captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kūrėja prikėlė naujam gyvenimui pamirštą drabužių detalę: viskas prasidėjo lyg juokais

Jauna kūrėja Raminta Rainė sako, kad kiekvienas žmogus pasaulyje turi padaryti kažką gero, nebūtinai ką nors globalaus ar sukeliančio perversmą. Rankų darbo aksesuarus ir drabužius, puoštus pačios nupieštais marginiais, kurianti R. Rainė prisipažįsta, kad pradėti kurti jai buvo iššūkis, nes sulaukė perspėjimų, kad kūrybos kelias yra rizikingas. Tačiau „Meirit“ prekės ženklą pasiryžusi kurti R. Rainė sako, kad sunkiausiais momentais kaip stebuklas atsiranda žmonės, kurie palaiko ir motyvuoja: „Atrodo, kol nedarai – tol niekam neįdomu ir nereikalinga. Tačiau, jei pradedi daryti, tie žmonės atsiranda, kai nesiseka, kai atrodo, nebežinai, ką daryti.“
Kūrėja R. Rainė. D. Jakštaitės nuotr.
Kūrėja R. Rainė. D. Jakštaitės nuotr.

– Technologijos ir globalizacija visiškai keičia suvokimą, kas yra darbo vieta, ir išlaisvina nuo įprasto darbo pirmadieniais–penktadieniais nuo 8 iki 17 val. Esate laisvai samdoma grafikos dizainerė, iliustruotoja, taip pat kuriate aksesuarus ir drabužius, pažymėtus „Meirit“ prekės ženklu. Didesnė dalis žmonių bent jau Lietuvoje vis dar dirba biuruose pagal nustatytą grafiką, aiškiai apibrėžia savo darbo ir poilsio režimą. Kaip atsitiko, kad esate laisvai samdoma kūrėja? Privertė aplinkybės ar tai buvo sąmoningas sprendimas?

– Visą laiką dirbau kaip laisvai samdoma kūrėja, net ir studijuodama. Tai nebuvo man naujas ar svetimas dalykas. Tiesiog vienu metu gyvenime taip susiklostė, psichologiškai jaučiau, kad negaliu dirbti darbo nuo 8 iki 17 val. , todėl pradėjau dirbti sau. Iliustravau, kūriau dizainus, tada prisidėjo „Meirit“, o dabar dar gaunu užsakymų įrengti interjerą, piešti ant sienų. Žmonės pajaučia, kad esu kūrybos žmogus ir bando per mane įgyvendinti savo idėjas.

– Ar jus, kaip kuriantį žmogų, toks darbo pobūdis išlaisvina, o darbas biure siejasi su cenzūra, įkalinimu?

– Visą laiką yra dvi medalio pusės. Viena vertus, gerai, kad gali būti pats sau vadovas ir dėliotis laiką, kaip tau patinka, daryti darbus, kada jauti, kad gali juos padaryti, bet iš kitos pusės – reikia didelės disciplinos ir savęs valdymo, kad išvengčiau tokių pagundų, kaip, pavyzdžiui, trijų serialo serijų iš eilės žiūrėjimas ar kavos gėrimas su drauge. Taip galiu nepastebėti, kad prabėgo visa diena, o nieko nepadariau. Kartasi tenka save subarti.

Kaip tik važiuodama į interviu galvojau, kad negalėčiau ir nenorėčiau dirbti kažkam kitam pagal grafiką. Manau, kad kiekvienam yra skirtas jo kelias ir tai yra tai, ką aš noriu daryti, kas man patinka.

– Viena jūsų kelio atšakų yra „Meirit“. Kaip apibūdintumėte savo kūrybą žmogui, kuris nėra matęs jūsų darbų ir nieko apie juos nežino?

– Tai yra unikalūs darbai su pasakų motyvais, gamtos inspiruotais marginimais, kuriami žmonėms, vertinantiems kokybiškus daiktus, kuriems svarbu ekologija, kaip tie daiktai pagaminami. „Meirit“ darbai skirti tiems, kurie ieško išskirtinių detalių, bet nenori masinės gamybos. Taip pat tai daiktai, skirti žmonėms, kurie patys kuria stilių pagal savo asmenybę. O man pačiai tai dar vienas kūrybos laukas.

– Kūrėjas dažnai mistifikuojamas, kartais net sudievinamas. Panašiai būna ir su prekiniais ženklais. Neseniai skelbtas pasaulinis tyrimas, nurodantis, kad 85 proc. žmonių tiki, kad prekiniai ženklai gali padaryti pasaulį geresnį. Kaip manote, ar išties kūrėjas turi kokią nors misiją ar tikslą, pavyzdžiui, keisti visuomenę, daryti pasaulį gražesnį?

