captcha

Jūsų klausimas priimtas

Lietuvos ir Kipro paviljonas sukritikavo meno varžybas (nuotraukos)

Venecijos bienalėje apdovanotas mįslingas Lietuvos ir Kipro paviljonas, vieno Niujorko kritiko pavadintas portalu į paralelinį pasaulį. „Tai, kas atsitiko ir vis dar vyksta Lietuvos ir Kipro paviljone, yra aiški varžybų principo meno pasaulyje, ypač susijusio su Venecijos bienalės kontekstu, kritika“, – sako neseniai Veneciją aplankiusi menotyrininkė Dovilė Tumpytė.
 
Richardo Mosse darbas Airijos paviljone, menininko ir Jacko Shainmano galerijos nuotr.
Richardo Mosse darbas Airijos paviljone, menininko ir Jacko Shainmano galerijos nuotr.

Venecijos bienalėje apdovanotas mįslingas Lietuvos ir Kipro paviljonas, vieno Niujorko kritiko pavadintas portalu į paralelinį pasaulį. „Tai, kas atsitiko ir vis dar vyksta Lietuvos ir Kipro paviljone, yra aiški varžybų principo meno pasaulyje, ypač susijusio su Venecijos bienalės kontekstu, kritika“, – sako neseniai Veneciją aplankiusi menotyrininkė Dovilė Tumpytė.

Venecijos meno bienalė yra vienas iš seniausių didžiųjų meno renginių pasaulyje. Jis buvo pradėtas rengti norint paskatinti šiuolaikinę meno rinką. Šis aspektas išliko iki šių dienų ir yra svarbus menininkų karjerai ir pačioms šalims.

Venecijos šiuolaikinio meno bienalės struktūra laikui bėgant kito, bet jau 15 metų ją sudaro dvi dalys. Viena – kuruojamoji milžiniška paroda, antra – kai nacionaliniai paviljonai pristato savo šalies menininkus arba projektus.

Dalyvavimas Venecijos bienalėje yra reikšmingas ir politine prasme – joje pristatoma šalis ir parodoma, kad ji yra pasaulio kultūros žemėlapyje.

– Šiuo metu vyksta 55-oji Venecijos meno bienalė. Jūs ką tik iš ten grįžote, tad pasidalykite įspūdžiais.

– Šių metų parodą sudaryti pakviestas italų kuratorius Massimiliano Gioni pasirinko temą „Enciklopediniai rūmai“, kurią inspiravo savamokslio amerikiečių ir italų menininko Marino Auriti 1955 m. sukurtas utopinis projektas. M. Auriti idėja buvo pastatyti milžinišką 700 m aukščio pastatą, kuris būtų kaip muziejus ir kuriame būtų surinktos viso pasaulio žinios. Ši idėja – tarsi praėjusiais metais vykusios milžiniškos parodos „dOCUMENTA(13)“tąsa. Ji parodų istorijoje padarė radikalesnį lūžį ir privertė galvoti apie meną kaip apie įvairių sričių kūrybingumo susiliejimo erdvę, kurioje, kaip žmogaus vaizduotės išraiška, gali susijungti ir mokslas, ir menas, ir amatai.

– Vadinasi, Venecijos bienalėje galima pamatyti pačius naujausius dalykus, kurie vyksta pasaulyje? O kokios buvo viršūnės, kam buvo skirti prizai?

– Bienalė skiria atskirus apdovanojimus ir patiems menininkams, ir šalių paviljonams. Kiekvienais metais „Auksiniais liūtais“ už viso gyvenimo kūrybą apdovanojami keli menininkai. Šiemet juos gavo austrė Maria Lassnig ir italė Marisa Merz. Dar skiriami ir visų labai laukiami apdovanojimai aktyviems menininkams, dalyvaujantiems tų metų Venecijos bienalėje. Šiais metais „Auksiniu liūtu“ už naujoviškumą ir meistriškumą praplečiant meninių disciplinų ribas buvo apdovanotas britų ir vokiečių menininkas Tino Seghalas, o „Sidabrinis liūtas“ už specialiai bienalei sukurtą filmą įteiktas jaunai prancūzų menininkei Camille  Henrot.

