Kultūra

2018.04.24 12:46

L. Klimka. Pažymint F. Kuršaičio nuopelnus lietuvybei

Libertas Klimka2018.04.24 12:46

Balandžio 24 d. prieš 212 metų Mažojoje Lietuvoje gimė Frydrichas Kuršaitis, evangelikų liuteronų kunigas, įžymus kalbininkas, redaktorius, Karaliaučiaus universiteto profesorius. Jo gimtinė – Noragėliai, dabar vadinami Motylkovu; tai Gastų parapijos kaimas netoli Tilžės. Padirbėjęs mokytoju, būdamas 30-ies pradėjo studijuoti teologiją Karaliaučiaus universitete. Tapo Liudviko Rėzos, vadovavusio garsiajam Lietuvių kalbos seminarui, auklėtiniu. Dar studijuodamas F. Kuršaitis redagavo pirmojo Prūsijos lietuvių laikraščio „Nusidavimai apie evangelijos prasiplatinimą tarp žydų ir pagonių“ kalbą. 1841 m., mirus L. Rėzai, buvo paskirtas tęsti jo darbą; šiose pareigose uoliai darbavosi per keturis dešimtmečius.

Didžiulis jo nuopelnas lituanistikai – 1876 m. Halėje išleistas veikalas „Lietuvių kalbos gramatika“, kuriame apibūdinta lietuvių kalbos fonetika ir akcentologija, aprašyta žodžių daryba ir kaityba, sintaksė. Šiame veikale F. Kuršaitis pirmasis iš kalbininkų detaliai aprašė lietuvių kalbos priegaides, pateikė daug vertingos faktinės medžiagos, surinktos daugiausiai iš jo gimtosios tilžiškių tarmės. Įžanginėje dalyje aptarė lietuvių kalbos ribas ir sudarė pirmąjį kalbos paplitimo žemėlapį, nagrinėjo Lietuvos vardo kilmę, apibūdino lietuvių kalbos vietą indoeuropiečių kalbų šeimoje ir lietuvių kalbos santykius su prūsų bei latvių kalbomis. Kaip gramatikos priedą paskelbė 25 lietuvių dainas su melodijomis. O 1883 m. mokslininkas užbaigė dviejų dalių Lietuvių kalbos žodyną, kuriam duomenis surinko iš kalbančių lietuviškai Mažojoje Lietuvoje bei spausdintų šaltinių. Pirma dalis (vokiečių–lietuvių) yra 1113 puslapių, antra dalis (lietuvių–vokiečių) – 530 puslapių, viso apie 20 tūkst. žodžių. Visas žodyno tekstas yra sukirčiuotas. Žodyno įžangą autorius užbaigė tokiais žodžiais: „Taip aš baigiu savo tyrimo darbus, linkėdamas gerovės tautai, kuriai gimimu priklausiau ir kuriai per gyvenimą dirbau“.

Tokius svarbius mokslo darbus nuveikdamas, F. Kuršaitis graudenosi, kad lietuvių kalba Prūsijoje jau stipriai paveikta vokiečių kalbos ir dažnai pasibaisėtinai nelietuviška. Štai XVII–XVIII a. Biblijos vertimuose pilna germanizmų. O rusų Lietuvoje išleisti raštai dažniausiai sulenkinti. Todėl 1865 m. mokslininkas perredagavo senąjį Biblijos lietuvišką vertimą.

Keletą kartų F. Kuršaitis lankėsi Lietuvoje, kur bendravo su Motiejumi Valančiumi, Simonu Daukantu, Antanu Baranausku ir kt. 1882 m. jis už nuopelnus lietuvių kalbotyrai tapo išrinktu Čekijos mokslų akademijos garbės nariu. Garbusis profesorius mirė 1884 m. Krante (dabar pervadintame į Zelenogradską), palaidotas buvo Karaliaučiuje, kuriame prabėgo didžioji jo gyvenimo dalis. Deja, jo kapo vieta nežinoma. Kalbininko darbą tęsė jo sūnėnas Aleksandras Kuršaitis (1857–1944), paskutinis Lietuvių literatūros draugijos, veikusios Tilžėje, prezidentas.

