captcha

Jūsų klausimas priimtas

Florencijos bienalėje dalyvausiantis E. Busarovas: Lietuva užsisklendusi skausmo mene

Reikia siekti, kad šalies menas nebūtų vien rūpintojėliai ir pilki paveikslai, išsivaduoti iš menotyrininkų išaukštinto skausmo. Be to, Lietuvoje būtina kurti verslo ir meno simbiozę, nes taip šalies vardas taps prestižinis, portalui LRT.lt sako menininkas Edvinas Busarovas. Anot jo, daug ką pakeistų suvokimas, kad menininkai reklamuoja šalį tarp labai aukšto lygio žmonių.
Akvilės Stunžėnaitės nuotr.
Akvilės Stunžėnaitės nuotr.

Edvinas Busarovas – lietuvių menininkas, užsiimantis metalo plastika, dalyvavęs tarptautinėse parodose Belgijoje, Italijoje. E. Busarovas sulaukė kvietimo dalyvauti XII Florencijos bienalėje, kuri įvyks istoriniame pastate „Fortezza da Basso“ Florencijoje, Italijoje, 2019 m. spalio 18–27 d.

Florencijos bienalė – kas dvejus metus vykstanti viena garsiausių šiuolaikinio meno parodų pasaulyje, kurioje pristatomi tarptautiniai šiuolaikinio meno kūriniai. Bienalės metu kūrėjai varžosi dėl „Lorenzo Il Magnifico“ gyvenimo apdovanojimo, kurį yra gavę pasaulinio lygio menininkai, tokie kaip Marina Abramovic, David Hockney, Anish Kapoor, Christo & Jeanne-Claude, Gilbert & George, El Anatsui.

– Esate meninių baldų restauratorius, taip pat tapote, fotografuojate, užsiimate metalo plastika. Kuri iš veiklų jums pati artimiausia?

– Tiesą sakant, muzika. Labai ilgai galvojau, ką daryti, nes muzika mane labai traukia, turiu net šiokių tokių pasiekimų. Tačiau natūralu, kad daugiausia užsiimi tuo, iš ko pragyveni, o mano meno kūrinius sėkmingai perka. Be to, muziką kuria šimtai tūkstančių žmonių, ir daro tai nuostabiai. Taip suvokimas atėjo pats. Dabar užsiimu metalo plastika, turiu savo metodus. Juos atradau metus sėdėdamas rūsyje ir bandydamas.

– Ar Lietuvoje dar kas nors užsiima metalo plastika?

– Aišku, kažkas užsiima, tačiau niekas nemaišo metalo su emale. Planuoju ateityje organizuoti dirbtuves ir paaiškinti principus kitiems, norintiems tuo užsiimti.

– Kuriate metalo plastikos miniatūras. Kuo jos ypatingos?

– Visuomet kuriu vienetinį dirbinį, darau tai rankomis, be akinių ar padidinamojo stiklo. Laikausi principo, kad kiek akis mato, tiek reikia daryti. Taip miniatūros įgyja daugiau gyvybės. Jų savikaina labai didelė, viena brangesnių kainavo 15 tūkst. eurų, kitos – maždaug 5–8 tūkst. eurų.

Žmonės pastebi, kad mano kūriniai – rankų darbas. Nereikia žmonių laikyti kvailais ar nesuprantančiais. Kartais būtent ne menininkai supranta daugiau nei patys menininkai. Esu gavęs tokių pastabų, kurios atvėrė akis ir privertė tobulėti. Labai gerbiu tuos, kurie, nežinodami, kas yra Rembrantas ar Janas Vermeeris, pasako motyvuotą nuomonę.

– Kas jus labiausiai žavi ir įkvepia?

– Mane labai žavi kokybiškas menas, ypač renesanso. Tuo metu kokybė buvo pirmoje vietoje, galima sakyti, kad kokybė ir talentas susijungė į viena. Mano kūriniuose taip pat yra užuominų į renesanso estetiką, tačiau matyti ir šiuolaikiškumo.

– Kokia jūsų nuomonė apie šiuolaikinį meną?