– Manau, kad kiekvienas žmogus pasaulyje turi padaryti kažką gero, nebūtinai globalaus masto ar kažką, kas sukeltų didžiulį poveikį. Kiekvienas turime sukurti ką nors gražaus, padaryti ką nors gero ir palikti geresnį pasaulį, nei radome. Kiekvieno buvimas čia yra svarbus, nėra geresnių ar blogesnių. Tiesiog reikia turėti savo kelią, jį rasti, gerbti save, kitus ir gyventi vadovaujantis tokiu būdu.

Didieji menininkai, manau, turi misiją atkreipti dėmesį į jų gyvenamojo laiko problemas, jie gali padėti numatyti tam tikras krizes ir galbūt – jų išvengti.

R. Rainė. D. Jakštaitės nuotr.

– Užsiminėte, kad svarbu suvokti savo kartos problemas ir kūrėjas gali padėti jas išryškinti. Su kokia karta ar judėjimu save identifikuojate?

– Visiems žmonėms, gimusiems 9 dešimtmečio pabaigoje ar 10 dešimtmečio pradžioje, pasisekė patirčių prasme – jie užaugo kieme, be telefonų, o subrendo apsupti naujųjų technologijų. Jie turi dvi skirtingas patirtis, todėl jų pasaulėžiūra platesnė bei turtingesnė. Kalbėdamasi su draugais ir internete pastebiu savo bendraamžių ilgesingus pasisakymus apie vaikystę – kaip jie žaidė smėlio dėžėje ar su akmenukais ir lavino fantaziją, o dabartiniai vaikai auga su kompiuteriais. Tačiau mes irgi daug laiko praleidžiame prie elektronikos, mūsų gyvenimas tampa nebeatsiejamas nuo technologijų.

Pati vaikystėje labai daug laiko praleidau su seneliais ir prosenele, kurie, galima, sakyti mane užaugino. Jų istorijos apie jų sudėtingą gyvenimą man primena, kaip mes dabar lengvai gyvename. Mes neturime jokių negandų, palyginus su tuo, ką jiems teko patirti. Gyvename labai gerais laikais.

– Mūsų karta, kaip sakėte, vaikystėje vaizduotę lavino žaisdama tikrais žaislais tikrame kieme, dabar ėmėmės kitų „žaislų“ ir virtualių pramogų, intensyviai naudojamės technologijomis tiek darbe, tiek laisvalaikiu. Kilo mintis, kad jūsų kūryba suvienija šias abi patirtis, kurios užkoduotos mūsų kartoje – gamtos, laisvės pojūtis bei technologijos. Ar natūraliai susiklostė pasakiškų, mistiškų motyvų perkėlimas ant audinių specialia technologija? 

–  Manau, man pasisekė, kad galėjau sujungti meilę gamtai, kurios formos, tekstūros, spalvos yra be galo įkvepiantis dalykas, su žiniomis apie įvairias technologijas. Tiesiog atėjo suvokimas, kad man patinka gamta, man patinka ją įamžinti piešiant ir žinau, kaip tai perkelti ant audinių. 

– Ar buvo koks nors reiškinys ar įvykis, kuris įkvėpė jus pasirinkti kūrėjos kelią?

– Vieno įvykio neįvardyčiau. Augau kūrėjų šeimoje, kūrybingumas visada buvo gyvenimo dalis. Mano tėtis – fotografas mėgėjas, o mama – buvusi balerina, dabar dirba choreografe. Iš meninių įtakų galėčiau išskirti Mikalojų Konstantiną Čiurlionį kaip visą mano kūrybą inspiravusį menininką, žaviuosi jo įvairiapusiškais talentais. Jo darbai, pamatyti dar vaikystėje, paliko didelį įspūdį, taip pat kaip ir Stasio Krasausko grafika. Augau vartydama meno albumus, nes mano šeimoje kūryba buvo prioritetas.

D. Jakštaitės nuotr.

– Tačiau ar pakankamai vertiname savo tautos kūrėjus, kad ir jūsų paminėtus M. K. Čiurlionį, S. Krasauską? Dažnai žvalgomės į užsienio muziejus, svajojame nuvykti į Luvrą, Ermitažą ar Londono galeriją. Esame linkę išaukštinti pasaulyje žinomesnius kūrėjus ir dažniau sumenkinti lietuvius menininkus.

– Pradedame vertinti, bet per mažai skiriame dėmesio lietuvių kūrėjams, kurie dažnai būna žinomesni užsienyje nei gimtinėje. Tai nelogiška, nesuprantu, kas su mumis ne taip. Reikia daugiau padėti kūrėjams, turintiems neeilinių talentų, ir tuomet galėsime didžiuotis savo tautiečių pasiekimais stebinant pasaulį.

– Atrodo, kad labai pamažu ateina suvokimas, kad mes irgi turime talentų ir galime nustebinti pasaulį, bet pirmiausia – save. Kaip manote, ar susiduriame su kultūros vadybos trūkumu ar veikiau – menininkų finansavimo problema? 

