captcha

Jūsų klausimas priimtas

A. Šileika: jaunystėje lietuvybė man buvo kančia

Jaunystėje norėjau būti Amerikos hipiu, bet visi to meto imigrantai tėvai nieko neturėjo, sunkiai dirbo ir norėjo, kad jų vaikai darytų tą patį. Todėl, kol buvau jaunas, lietuvybė man buvo kančia, LRT KLASIKAI sako Kanados lietuvių rašytojas Antanas Šileika. Anot jo, lietuvybė tapo maloni ilgo proceso metu, labiausiai prie jos pritraukė Santaros suvažiavimų diskusijos ir paskaitos.
Irmanto Gelūno / 15min nuotr.
Irmanto Gelūno / 15min nuotr.

– Neseniai pasirodė penktoji jūsų knyga. Tai atsiminimų knyga įdomiu pavadinimu –,,Basakojis bingo pranešėjas“. Kanadoje ir Amerikoje žaidimas bingo populiarus, Lietuvoje nelabai. Ar nebijojote tokio pavadinimo?

– Labai bijojau, bet redaktorius privertė naudoti būtent šį. Aš sakiau – bet juk Toronte mane pristato kaip rimtą akademiką, tad šis pavadinimas skambės gan įdomiai. Bet man atsakė, kad nieko tokio, dėl tokio pavadinimo reikia šypsotis. Be to, juk galima sakyti, kad bingo yra tarsi ypatingas pasaulis, varguolių Las Vegasas. Žaisti to žaidimo prisipildydavo visos salės, susirinkdavo įdomi publika.

– Kas jus paskatino parašyti atsiminimų knygą?

– Nelabai norėjau rašyti šią knygą, bet turiu paminėti tokią savo ypatybę – kai išgeriu du puodelius kavos arba du koktelius, imu daug kalbėti ir pasakoti pusiau anekdotus iš gyvenimo. Taip nutiko ir knygų festivalyje Kanadoje. Sėdėjau su žmona ir leidyklos redaktoriumi, staiga – du kokteliai ir ėmiau kalbėti. Redaktorius man ir sako – baik kalbėti, imk rašyti. Žmona irgi ragino. O per 40 metų patyriau, kad žmonos reikia klausyti.

– Knygos nugarėlėje išspausdinti keli atsiliepimai, viename parašyta, kad jūsų knyga – atsiminimai, kur nėra pilkų epizodų. Ar tikrai jūsų gyvenimas toks įdomus?

– Vis negaliu atsistebėti šiuo klausimu. Bet taip, gyvenime yra tiek pasakojimų, tiek įvykių, reikia tik pasižiūrėti. Mano gyvenime buvo daug įvykių, čia bandžiau atrinkti įdomesnius. Nesu toks įžymus žmogus, kad kiekviena detalė būtų svarbi. Taigi bandžiau atrinkti, kas ironiška, kas liūdna ir pan.

Reikėjo ilgai sėdėti ir žiūrėti pro langą. Sėdi sau, išgeri puodelį kavos, vėliau antrą puodelį, tada arbatos, staiga kažkoks gabaliukas iš gyvenimo ima suktis galvoje, taip imi rašyti. Tokių gabaliukų parašiau gal 20, knygai atrinkome 12.

– Visgi atsiminimai laikui bėgant kinta. Ką apie jūsų knygą sakė broliai ar žmona?

– Esu jauniausias brolis, vyriausias iš mūsų už mane dešimt metų vyresnis. Jis visą gyvenimą mane mokino ir vis dar mokina, nors esu 65 metų. Brolis perskaitęs sakė – aš irgi parašysiu knygą ir ji vadinsis „Teisybė“.

– Įdomu, kaip aprašote vaikystę, pirmuosius paauglystės metus, tai, kad lankydavote lietuvių šeštadieninę mokyklą, šokdavote tautinius šokius. Rašote, kad tautiniai šokiai jums buvo vargas. O mes, Lietuvoje gyvenantys, taip romantizuojame šokančius išeivijos lietuvius. Ar nebuvo smagu?

– Tai priklauso nuo to, koks buvo laikas. Pavyzdžiui, 1967 metai buvo San Francisko meilės vasara, tai hipių laikotarpis – moterys ilgomis suknelėmis, spalvotais akiniais... O štai žiūrėk – ateina kažkoks jaunuolis su naginėmis.

Aš irgi norėjau būti hipiu. Bėda, kad visi to meto imigrantai tėvai nieko neturėjo, sunkiai dirbo ir norėjo, kad jų vaikai darytų tą patį, kad tik nenueitų su hipiais. Taigi kol buvau jaunas, man lietuvybė buvo kančia.

– Kada įvyko lūžis ir lietuvybė tapo maloni?

– Tai buvo visas procesas. Jau universitete buvau Lietuvių studentų sąjungos pirmininkas. Man visada buvo įdomi Lietuva ir jos istorija, filosofija. Būdavo rengiami Santaros suvažiavimai, kurie dabar vyksta Lietuvoje. O ten diskusijos, paskaitos. Tas pasaulis man pats įdomiausias, jis mane ir pritraukė prie lietuvybės.

Mano tėvai buvo labai protingi ir išauklėjo mus tokiais robotais gerąja prasme. Mes buvome nuteikti laukti, laukti, laukti, kol ateis momentas. Ir staiga – Lietuvos bandymas išsilaisvinti. Tai kaip paspaustas mygtukas – visi robotai sukyla, eina į kovą, bando daryti, ką gali ir kur bebūtų.

– Tačiau knygoje yra ir kelios išimtys, kai sakote, kad dauguma tėvų, emigravusių iš Rytų Europos, norėjo savo vaikus įkalinti senamadiškų pažiūrų pasaulyje. Netgi vadinate juos tironiškais.

– Taip, visi tėvai yra tironai. Visi jie turi idėją, kad vaikai turi būti tokie arba tokie. Vėl paminėsiu, kad tai buvo migracijos laikai, žmonės viską praradę. Jie norėjo, kad vaikai, ypač berniukai, taptų inžinieriais, chemikais, medikais. O aš sukau į literatūrą – mano tėvams tai nelabai patiko. Net kai man buvo 40 metų, mama vis sakė – galėjai būti advokatu, gal dar spėtum. Visi tėvai bando kažką padaryti su vaiku, bet dažniausiai nepavyksta.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...