captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kultūros ministrė L. Ruokytė-Jonsson: aš – ne pralaimėtoja

Kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson dvidešimt metų gyveno ir dirbo Skandinavijos šalyse. Galėjo greičiausiai ten dirbti ir iki šiol, tačiau prisipažįsta nė kiek nesigailint, kad prieš ketverius metus sugrįžo į tėvynę. 
BNS nuotr.
BNS nuotr.

Dalyvauti politikoje ji niekada neketino,  o kultūros ministro posto ėmėsi todėl, kad patikėjo „valstiečių“ lyderiu Ramūnu Karbauskiu ir jo tikslu kultūrą paversti prioritetine gyvenimo sritimi. „Jei nepadarysiu bent dalies suplanuotų darbų, man bus gėda ir prieš save, ir prieš kultūros visuomenę“, – portalui LRT.lt sako naujoji kultūros ministrė.

Į politiką, pašnekovės teigimu, ją atvedė nesitaikstymas su situacija, kai kultūra nustumiama į užribį, nuolat marginalizuojama ir paverčiama „atpirkimo ožka“ krizių atvejais. „Kai kultūrai atsirado vietos politikoje, patikėjau ne rinkimų deklaracijomis, bet realiomis vertybėmis, galimybe ir garantijomis. Imtis ministro darbo mane paskatino kultūros bendruomenės palaikymas ir bendradarbiavimas. Tik kartu ir vieningai veikdami galime išjudinti nerangų kultūros administravimo kūną  ir pakeisti esamą situaciją“, – įsitikinusi L. Ruokytė-Jonsson.

– Kas lėmė, kad „valstiečiai“ jus pakvietė į ministro postą? Jus kažkas rekomendavo ar atsidūrėte reikiamu laiku reikiamoje vietoje?

– Buvau rekomenduota ir pakviesta keliems pokalbiams, o po to man buvo pasiūlyta parašyti partijos rinkimų programos Kultūros dalį.

Moterys turi puikią intuiciją, ir man atrodo, kad ji manęs neapgavo. Aš patikėjau „valstiečių“ lyderio Ramūno Karbauskio ir kelių jo bendraminčių siekiais, kad kultūra turėtų tapti viena svarbiausių mūsų gyvenimų sričių. Tai sutapo su tuo, apie ką aš daug metų galvojau. 

BNS nuotr.

Sugrįžti į Lietuvą, ir imtis Kino centro kūrimo 2012 m. mane įkalbėjo buvęs kultūros ministras Arūnas Gelūnas. Kita vertus, man jau skaudėjo dėl tėvynės, dėl to, kas čia darosi. Nors užsienyje gyvenau ir dirbau dvidešimt metų, nė kiek nesigailiu, kad grįžau. Kaip mano dėstytojas, šviesios atminties filosofas Leonidas Donskis sakydavo, „tėvynės neišsioperuosi“.

– Esate sakiusi, kad būtina kultūros politikos perkrova. Ko imsitės pirmiausia, kad ta perkrova įgautų galią?

– Pagarba menininkui, kultūrininkui, kūrėjui, atvirumas ir skaidrumas, atsakomybė, kompetencija, būtų pagrindas tvariam kultūros pokyčiui. Vardan to kviesiu visus bendradarbiauti ir bendrauti.

Manau, kad būtina skirti kuo daugiau dėmesio, kad  kultūros bendruomenės lūkesčiai ir poreikiai įgautų kūną. Šiandien taip pat turime klausti, kaip sukurti daugiau vertės menininkams, kultūrininkams, kūrėjams, Lietuvos piliečiams, visiems, kam rūpi  Lietuvos kultūra. Juk problemos kompleksiškos ir dar įsisenėjusios. Nėra  būdų joms  spręsti pavieniui.

– Jūsų tikslai – grandioziniai, o darbų – marios. Suprantate, kad neturite teisės pralaimėti?

– Suprantu, kad ne viskas priklausys tik nuo manęs vienos. Reikės palaikymo, ir šiuo metu jį tikrai jaučiu. Tačiau aš – ne pralaimėtoja. Lengvai nepasiduodu. Man būtų gėda neatlikti bent jau dalies suplanuotų darbų. Būtų gėda ir prieš save, ir prieš kultūros visuomenę.

– Ar jau turite savo komandą?

– Esu susiradusi kelis patarėjus ir viceministrus, kurie šiuo metu yra tikrinami specialiųjų tarnybų. Tikiuosi, kad po savaitės jau dirbsime su jais sykiu.

– Ne vienas buvęs kultūros ministras žadėjo, kad bus parengtas ir priimtas Kultūros politikos pagrindų įstatymas, kuris suvienytų visas kultūros sritis. Tačiau šio įstatymo iki šiol nėra. Ką daryti?

– Mūsų vyriausybės programoje šis įstatymas numatytas. Juo turėtų būti į vieną visumą apjungtos ne tik visos kultūros sritys, bet ir numatytas jų finansavimo mechanizmas. Įstatymą turėtų papildyti ilgalaikė kultūros strategija iki 2030 m. ir Nacionalinė kultūros programa. Šiuose dokumentuose bus numatyta, kaip valstybė įsipareigoja kultūrai – kokie jos prioritetai ir koks bus finansavimas.