– Trūksta suvokimo. Kartais man atrodo, kad mūsų visuomenėje įsivyravęs nepilnavertiškumas, nepasitikėjimas savimi ir dėl to visada atrodo, kad kiti – geresni. Reikia nepamiršti, kas mūsų valstybė yra ganėtinai jauna, žengiame pirmus žingsnius, kurie kai kuriais atvejais yra labai geri. Tereikia gerbti ir paskatinti žmones, kurie pasiryžo eiti kūrybos keliu, nes kartais pasirinkti šį kelią nėra lengva, kai aplinkiniai žiūri skeptiškai, perspėja apie galimas nesėkmes.

– Teko ir pačiai sulaukti perspėjimų, kad neišgyvensite, laukia sudėtingas kelias?

– Mano šeima labai tolerantiška ir mane palaikė. Labai neigiamų atsiliepimų nebuvo, bet patardavo gerai pagalvoti, ką darau. Tėvai vaikystėje norėjo, kad būčiau gydytoja, teisininke ir pan., bet kai suprato, kad taip visgi nenutiks, susitaikė. Natūralu, kad artimieji bando apsaugoti nuo nesėkmių, kai pasirenkamas neįprastas gyvenimo būdas.

Kai pradedi eiti savo keliu, viskas atrodo labai baisu, ištinka nežinomybė, bet visgi atsiranda stebuklas – žmonės arba klientai, kurie nori, kad tai darytum, stumia tave į priekį. Tada jautiesi geriau. Man tie stebuklai – neįminta gyvenimo mįslė, nes, atrodo, kad kol nedarai – tol niekam neįdomu ir nereikalinga. Tačiau, jei pradedi daryti, tie žmonės atsiranda, kai nesiseka, kai atrodo, nebežinai, ką daryti.

Kiekvieną dieną dirbdama atrandu naujų dalykų apie žmones, kurie mane maloniai nustebina.

– Spalvų institutas „Pantone“ paskelbė 2018 m. spalvą – ryškiai violetinę. Ar tokių tendencijų formavimas veikia jūsų kūrybą?

– Tai kažkiek veikia. Netgi džiaugiuosi, kad išrinkta ši spalva, nes „Meirit“ marginiuose yra įvairių vyšninių, rausvų, violetinių atspalvių ir tonų. Rečiau – žalia, kuri buvo šių metų spalva. Apskritai – stebiu tendencijas, kas bus madinga ateinančiais metais, ką siūlo mados savaitės. Tendencijos kažkiek įtakos daro, bet aklai pasikliauti nenoriu. Esu prieš kopijavimą, nes tuomet nelieka savitumo, man kaip tik norisi kurti kažką, ko dar niekas nesukūrė.

– Jūsų kūryba geriausiai atpažįstama iš gamtos motyvais margintų apykaklių. Kaip kilo mintis kurti drabužių aksesuarus, kuriuos galima perkelti nuo vieno derinio prie kito ir taip sukurti vis naują įvaizdį?

– Pati mėgstu įdomesnes detales – tiek interjere, tiek drabužiuose. O apykaklė man pasirodė lyg pamiršta, nevertinama detalė. Pasitariau su gamybininkais, kurie padeda įgyvendinti marginimų perkėlimo idėjas ant audinių, jie buvo sužavėti, skatino užsiimti apykaklių kūrimu. Tad apykaklių kūrimas prasidėjo lyg pusiau juokais.

– Jūsų kūrybos filosofijos pagrindas – ekologiški audiniai, gamtai nekenkiantys dažai, ilgaamžiškumas ir tvarumas. Turint bent vieną apykaklę galima vis atsinaujinti ir suvaldyti vartotojiškumą. Ar „Meirit“ filosofija – labiau duoklė tendencijoms, ar susijusi su meile gamtai ir žmonėms?

– Man tai kyla natūraliai. Pačiai norisi turėti kokybiškus daiktus. Kurdama tvarius daiktus reiškiu pagarbą savo klientui, tai yra prioritetas. Didieji gamybininkai uždirba iš masinės gamybos, kurioje kokybė nėra rodiklis. Panašių atvejų būna ir tarp vietinių kūrėjų, nors nesinorėtų jų taip vadinti, nes tai žmonės, kurie kopijuoja arba gamina nekokybiškus daiktus, bandydami uždirbti vis didesnius pinigus per trumpesnį laiką. Visgi klientai per laiką susivokia, kad jų įsigyti nekokybiški daiktai nėra tokie šaunūs, kaip atrodė iš pradžių.

Ekologija susijusi su mano siekiu padaryti kažką gero pasauliui ir kuo mažiau kenkti. Apskritai manau, kad daiktai, sukurti su gera intencija, gera emocija, teikia daugiau džiaugsmo nei kam nors kenčiant.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...