilona Vitkauskaitė.
Mario Calvo/Unsplash.com nuotr.
Mario Calvo/Unsplash.com nuotr.

Latvio Aigaro Graubos, kurio „blokbasterį“ „Pagonių žiedas“ šiuo metu galima išvysti kino teatruose, taip pat niekaip negali pavadinti eksperementatoriumi. Grauba atstovauja gana keistai šiuolaikinio posovietinių šalių kino kūrėjų tendencijai, kai bandoma kurta pramoginį kiną ir kartu ideologiškai angažuotą kiną, siekiant diegti neva kilnias, patriotines idėjas, kurios iš esmės primena tarpukario nacionalistinę ideologiją. O pati kino kalba gali  priminti sovietinį socrealistinį kiną. Šiuo atveju lietuviški pavyzdžiai, be abejo, būtų Donato Ulvydo „Emilija iš Laisvės alėjos“ arba Audriaus Juzėno „Pelėdų kalnas“, kurie bando dorotis su sovietine praeitimi, tačiau nelabai pajuda už socrealistinio kino klišių ir jo „medinių“ personažų, lozunginio kino. Lietuviai dar „neatrado“  baltų ir viduramžių temų, bet čia jau tikriausiai tik laiko ir finansavimo klausimas.

„Pagonių žiedas“ – bene brangiausias Latvijos kino istorijoje filmas apie XIII a. vykusias nuožmias žiemgalių su kryžiuočiais kovas. Filmo scenarijų rašė Aigars Grauba ir britų rašytojas bei scenarijų autorius Maxas Kinningsas. Filmo siužetas kaip, beje, ir visa kita,  išties labai paprastas. Pagonių idilę pajūryje sugriauna popiežiaus pavainikio Makso kėslai valdyti žiemgalius, dėl to jis nunuodija karalių Viesturą ir jo sūnų. Viesturas prieš mirtį savo įpėdiniu paskiria Nameisį, kuklų ir narsų jaunuolį, kuris netrunka įrodyti, kad yra vertas savo titulo. Stojęs akis į akį su Makso skleidžiamu blogiu, Nameisis supranta, kad tik susivienijusios gentys gali atremti kryžiuočių grėsmę, tačiau jam tenka susidurti su kitų kunigaikčių oportunizmu ir nuolatinėmis išdavystėmis. „Pagonių žiedu“ aiškiai kuriamas mitas apie bekompromisį žiemgalių pasipriešinimą atėjūnams kryžiuočiams. Summa summarum filme teigiama, kad savo,  genties ar tautos  žemės sklypą, teritoriją ir jos nepriklausomybę reikia ginti bet kokiomis aplinkybėmis, iki paskutinio kraujo lašo. Nes, kaip sakoma filme, cituojant ispanų komunistę Dolores Ibarruri, „geriau numirti stovint, nei gyventi klūpant“.

Apskritai „Pagonių žiedas“ primena populiariosios kultūros mišrainę: čia tinka ir latvių Stounhendžas, ir nuogų baltų maudynės saulėlydžio šviesoje, ir begalės laukinės gamtos peizažų, įvairių serialų sukurta viduramžių mitologija ir, žinoma, dialogai elementaria anglų kalba. Regis, Grauba nemato ir jokios prasmės kurti bent jau šokią tokią personažų psichologiją – čia yra tik geri ir blogi, savi ir svetimi, atliekantys savo smulkias funkcijas – išduodantys, mirštantys, nusižudantys ir t. t. Užtat daug daugiau dėmesio skiriama monotoniškiems mūšių epizodams, kuriais aiškiai kamšomos scenarijaus duobės, tikintis, kad tokio reginio ir lengvos pagoniškos egzotikos žiūrovams pakaks.

Filme vaidina Aistė Diržiūtė, taip pat švedas Edvinas Endre  ir britas Jamesas Blooras. Geriausiai filme ir jaučiasi šie televizijos serialuose patirties turintys aktoriai, o epizodinius vaidmenis kūriančių aktorių vaidybą adekvačia pavadinti yra išties sunku, nes akių pūtimas visgi nėra vaidyba.

Išties tiksliai pastebi kino kritikė  Živilė Pipinytė sakydama, kad „kaip ir ankstesniuose filmuose „Sapnų komanda 1935“ (2012) ar „Rygos sargybiniai“ (2007), Grauba paima istorinio revoliucinio filmo schemą, bet sukeičia vietomis teigiamus ir neigiamus personažus bei jų konfliktų aplinkybes. Panašiai kaip revoliucionieriai visas sovietų žanrinio kino ydas nukopijavusiuose „Rygos sargybiniuose“ virto neigiamais personažais, o nepriklausomybės gynėjai – teigiamais, taip „Pagonių žiede“ aukštyn kojom apverčiamas pažangą įkūnijančios Vakarų civilizacijos ir pagonių konfliktas: žiemgalių tikslas – išsaugoti ne tik tikėjimą, bet ir nepriklausomybę, nors, kaip suprantu, valstybė neegzistuoja, o iš giminiškų genčių žiemgalius palaiko tik Traidenis.“

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...