Manau, kad, atsiradus ilgai lauktam įstatymui, kultūra nebebus nustumiama į šalį, o, ištikus sunkmečiams, iš jos nebus atimamas paskutinis kąsnis.

– Kaip Jums atrodo, ar dar ilgai teks laukti, kol turtingi Lietuvos verslininkai supras, kad viena garbingiausių jų misijų – tapti kultūros mecenatais?

– Aš dažnai apie tai pagalvoju, nors jau yra verslininkų, kurie, neskelbdami savo pavardžių,  atsigręžia į kultūrą ir negaili jai pinigų. Puikus to pavyzdys – verslininkas Viktoras Butkus, kuris už savo lėšas stato Modernaus meno muziejų.

Tokių mecenavimo pavyzdžių, dirbdama Danijoje, mačiau ne vieną. Vienas geriausių Danijos šiuolaikinio meno muziejų Jutlandijos saloje atsirado mecenatų dėka, o vienos stambios kompanijos savininkas Kopenhagoje savo lėšomis pastatė operos teatrą. Jo pavyzdžiu pasekė valstybė ir pastatė naują dramos teatrą. Gražus ir sektinas verslininkų ir valstybės konkuravimo pavyzdys. Apskritai Skandinavijos šalyse yra skatinamas kultūros mecenavimas, nes turtingiems žmonėms – garbė prisidėti prie kultūros išlaikymo. Tai jie suvokia kaip amžiną investiciją.

Tikiuosi, kad per 2017 m. mums pavyks priimti Mecenatystės įstatymą.

– Ką manote apie tai, kad iki šiol Lietuvoje nėra tinkamos koncertų salės?

– Kai neseniai dalyvavau Europos kino apdovanojimų iškilmėse, kurios šiemet buvo surengtos naujoje Vroclavo koncertų salėje, man norėjosi verkti, kad Lietuvoje net panašios salės neturime. O Lenkijoje jau pastatytos keturios modernios koncertų salės. Ir visos – regionų centruose.

BNS nuotr.

– Kūrėjai skundžiasi, kad stringa Kultūros tarybos veikla, kad ji apaugo įvairiomis intrigomis.

– Nenorėčiau sutikti su tokia griežta formuluote. Kultūros tarybos veikla vystosi  kryptingai, palaipsniui. Deja, steigiant ją, nebuvo pereinamojo laikotarpio, todėl šiuo metu besibaigiančios pirmosios kadencijos taryba turėjo vienu metu įveikti įstaigos sukūrimo, administravimo, adaptavimo pagal kultūros lauko poreikius ir finansavimo sistemos reformos etapų iššūkius.

Reikėtų pripažinti, kad 2010 m.  Seimo patvirtintose Lietuvos kultūros politikos kaitos gairėse nustatytas siekis reformuoti ir demokratizuoti kultūros valdymą ir plėtoti kultūros savireguliaciją strigo dėl netinkamai sureguliuotų tarpinstitucinių santykių tarp Kultūros ministerijos ir Kultūros tarybos.

Kultūros bendruomenės savireguliacijos įtvirtinimui būtino „ištiestos rankos atstumo“ principo nebuvo laikomasi. Santykiai, deja, buvo grįsti ne dialogu, o tiesioginiu valdymu. Buvo reikalaujama nuolatinio atsiskaitymo, ir tai naują instituciją įstūmė į sudėtingą situaciją.

Pasikeitęs finansavimo modelis supurtė ir senąją tvarką kultūros srityje. Nepasitenkinimą galėjo reikšti tie, kurie negavo norimo finansavimo. Galbūt tai ir tapo intrigų pagrindu.

– Jau vieša paslaptimi tapę tai, kad iš anksto žinoma, kokiems projektams Kultūros taryba skirs finansavimą. Tai gal jos užslaptinti ekspertai – visai ne slapti?

– Kultūros taryba iš anksto niekada nėra ir negali būti apsisprendusi dėl vienų ar kitų projektų finansavimo. Pagrindinis taikomas kriterijus – projektų kokybė, tad vadovaujantis juo, pagal pateiktų paraiškų sąrašus galima mėginti spėti, kurie projektai bus finansuojami. Jei spėjimai pasitvirtina, galbūt tai reikėtų laikyti įrodymu, kad sprendimai – objektyvūs.

Kita vertus, buvo ne vienas atvejis, kai žinomų Lietuvos kūrėjų ar valstybinių institucijų paraiškos buvo atmestos ar nefinansuotos dėl nepakankamos teikiamų projektų kokybės ar paraiškų profesionalumo. Tačiau galima užtikrinti, kad jokių išankstinių sprendimų taryba nepriima. Jos sprendimai yra viešinami per kelias dienas nuo jų priėmimo. Be to, tarybos nariai, ekspertai ir administracijos darbuotojai yra pasirašę griežtus konfidencialumo pasižadėjimus.