– Labai gerai, jei kalbame apie tikrai talentingus žmones, kurie mokėsi sąžiningai, todėl gali ir idealiai nupiešti žmogų, ir atkartoti garsaus menininko paveikslą, ir sukurti savo abstrakciją. Tačiau daug menininkų po tomis abstrakcijomis slepia savo neišmanymą, nesugebėjimą piešti. Jie maskuojasi, nusipirkę drobę ir dažų už 15 eurų. Tačiau tikrai matosi, kas moka piešti, kas ne. O gerą šiuolaikinį meną aš labai vertinu. Kartais matai vos tris linijas, bet jos taip išdėstytos, kad tau akivaizdu, jog tai darė tobulas menininkas.

– Kaip vertinate lietuvių dailę?

– Reikia pasakyti, kad yra daug gerų lietuvių menininkų, tačiau ne visus juos gerai įvertina menotyrininkai. Tačiau lietuvių meno mokykla labai stipri, yra daugybė talentų. Kartais kai pamatai, ką žmogus sugeba padaryti, tai net šokiruoja.

– Ar lietuvių meno mokykla jums neatrodo liūdna ir nyki?

– Visko yra. Galima išvysti depresijos apraiškų, tai per daug iškelta mano jau minėtų menotyrininkų. Būtent jiems patinka niūrūs, tautodailės potekstę turintys, kirviu tapyti paveikslai.

– Kaip jauniems menininkams išvengti neteisingo menotyrininkų įvertinimo? 

– Manau, kad reikia išbandyti save užsienyje. Susirasti gerą vadybininką, kuris nepatingėtų atlikti reikalingų procedūrų. Užsienyje į menininkus pasižiūrima kitomis akimis.

– Kūrėjui turėti savo vadybininką – gan nauja praktika Lietuvoje.

– Taip, ji labai nauja. Todėl vis dar trūksta gerų vadybininkų, pasižyminčių laisvesniu požiūriu. Menininko ir vadybininko duetas gali būti labai sėkmingas, jie vienas kitam reikalingi. Galima 20 metų prasėdėti rūsyje, nespėti pasireklamuoti ir viskas – tuomet galima tikėtis pripažinimo nebent po mirties. Tai nebus labai aktualu. Kartais manau, kad vadybininkas net svarbesnis už menininką, nes gali padaryti tai, ką reikia, – užsiimti rinkodara, reklamuotis, subtiliai parduoti kūrėjo darbus.

Vis dar egzistuoja menotyrininkų antrankiai, tačiau to neturi būti. Kai jaunas menininkas savo karjeros pradžioje sukritikuojamas, į jį nebekreipiama dėmesio. Jei jis neturi vadybos, nėra galimybės pasitikrinti jėgų užsienyje, tikrai lengva pasijusti beverčiu. Tai žmogus susikompleksuoja, įsidarbina sargu ir baigia dienas labai sunkiai.

Apskritai, reikia į nieką nekreipti dėmesio ir daryti savo. Jei darbų niekas neperka, vis tiek skatinčiau užsiimti ir ramiai kurti. Aš pats ilgai eksperimentavau ir apie 20 metų nelindau į viešumą.

E. Busarovo nuotr.

– Ar dabar dėmesys jums tapo svarbus?

– Jis svarbus tiek, kad menas man atsipirktų. Didelio noro, kad mane pažintų gatvėje, nėra. Tik norėčiau, kad mano darbai ir stilius būtų pripažinti, nes ši technika nauja. Žmonės, pakvietę mane į Florencijos bienalę, visiškai nežinojo, kas aš toks. Tačiau jie pamatė mano darbus, susidomėjo ir įvertino.

– Ar kvietimas dalyvauti Florencijos bienalėje – svarbus įvykis karjeroje?

– Manau, kad kol kas tai svarbiausias įvykis. Ten kviečiamus menininkus atrenka ne vienos šalies komitetas, o pasaulinio lygio menininkai ir ekspertai. Praėjusiais metais šioje bienalėje dalyvavo daugiau nei 400 menininkų iš 72 pasaulio šalių. Pagalvojus, kad žmonių mūsų Žemėje milijardai, 400 atrinktųjų atrodo nedidelis skaičius. Todėl vien už tai, kad mane pastebėjo, esu dėkingas. Be to, esu antrasis lietuvis, vyksiantis į Florencijos bienalę. Pirmasis buvo skulptorius iš Klaipėdos Vytautas Balsys.

