captcha

Jūsų klausimas priimtas

Režisierius: net geriausi lietuvių filmai buvo suvarpyti kritikų

Lietuviško kino situacija nėra bloga, sukuriama gerų filmų, tačiau kritikų jie vis vien būna „suvarpyti“. LRT KULTŪROS laidoje „Nes man tai rūpi“ sako kino režisierius Andrius Blaževičius. Kino prodiuseris Lukas Trimonis priduria, kad neretai pasigenda konstruktyvios lietuviško kino kritikos. 
BNS nuotr.
BNS nuotr.

Prieš 120 metų, 1897 metų vasarą, Vilniuje įvyko pirmasis viešas kino seansas. Botanikos sode, dabartiniame Bernardinų sode, buvo parodyti trumpieji brolių Lumiere`ų filmukai. Šis kino seansas vos pusmečiu atsiliko nuo pirmojo kino seanso istorijoje, kuris vyko Paryžiuje. Šiandien kino seansai Lietuvoje neatsilieka nuo pasaulio, tačiau populiari lietuvių kiną apibūdinanti frazė „geras, kaip lietuviškas“ jaunąją kūrėjų kartą jau ėmė erzinti. 

Noras kurti be išlygų ir pasiteisinimų, noras kalbėti apie savo laiką, kelti aštriausius klausimus skatina jaunuosius prodiuserius, režisierius ieškoti naujų formų ir temų. 

Lietuvos kinas mūsų šalyje turi gana prastą reputaciją. Sunkiai galime rasti žiūrovų, kurie sąmoningai pažiūri visus lietuvių autorių filmus. Prilipusi lėto, poetinio, nuobodaus, vidinio gyvenimo niuansus narpliojančio kino etiketė net ir jauniesiems kūrėjams trukdo pasiekti savo žiūrovą. 

Kino kritikė, festivalio „Kino pavasaris“ lietuvių programos sudarytoja Mantė Valiūnaitė sako, kad dėmesys savam kinui – natūralus. 

„Įdomu, apie ką galvoja mūsų kino kūrėjai, kaip kinas atrodo. Atsiranda noras lyginti su tuo, kas vyksta pasaulyje: kartais tai būna malonios patirtys, kartais – ne. Tačiau lietuviškas kinas įdomus jau vien todėl, kad kine norisi atpažinti erdves, žmonės, nes tai labai artima“, – kalba M. Valiūnaitė. 

Ypač šią tendenciją kino kritikė pastebi šiuolaikiniame lietuvių kine, kuriame daug dėmesio skiriama kasdienybei, tam, kaip gyvename, su kokiomis problemomis susiduriame. 

M. Valūnaitė, BNS nuotr.

„Ir tai, manau, yra visai kitokia patirtis, nei žiūrint filmus iš Indijos ar Lotynų Amerikos. Nebūtinai dėl to, kad kontekstas yra tik lietuviškas, temos gali būti labai universalios, tačiau rodoma pažįstama erdvė dažniausiai vis tiek kur kas labiau rezonuoja su tavo vidumi“, – mano kino kritikė. Ji pastebi, kad žiūrovui vienas labiausiai erzinančių dalykų lietuviškame kine – lietuvių kalba. 

Su tuo sutinka ir  kino režisierius A. Blaževičius. „Ne kartą ir pats buvau susidūręs su tokiais atvejais, kai žiūriu užsienio filmą kokiame nors festivalyje, pvz., slovakų, ir sakau: kaip gerai vaidina. Ateina slovakas: baik tu, juokauji“, – prisimena režisierius. 

Jo teigimu, lietuviško kino situacija tikrai nėra tokia prasta, kaip dažnai pateikiama. 

„Visų pirma, turint omenyje kiekį, yra labai naivu tikėtis, kad iš tų trijų–keturių per metus pasirodančių filmų turėsime tokį, kuris pateks į Kanų kino festivalį“, – pastebi A. Blaževičius. 

Jis siūlo paskaičiuoti, kiek filmų yra sukuriama Vokietijoje ir kiek jų iš praėjusių metų mes žinome. „Geriausiu atveju porą, o pas mus sukuriami penki filmai, bet jie vis tiek patenka į festivalius“, – dėmesį atkreipia pašnekovas. A. Blaževičius sako, kad jį erzina noras lyginti lietuviškus filmus su užsienio, tačiau ne bet kokiais, o su aukščiausio lygio. 

„Mes tokie. Ir mokykloje mus mokė, kad Lietuva buvo nuo jūros iki jūros, esame imperialistai, dėl to norime visko iš karto ir labai daug. Manau, kad tai – didelis mūsų šalies kompleksas, ir tai yra labai blogai, aš dėl to liūdžiu“,  – pripažįsta jis.

Režisierius įsitikinęs, kad Lietuva tikrai turi neblogo kino. „Pradedant nuo Igno Jonyno „Lošėjo“, kuris buvo labai sėkmingas. „Sangailės vasara“ apskritai buvo vienas sėkmingiausių visų laikų lietuviškų vaidybinių filmų, tačiau pažiūrėkite, kaip juos priėmė kritikai – jie buvo „suvarpyti“, – tikina pašnekovas. 

L. Trimonis, L. Balandžio (15min.lt) nuotr. 

Savo ruožtu prodiuserinės kompanijos „In Script“ vadovas L. Trimonis mano, kad reikia džiaugtis jau vien tuo faktu, jog  Lietuvoje, mažoje šalyje, esama tiek komercinių filmų ir jie atsiperka. Vienu svarbiausių įvykių Lietuvos kino pasaulyje jis įvardija Kino centro atsiradimą. Savo veiklą pradėjęs prieš keletą metų, centras ėmė keisti kino panoramą, atsirado daugiau autorinių, debiutinių filmų. Daugiausiai, L. Trimonio pastebėjimu, Kino centras prisidėjo prie jaunųjų kūrėjų iškilimo. 

„Turėjome didelę duobę nuo devyniasdešimtųjų pabaigos iki I. Jonyno, kai tiesiog beveik nebuvo debiutantų. Atsirado Kino centras ir staiga atsirado debiutantai, tai – kryptingo darbo rezultatas“, – prideda A. Blaževičius.

M. Valiūnaitės įsitikinimu, lietuviškas kinas vertinimo „geras, kaip lietuviškas“ sulaukia iš noro apsisaugoti nuo savo nuomonės. L. Trimonis pastebi, kad konstruktyvios kritikos lietuviškam kinui – labai nedaug. „Pasigendu, kad filmą vertintų teisinguose rėmuose, kad tai nebūtų asmeninis vertinimas“, – sako jis.

Visa diskusija – LRT KULTŪROS laidoje „Nes man tai rūpi“. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...