Nacionaliniams paviljonams taip pat skiriami atskiri prizai. Pagrindinis „Auksinis liūtas“ atiteko pirmą kartą Venecijos bienalėje dalyvavusios Angolos paviljonui. Specialiaisiais paminėjimais, kuriuos galėtume vadinti sidabro medaliais, nes „Sidabriniai liūtai“ paviljonams neskiriami, buvo įvertintas Japonijos paviljonas ir bendras Lietuvos ir Kipro nacionalinių paviljonų projektas „oO“, kurį kuravo Raimundas Malašauskas.

– Kaip atrodo Angolos paviljonas? Kodėl būtent jis buvo įvertintas „Auksiniu liūtu“?

– Pats Angolos projektas buvo pristatytas muziejuje tarp gotikinių ir renesanso paveikslų. Menininkas sukūrė intervenciją į to muziejaus erdvę. Jis Angoloje fotografuodavo gatvėse rastus objektus ir tiems daiktams ieškodavo interjero mieste erdvėje. Kaip mes ieškome savo butui naujos vonios ar kriauklės ir deriname prie interjero, taip menininkas gatvėje išmestiems ar rastiems objektams surasdavo miesto erdvėje esančią sieną ar namo fragmentą, kuris tapdavo to daikto interjeru. Nuotraukas menininkas atspausdino kaip plakatus ir pakabino muziejuje, tarsi surasdamas tiems vaizdams dar vieną interjerą.

– Papasakokite apie Lietuvos ir Kipro paviljoną. Kodėl yra dviguba autorystė ir kuo mūsų paviljonas intriguoja?

– Bienalės žiuri paminėjo originalų kuratoriaus sumanymą, kuris jungia dvi šalis į vieną patirtį. Tačiau pačiame paviljone, mano manymu, nebuvo atskirties tarp Kipro ir Lietuvos. Bendrame projekte dalyvavo ne tik Lietuvos ir Kipro, bet ir kitų šalių (pvz., Prancūzijos, JAV, Belgijos ir kt.) menininkai. Manau, kad net neverta apie paviljoną mąstyti nacionaliniu aspektu.

Šį projektą pirmiausia išskyrė pasirinkta vieta – Venecijos sporto rūmai. Pastatas visiškai nebūdingas Venecijos miestui, tai modernistinis brutalios architektūros statinys, kuris turi labai aiškią ir pragmatišką funkciją. Šios milžiniškos sporto salės erdvė, koridoriai ir laiptinės buvo tarsi apgyvendinti menininkų objektais, performansais ir gyvomis skulptūromis. Projektas veikia net ir virtualioje erdvėje: siunčiami naujienlaiškiai, rodomi muzikiniai klipai, anonsai. Taip pat buvo išleistas projekto katalogas, kuriame publikuotos trys Vytautės Žilinskaitės pasakos. Visa tai sukūrė keistą, ne iki galo suvokiamą, mįslingą erdvę.  Vienas Niujorko kritikas Lietuvos ir Kipro paviljoną pavadino portalu į paralelinį pasaulį.

Tai, kas atsitiko ir vis dar vyksta Lietuvos ir Kipro paviljone, yra aiški varžybų principo meno pasaulyje, ypač susijusio su Venecijos bienalės kontekstu, kritika. Menas ir sportas tarsi egzistuoja greta ir kartu kritiškai žvelgia į šitą santykį. Tačiau projektas nėra vien tik kritika – jis siūlo ir kitokią jutiminę meno patirtį.

Nežinau, ar verta išskirti vieną performansą, bet man asmeniškai jis paliko patį didžiausią įspūdį, atvėrė kitokį žvilgsnį į pasaulį. Lietuvos ir Kipro paviljone buvo galima užsiregistruoti į menininkės Myriam Lefkowitz performansą, kuris vyksta valandą ir jo metu užsimerkęs vaikštai po Veneciją. Menininkė, subtiliai prisiliesdama ir nukreipdama, visą laiką tave veda. Per tą valandą keletą kartų atsimerki ir užsimerki, kad „nufotografuotum“ vaizdą, kuris tuo metu išnyra prieš akis realybėje.

Kai kūnas yra priverstas elgtis ne taip, kaip jam įprasta, pajunti labai įdomų virsmą. Atrodo, lyg tu pats netekai kūno ir esi tik mintis, keliaujanti po miestą. M.Lefkowitz performansas tarsi pasiūlė, kaip suvokti visą Lietuvos ir Kipro projektą. Kaip sakiau, tai ne tik kritika meno rinkai arba konkurencingam varžybų principui, kas geresnis, kas gaus apdovanojimą, bet ir kitokia galimybė patirti realybę.

 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close