captcha

Jūsų klausimas priimtas

„Baltic Balkan“: jei užsiimtume muzika per rimtai, viskas griūtų

Būti grojamiems BBC radijo, išleisti albumą ar pasirodyti festivalyje prieš kelis tūkstančius žmonių yra kai kurių atlikėjų tikslas, bet „Baltic Balkan“ tai tiesiog pavyko, nors tokio tikslo sau nekėlė. Taip LRT.lt portalui sako kolektyvo „Baltic Balkan“ narys Linas Starkus-Lencas. Anot jo, balkaniška muzika arba patinka, arba būna nekenčiama. Muzikantas kritiškai kalba apie lietuvišką popsą: „Kalbant apie popmuziką, tai ji man neegzistuoja, ji – jokia. Galbūt tik kelia ironišką šypseną.“
Krzysztofo Skulos nuotr.
Krzysztofo Skulos nuotr.

– „Baltic Balkan“ – kas tai per grupė?

– Mes save vadiname „Sound system“, tam nėra lietuviško atitikmens. „Sound system“ – didžėjai, grojantys plokšteles. Yra ir MC, arba kitaip – vokalas, kartais atsiranda ir gyvų instrumentų. Mes nesame grupė, grojanti būgnais ar gitaromis, bet kartais pasikviečiame muzikantų. Kai jų nėra, mūsų instrumentai – mes patys.

„Baltic Balkan“ esame trise: aš – Lencas, Marulis ir Namas, tokios mūsų sceninės pravardės. Egzistuojame beveik devynerius metus, o Balkanų muzika susižavėjome dar anksčiau. Gūdžiame XX a. grojome pankroko ir eksperimentinėse roko grupėse, tad scena visuomet kažkur buvo šalia.

Mes trise, su savo tuometiniu projektu „Prostitutė“, dalyvavome pirmajame festivalyje „Be2gether“. Jame turėjome palapinę, kurioje rengėme šokius, ir taip po ranka pasitaikė keli kompaktiniai diskai su Balkanų muzika – Emiras Kusturica, Goranas Bregovičius ir kt.

Žmonės prarijo tą muziką. Kartojome tas pačias dainas kelis kartus, ir mus pačius tai uždegė. Atsirado susidomėjimas, pradėjome rimčiau ruoštis, mus pradėjo kviesti groti kitur, o tema ir buvo – Balkanai. Tai gali atrodyti kaip apsimetinėjimas, nes neturime balkaniškų šaknų, bet, įsigilinus, juk tai ne tik Balkanų muzika – ir žydiška muzika, klezmeris, ir lietuviška muzika – post folk.

– Tad sprendimą rimčiau groti balkanišką muziką lėmė tai, kad ji patinka žmonėms?

– Ir mums patiems ji patiko, vis atrasdavome naujus jos sąskambius, maišėme ją su elektronika. Bet būtent tada pamatėme, kaip stipriai žmonės „užsikabino“. Jiems kojos pačios trypė. Pradėjome domėtis, ruoštis ir pan. Vis dėlto nelaikome savęs labai rimtais, turime kitų darbų, kuriais užsiimame, tad muzika – hobis. Manome, kad, jei užsiimtume tuo labai rimtai, viskas sugriūtų.

Lietuvoje klausytojams Balkanų ir world muzika buvo kažkas nauja, neatrasta ir nepatirta. Elektroninės muzikos terpė per 20 savo gyvavimo metų Lietuvoje šiek tiek nusibodo, todėl mūsų vakarėliai tapo tuo, kas nauja ir šviežia.

– Kuo išskirtinė ir ypatinga Balkanų muzika?

– Tai muzika, kuri arba patinka, arba negali jos pakęsti. Mūsų muzika ir rengiami vakarėliai – ne koncertai, o labiau šou, performansai su efektais. Ieškome kontakto su žmonėmis, su klausytojais. Mūsų vakarėliuose vyrauja šėlsmas, siautulys. Ir tai ne vien muzika. Negali tik keisti plokštelę po plokštelės ir žiūrėti, kaip žmonės linksminasi. Turi būti su jais pačiame veiksme ir siautulyje. Pati balkaniška muzika turi tos siautulio dvasios. Net ramios melodijos nėra raudos, jos nėra graudžios. Balkanų kultūra – linksmybės kultūra. Net ir jų laidotuvės kitokios – groja orkestrai, prieinama net iki šokių. Požiūris yra kitoks, nėra liūdesio ar begalinio slėgio, kuris dažnai būdingas [Lietuvai].

– Intensyviai keliaujate, turite daug pasirodymų, ir dauguma tai laikytų sėkme.

– Europoje mus žino ir mūsų laukia. Štai, stovėdami eilėje prie įėjimo į klubą Briuselyje, nugirdome pokalbį, žmonės klausinėjo, ar tikrai čia šiandien gros tie „Baltic Balkan“. Jei į užsienį nuvyksti vieną kartą, garantuotai nuvyksi ir antrą kartą. Nes vakarėliuose būna žmonių iš kitų šalių, kitų prekinių ženklų atstovų, jie pamato ir kviečia tave. Išvažiuojame bent kartą per du mėnesius. Nesame buvę gal tik dviejose Europos šalyse.

