Kultūra

2018.03.02 22:21

„Vilniaus geto dienoraštis“ prabilo lietuviškai

Margarita Alper, LRT TV naujienų tarnyba, LRT.lt2018.03.02 22:21

Minint Vilniaus geto sunaikinimo 75-ąsias metines, pirmą kartą lietuviškai prabyla žydų berniuko Icchoko Rudaševskio rašyti dienoraščiai – ypatingas ir pasaulyje žinomas Holokausto istorijos šaltinis.

15-mečio vilniečio Icchoko Rudaševskio šeimai per didįjį Vilniaus geto naikinimą 1943-iųjų rugsėjį pavyko išsigelbėti ir jie dvi savaites glaudėsi slėptuvėje, senamiesčio Dysnos gatvėje, 4-ojo namo palėpėje. Tačiau jų slėptuvė buvo aptikta ir šeima sušaudyta Paneriuose. Vienintelė, kuriai pavyko išsigelbėti, Icchoko pusseserė Sorė, kuri ir atrado berniuko rašytą dienoraštį.  

„Kai jie buvo sušaudyti Paneriuose, jo pusseserė Sorė išgyveno. Ją mama pastūmė bėgti į mišką, ir grįžo 1944 m. liepą į Vilnių, nuėjo į tą slėptuvę ir ten atrado pusbrolio knygelę, nuvalė, perskaitė, nes šeima žinojo, kad jis nuolat rašo, bet jis slėpė. Ji pamatė, kad tai jų gyvenimo kronika. Ji rašė, kad kai skaitai, jis tarsi stovi prieš akis. Perdavė poetams, Suckeveriui, taip ta knygelė buvo išsaugota pateko į Izraelį ir buvo publikuota“, – pasakojo knygos vertėjas, sudarytojas Mindaugas Kvietkauskas.

Pasak M. Kvietkausko, šį dienoraštį Avromas Suckeveris pirmą kartą publikavo 1953 m. originalo jidiš kalba, taip pat jis išverstas į hebrajų, prancūzų, anglų kalbas. Pirmą kartą jis pasirodė lietuviškai. Tiesa, lietuviškas vertimas pateikiamas kartu su originalu jidiš kalba.

Dienoraščio originalas yra saugomas IYVO institute Niujorke.    

„Icchokas pradėjo rašyt, prirašė iki vidurio ir apvertė ją, ir pradėjo iš kito galo rašyti. Knygelė baigiasi pačiame viduryje. Galime klausti, kodėl, bet mano spėjimas, gal jis nenorėjo, kad ji baigtųsi, artėtų pabaiga, nemažėtų puslapiai, nes jis labai vylėsi išgyventi“, – sakė M. Kvietkauskas.

I. Rudaševskiui, kai jis rašė dienoraštį, buvo 14 metų, gete jis sutiko 15-ąjį gimtadienį, tačiau 16-ojo nebesulaukė. Dienoraštį jis rašė dvejus metus nuo 1941-ųjų.

„Jis turėjo ir meninį talentą, jam buvo įdomu tose sąlygose stebėti žmonės, elgesį, mažas detales, įdomu, kaip jis aprašinėja gyvenimo scenas, kai stovi eilėse prie parduotuvės, kur supuvusias bulves ar arklienos gabaliukus pardavinėja, kaip atrodo sušalę vaikai geto gatvėse. Kai kurios scenos kaip iš Anderseno pasakų, jo žvilgsnis meniškas, vizualus, jis tarsi fotografuoja. Būtent dėl to šis dienoraštis nėra tik kronika ar asmeninis gyvenimas, bet labai talentingo vaiko užrašai“, – teigė M. Kvietkauskas.