captcha

Jūsų klausimas priimtas

Šiųmetinėse „Sirenose“ – išskirtinai daug jaunų kūrėjų

Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ organizatoriai šių metų programą kviečia pradėti nuo pažinties su įdomiausiais pastarąjį sezoną Lietuvos teatro scenoje pasirodžiusiais darbais, rašoma organizatorių pranešime spaudai. 
Organizatorių nuotr.
Organizatorių nuotr.

Išskirtinai daug jaunų kūrėjų

„Šiemet lietuviškų spektaklių vitrinoje pristatome kone išskirtinai jaunų kūrėjų, aktorių  ar režisierių, darbus, – pasakoja festivalio „Sirenos“ meno vadovė Audra Žukaitytė. – Žinoma, užsienio ekspertus viliojame ne vien jaunimu, jiems pristatomi ir paskutinieji režisierių Oskaro Koršunovo bei Yanos Ross spektakliai, tačiau likusieji – tai jaunų kūrėjų, režisierių ir menininkų komandų darbai. Didžiuojamės šiemet galėdami pristatyti jauno Lietuvos teatro panoramą: kviesdami „išjungti“ išankstines nuostatas, žiūrovams siūlome susipažinti su darbais tų, kurie neseniai pradėjo ar dar tik pradeda formuoti Lietuvos teatro padangę.“

Režisierė Y. Ross „Sirenų“ programoje pristatys naujausią savo darbą Lietuvoje – tai Lietuvos nacionaliniame dramos teatre sukurtas spektaklis „Trys seserys“ pagal Antono Čechovo dramą, scenai adaptuotas pačios režisierės ir dramaturgo Mindaugo Nastaravičiaus, o su naujaisiais savo bendražygiais – jaunaisiais aktoriais – susipažinti kvies Oskaras Koršunovas, kurio vardu pristatomi spektakliai „Vestuvės“ pagal Bertoldą Brechtą ir „Šokis Delhi“ pagal Ivano Vyrypajevo pjesę. 

Dialogai su užsienio programa

Trečią kartą festivalio „Sirenos“ programoje pasirodys žiūrovams puikiai pažįstamas menininkių Rugilės Barzdžiukaitės, Linos Lapelytės ir Vaivos Grainytės trio. Lietuviškojoje panoramoje ir užsienio programoje jau suskambėjo „Geros dienos!“, o šiemet į jūrą, paplūdimį, ir jame tingiai besiilsinčius žmones iš saulės perspektyvos kvies pažiūrėti naujausia opera/performansas „Saulė ir jūra“, vyksiantis Nacionalinėje dailės galerijoje. 

Dar vienas menininkų kolektyvas – tai Rimanto Ribačiausko, Jono Tertelio, Kristinos Werner ir Kristinos Savickienės dokumentinio teatro spektaklis „Žalia pievelė“, pristatysiantis autentiškas Visagino gyventojų istorijas ir kontekstus. Šis spektaklis – pirmas Lietuvos nacionalinio dramos teatro dokumentinio teatro bandymas, kai scenoje vaidina ne teatro aktoriai, o žmonės, tiesiogiai susiję su pasakojamomis istorijomis. 

Spektaklio dramaturgiją iš atvirų pokalbių apie moteriškumą kūrė ir jaunoji režisierė Kamilė Gudmonaitė su aktorėmis Dovile Kundrotaite, Jovita Jankelaityte ir Adele Šuminskaite. Jaunų kūrėjų spektaklio „Trans trans trance“ tematika kūrybiniame procese išsiplėtė iki klausimo, kiek esame apsprendžiami ir formuojami lytinės tapatybės: ar moteriškumas ir vyriškumas yra socialinis konstruktas, ar prigimties dėsnis? Festivalio organizatoriai kviečia atkreipti dėmesį, kad savotišką dialogą su dviem pastaraisiais lietuviškosios programos spektakliais mezga ir užsienio programos svečiai – vokiečių dokumentinio teatro spektaklis „Teatro atminimo akmenys“ bei apie seksualinę tapatybę kalbėsiantis italų trupės „Motus“ kūrinys „MDLSX“. 

„Tikimės įdomaus lietuvių ir užsienio teatro kūrėjų dialogo ir kviečiame lietuvių žiūrovus susipažinti su panašiomis temomis ar teatro formomis bei kaip jos atsispindi skirtinguose darbuose“, – pranešime spaudai cituojamas festivalio direktorius Martynas Budraitis. 

Nevengs šokiruojančių temų

Dar trys lietuvių teatro sceną pristatantys kūriniai – tai lietuvių režisierių, buvusių kurso draugų Pauliaus Ignatavičiaus ir Artūro Areimos darbai „Europiečiai“ ir „Antikristas“ bei lenkų menininko Lukaszo Twarkowskio, Lietuvos žiūrovams pažįstamo kaip Auksinio scenos kryžiaus laureato už video projekcijas Krystiano Lupos spektaklyje „Didvyrių aikštė“, LNDT kuriamas spektaklis „Lokis“. 

Visi trys darbai – tai radikalių, žiaurių, šokiruojančių temų ar išraiškos priemonių kupini spektakliai. Vilniaus Mažajame teatre pristatomo spektaklio „Europiečiai“ kūrėjai gilinosi į dabartinį pabėgėlių iš artimųjų rytų krizės kontekstą, nagrinėjo didžiojo antikos tragiko Aischilo dramą „Maldautojos“, kurios kontekstas buvo radikaliai praplėstas, įpinant lietuvių politikų pasisakymus, Antono Čechovo, Alberto Camus, Davido Lyncho moderniosios literatūros tekstus. 

O Prospero Mérimée novelės „Lokys“, Bertrando Cantat ir Vito Luckaus gyvenimo ir kūrybos motyvais kuriamas spektaklis „Lokis“, pasak jo režisieriaus L. Twarkowskio, be literatūrinės mistifikacijos remsis sudėtingomis ir kontroversiškomis radikalių menininkų biografijomis: „lietuvių fotografą Vitą Luckų ir prancūzų roko muzikos grupės „Noir Désir“ vokalistą Bertrandą Cantat su „Lokio“ veikėju grafu Šemetu vienija ne tik ypatingas polinkis derinti mirtį ir afektą, ne tik susidomėjimas žmogaus žvėriškuoju pradu ar prievarta. Kiekvieno iš jų istorija įvykusi Vilniuje – tai ribiniai nutikimai, nepasiduodantys jokiai logikai ir racionaliems pažinimo įrankiams.“

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...