– Minėjote, kad iš užsakovų dėmesio sulaukiate. O kaip įvairios meno institucijos?

– Dažniausias atsakymas Lietuvoje – ne, apie jus nespausdinsime, parodos nerengsime, lengvatinių patalpų negausite, jūs menininko statuso nevertas. To priežastis, ko gero, per mažai rengtų parodų. Tačiau tuo piktintis nesinori, nes reikia gauti ir karštą, ir šaltą dušą. Kitaip bus neįdomu gyventi.

– Po bienalės viskas gali labai pasikeisti.

– Taip, jau ir dabar ima vertis vis daugiau durų, kai kurie griebiasi už galvos.

E. Busarovo nuotr.

– Kaip tuomet apskritai vertinate Lietuvos kultūros politiką?

– Silpnokai. Būtų galima labiau prasmingai remti menininkus. Pavyzdžiui, muziejai galėtų pirkti lietuvių darbus. Nereikia tik duoti pinigų ir toliau leisti kūrėjams depresuoti. Be to, galima samdytis menotyrininkus iš užsienio, taip pasitikrinti, ar teisingai įvertinami vietos kūrėjai.

Užsienyje labai subtiliai sujungtas verslas ir menas, to reikėtų ir Lietuvoje. Jau minėtu renesanso laiku turtingi žmonės mecenavo kūrėjus. Dėl to ir turime pilnus muziejus nuostabiausių darbų, kuriais didžiuojamės. Milžiniška paspirtis menininkams būtų rėmimas ne pinigais, o nemokama vadyba.

Reikia suprasti, kad geri menininkai reklamuoja šalį tarp labai aukšto lygio žmonių. Kai Lietuvos menas taps įdomus pasauliui, suklestės intelektualus turizmas. Tai atneštų ne tik pinigus, bet ir milžinišką prestižą. Visi keikia Liudviką XIV už tai, kad jis išlaidavo ir statė Versalį. Manau, kad jis matė labai toli į priekį, nes tai Prancūzijai duoda pelną net dabar.

Dabartinės politikos prioritetas – ne kultūra, o ropės ir morkos, taip pat ES išmokos. Tačiau vieną dieną išmokos gali baigtis ir šalis bankrutuos. Nėra stabilumo, vyrauja chaosas. Reikia sukurti meno ir verslo simbiozę, padaryti Lietuvos vardą prestižiniu. Kad mūsų menas nebūtų vien rūpintojėliai ir rudos pilkos spalvos paveikslai.

– Filosofas Alvydas Jokubaitis viename interviu sakė, kad, nuėjus į Nacionalinę dailės galeriją, ten esančiuose eksponatuose nerandi Lietuvos.

– Tu randi nebent nereprezentatyvią Lietuvą. Nežinau, kodėl stengiamasi šalį pavaizduoti dumblo spalvomis, nors ji tokia graži. Galbūt lietuviai tiesiog nemoka pastebėti savo grožio ir jiems patinka depresuoti. Todėl turime tapti normalia europietiška valstybe.

Vienas menotyrininkas rašė, kad mano menas – glamūrinis. Tačiau menas yra menas, jis negali būti glamūrinis, net jei mano išraiška – kurti iš sidabro ar aukso. Taip darau ne dėl kažkokios čigoniškos prigimties, o todėl, kad man patinka auksas kaip metalas. Jis labai elastingas, iš mažyčio gabaliuko galima išplakti milžinišką masę. Aukso savybės kosminės, man mistika, kaip toks metalas pateko į Žemę.

Menui trukdo ir skausmas, taip pat per didelis džiaugsmas. Nebent menas – specifinis. Kai karštuose pasaulio taškuose fotografuojamos žmonių kančios, tai jau socialinė fotografija, ir tai rodyti labai kilnu. Toks skausmingas menas reikalingas. Tačiau rodyti savo asmeninį skausmą? Kam? Tai egoistiška. Tiek saviskausmio, tiek savidžiaugsmio menas man nepriimtina. Lietuva per daug užsisklendusi saviskausmio mene. Tikiu, kad iš to išsivaduosime.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...