Dar labai laukiame pasirodymų festivaliuose. Kai sugroji festivalyje, kuriame – tavo publika, jausmas neapsakomas. Be to, sutinki daug įdomių žmonių. Pamatai vietoves, į kurias šiaip jokiu būdu nevyktum. Tai smagus būdas keliauti ir pažinti kitų šalių kultūras. Pati „Balkan Beats“ scena nėra mūsų sugalvota. Ji egzistuoja visame pasaulyje. Kiekvienoje šalyje yra šios muzikos gerbėjų. Tačiau „Baltic Balkan“ unikalūs tuo, kad esame trise.

– Ar visad sulaukiate puikios, aktyvios publikos? Kurią šalį išskirtumėte?

– Kiekvienoje šalyje yra savos publikos, kiekviena kultūra priima savaip. Pavyzdžiui, Suomijoje publika gali 2–3 val. stovėti ir vangiai linkčioti galva, stebėti. Tačiau kai baigi groti, jie pusę valandos rėkia, eina prie tavęs, fotografuojasi, prašo autografų. Tokiai publikai labai sunku groti. Juk negali paklausti, ar jiems kas nors nepatinka.

Publika priklauso nuo vietos. Mažame Ispanijos miestelyje buvo fantastiška, kaip roko koncerte. O štai Sevilijoje žmonės šoka tarpusavyje, net nežiūri į sceną. Varšuvoje ir Prahoje labiausiai pašėlusi publika. Visi, kurie ateina į mūsų vakarėlį, žino, kas bus ir ko laukti.

– Turėjote nesuskaičiuojamą daugybę pasirodymų, dalyvavote „Sziget“ festivalyje Vengrijoje, dabar išleidote albumą. Kuo iš aštuonerių metų veiklos džiaugiatės, didžiuojatės?

– Sunku pasakyti. Galbūt to per daug nesureikšminame, mūsų siekis nėra padaryti viena ar kita. Jei mus groja BBC – tai šaunu, jei rašo spauda – taip pat. Taip, išleidome mini albumą, tai irgi šioks toks pasiekimas. Šiuo metu kaip tik filmuojame pirmąjį savo klipą naujam kūriniui iš jau 2017 m. pasirodysiančio albumo. Šiais metais galbūt pavyks nuvažiuoti ir atlikti turą Japonijoje.

– Kai kurie dėl to labai ilgai ir sunkiai dirba.

– Taip, sunkiai dirba. Mes irgi nemažai dirbome per tuos aštuonerius metus, buvo daug rutinos, susijusios su renginių organizavimu, reklamavimu, svečių kvietimu, leidyba. Kalbant apie ateitį, mums norisi dar daugiau keliauti. Tai vienur, tai kitur nusimato pasirodymų. Taip pat daug pastangų dedame leidybai, darbuojamės ties nauju albumu.

– Kalbant apie Lietuvos muzikos erdvę apskritai, kur save regite?

– Tikrai esame alternatyva, nesame mainstreamas ar popscenos dalis. Prieš kelis metus esame gavę T.Ė.T.Ė. apdovanojimą kaip geriausias DJ teamas. Bet kuriuo atveju esame alternatyva, undergroundas.

– Ir lietuvišką muziką, ko gero, vertinate kiek neigiamai?

– Kalbant apie popmuziką, tai ji man neegzistuoja, ji – jokia. Galbūt tik kelia ironišką šypseną. Su muzika dirbu ilgą laiką, tad matau, kad popscena nesikeičia, ji vienoda, tik vienas ar kitas atlikėjas padaro karjerą. Roko muzika Lietuvoje turi kelis gerus vardus, bet tai man taip pat nėra artima.

Mano dievukai buvo „Antis“. Tiesą sakant, Davidas Bowie ir „Antis“ – tie, dėl kurių aš pats užlipau į sceną. O dabar jų nėra. Kone visuose Lietuvos miestuose yra veiksmo, kažkokių grupių. Nieko naujo neišrandama, viskas taip pat, kaip ir prieš 20 metų, tik muzika profesionalėja, gerėja instrumentai, ir aš tai palaikau.

Yra geros scenos, bet yra ir nušlifuotų blizgučių. Mūsų mėgstamiausia grupė Lietuvoje yra „Naratyvinis Alkobilis“. Yra daug talentingų muzikantų ir jau europinius standartus savo kokybe siekiančių grupių. Nėra jau taip viskas blogai.

– Vis pasirodote vakarėliuose Vilniuje, vadinamuosiuose Balkanakčiuose. Kokių žmonių ten laukiate?

– Laukiame visų geros valios žmonių, norinčių apsikeisti teigiama energija. Taip pat tų, kuriems negaila batų ir drabužių, pasirengusių išprotėti ir, negalvojant apie kasdienybės rutiną, šokti iki paryčių. Mūsų šūkis – „Like a last time in your life“. Šoki kaip paskutinį kartą, nes atiduodi visą save. Iki paskutinio prakaito lašo.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...