Mūsų literatūrinės kalbos tėvas Jonas Jablonskis taip įvertino Karaliaučiaus profesoriaus veiklą, 1906 m. „Vilniaus žiniose“ rašydamas: „Mūsų kalbos moksle ir Prūsų Lietuvos istorijoje Kuršaičio pavardė yra tokia įžymi, jogei šiandien, atsižiūrėdami į vieną savo tautos išvargtųjų dienų lapelį, negalime iškęsti kiek arčiau su juo nepasižinę. Jei išrandame, kad baisiai sunkios buvo seniau mūsų tautos dienos, tad, žinoma, juo labiau turime gerbti tuos žmones, kurie tomis dienomis dėl mūsų tautos, ar šiaip ar taip, dirbo ir dirbo ką galėdami ir kaip galėdami. Tokiu gi darbo žmogumi tomis sunkiomis dienomis ir buvo Pridrikis Kuršaitis, apie kurį čia norėčiau ką-ne-ką pranešti. Jis viso tų dienų sunkumo pats, teisybę sakant, nesuprato ir visai šviesių dienų, apie kurias mes svajojome, Lietuvai nelaukė, bet visais savo darbais yra tiek mums gera padaręs, jog naujajai Lietuvai po jo darbų labai žymiai palengvėjo visas tautos darbas.“

Dar minėtina, kad F. Kuršaitis pasirūpino L. Rėzos „Dainų“ antruoju leidimu. Kaip žinia, pirmojo lietuvių liaudies dainų rinkėjo paskelbtų dainų pluoštelyje yra keletas labai senoviškų. Jų prasmė – neretai didelis galvosūkis etnologams. Gal ten slypi baltiškieji mitologiniai įvaizdžiai? O gal kokios svarbios nuorodos apie senovinę mūsų gentainių pasaulėžiūrą?

Štai vienos dainos, užrašytos Pamaryje, žodžiai:

O vakar vakaraty

Prapuolė mano avatė.

Ai, kas gelbės ieškoti

 Mano vienturtę avatę?

Išėjau pas Aušrinę,

Aušrinė atsiliepė:

 Aš anksti ryt Saulelei

Turiu prakurti ugnelę.

Išėjau pas Vakarinę,

Vakarinė atsiliepė:

 Aš vakarais Saulelei

Turiu klot patalėlį...

Taigi prapuolusios avelės paieškos vyksta dangaus skliaute. Neabejotinai šitaip metaforiškai nusakomi astronominiai stebėjimai, reikalingi sudarant kalendorių. Kaipgi be jo darbus rikiuoti? Ir dar tokio permainingo klimato krašte, prasigyvenant iš žemdirbio triūso? Aušrinė ar Vakarinė, astronomai sakytų – Venera, yra vienintelė planeta, minima lietuvių liaudies dainose. L. Rėzos rinkinyje net apdainuotos jos vestuvės, dalyvaujant dievaičiui Perkūnui. Gal tai yra senovės žmogaus įspūdis tų astronominių reiškinių, kuriuos jis matė dangaus skliaute, ieškodamas dėsningumų, padedančių suvokti gamtos ritmus? Štai Veneros judėjimo periodą – 583,9 paras –  galima suskirstyti į keturias dalis: kaip Aušrinė ji matoma apie 240 parų, po to ji nesirodo dangaus skliaute maždaug 90 parų. Tada kaip Vakarinė stebima taip pat apie 240 parų, po to dingsta kaip ta dainos „avatė“ porai savaičių, kad vėl patekėtų beveik kartu su Saule. Įdomu, kad aštuoni Saulės metai prilygsta penkiems Veneros ciklams, arba 99 Mėnulio sideriniams mėnesiams (tai sudaro 2920 parų). Šitai žinojo senovės graikai  jau VI a. prieš Kristaus gimimą. Aštuonių metų Veneros ciklą jie vadino oktoeteride. Ciklo pradžioje ir viduryje nutraukdavo visus tarpusavio vaidus ir karus, rengdavo olimpines žaidynes. Aštuoneriems metams būdavo renkami vikingų karaliai Skandinavijoje. O latviai tautinių raštų aštuoniakampę žvaigždę vadina Ausekliu – taigi Venera. Tikėtina, kad oktoeteridė kitados buvo bendras indoeuropietiškosios kultūros paveldas, praktiškai naudotas derinant Saulės ir Mėnulio kalendorius, įterpiant keliamuosius metus.

Šį vakarą, jeigu tik nugiedrės padangė, vakaro žarose matysime Vakarinės suartėjimą – konjunkciją su Sietynu (Plejadžių žvaigždžių spiečiumi). Šio reiškinio liudininkais dangaus skliaute bus Svarstyklių žvaigždyne švytintis Jupiteris ir Šaulio žvaigždyne besisvečiuojantis Marsas. O kitados visa tai būdavo nusakoma mitais, sakmėmis, dainomis – mūsų laikus pasiekusiais  tautosakos kūriniais. Tad tautos dainos visada išlieka aktualios, joms negresia pavojus tapti nemadingomis, pasenusiomis.

Liberto Klimkos komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.