Tarybos ekspertų įslaptinimo klausimas keblus, sudėtingas ir keliamas nuo pat įstaigos įkūrimo. Ir  pati taryba nuolat apklausia savo ekspertus šiuo klausimu. Daugiau nei 60 proc. iš šiuo metu taryboje dirbančių ekspertų nesutiktų būti viešinami, nurodant jų dalyvavimą konkrečioje ekspertų darbo grupėje, bet neprieštarautų dėl bendro sąrašo.

Kitaip tariant, nuogąstaujama, kad, jei būtų viešai skelbiama apie konkrečių asmenų dalyvavimą ekspertų darbo grupėje, būtų sukurtos sąlygos korupcijai, o ne skaidriai veiklai.  

Remiantis pastarųjų trejų metų tarybos darbo patirtimi, tenka pripažinti, kad tokie nuogąstavimai nėra be pagrindo. Šis klausimas akivaizdžiai aktualus kultūros bendruomenei, todėl dėl jo dar teks diskutuoti.

– Esate dirbusi ir kino srityje. Kas lemia, kad kai kurie kino kūrėjai metų metais laukia finansavimo, o kiti režisieriai – lyg pateptieji, kurie suka filmus už valdiškus pinigus beveik kasmet?

– Nuomonių šiuo klausimu visada yra įvairių. Kinui Lietuvoje kasmet skiriama tik apie 2 mln. eurų. Vakarų Europos šalyse tai yra vidutiniškai vieno ar dviejų vaidybinių filmų biudžetas. Mūsų šalyje, deja, šią sumą kiekvienais metais pretenduoja pasidalyti per šimtas projektų. Todėl natūralu, kad pinigų skirstytojai sulaukia ir kritikos, ir įtarinėjimų, ir kuriamos įvairios legendos.

BNS nuotr.

Įkūrus Lietuvos kino centrą, buvo suformuota kolegiali patariamoji institucija  Kino taryba, kurioje dirba profesionalūs kino kūrėjai, o juos deleguoja kino visuomenė. Ši taryba  vertina valstybiniam finansavimui pateiktus kino projektus ir vertinama juos pagal scenarijaus ir viso projektų kokybę. 

– Kalbėjote, kad Kultūros ministerijos laukia pertvarka. Kaip ji bus pertvarkoma?

– Ministras pirmininkas Saulius Skvernelis akcentuoja, kad būtina efektyvinti valstybės sektoriaus valdymą, jo teikiamų paslaugų kokybę, viešosios vadybos principus, darbuotojų profesionalumą ir kompetencijas. Todėl ir Kultūros ministerijoje pokyčių neišvengsime.

Manau, derėtų atsisakyti jokios vertės nekuriančių veiklų, o svarbiausia – taip subalansuoti žmogiškuosius resursus, kad atitiktų mūsų koalicinės vyriausybės programos tikslus ir siekius. Norime komandinio horizontalaus darbo principais grįstų santykių, ir tai – ne trumpalaikis uždavinys. Šiandien tikrai aišku, kad daugiau dėmesio skirsime kultūros komunikacijai. Juk jei kultūra turi tapti strateginiu prioritetu, ją būtina integruoti į visas visuomeninio gyvenimo ir valstybės valdymo sferas.

Taip pat vienas svarbiausių mano siekių – taip pertvarkyti ministerijos veiklą, kad ji tarnautų kultūros žmonėms, nebūtų viršininko pozicijoje. Manau, subursiu tokią komandą, kuri myli kultūrą ir nori jai dirbti. Man patinka atsakingi ir dirbantys žmonės.

– Teks, ko gero, visą ministerijos kolektyvą pakeisti?

– Nemanau. Ministerijoje yra darbščių ir profesionalių žmonių. Tik juos reikėtų „atrakinti“ ir motyvuoti dirbti.

– Sakote, kad kultūra šiuo metu – visų šalies gyvenimo sričių pavainikė. Tačiau kas, jūsų manymu, lėmė, kad vangiai rengiami projektai Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšoms panaudoti ir jas gali tekti grąžinti?

– Tokių nuogąstavimų yra, bet, kiek žinau, jau pajudėjo trys iš devynių projektų. Tikiuosi, kad suspėsime viską padaryti laiku.

– Ar turite viziją, kaip „užkurti“ Lietuvos teatrus, kad jie trauktų žiūrovus taip, kaip kažkada traukė režisierių Eimunto  Nekrošiaus „Kvadratas“ , „Dėdė Vania“ ar Jono Vaitkaus „Literatūros pamokos“, „Raudonieji žirgai mėlynoje pievoje“ ar pagaliau – Juozo Miltinio teatras?

– Pirmiausia reikia pripažinti, kad teatro situacija pasikeitusi iš esmės. Scena šiandien turi be galo daug konkurentų ir taip, kaip buvo, nebebus. Teatras tapo viena iš meno ir pramogos sričių, o ne kaip anuomet – gyvybiškai reikalingos tiesos skleidėja. Tegul ir Ezopo kalba. 

Tačiau labai svarbu, kad scenos meno žmonėms būtų sudarytos palankios sąlygos kurti ir gauti už tai deramą atlygį ne vien žiūrovų aplodismentais. Turiu omenyje ne vien finansavimą. Būtina aktyvinti pačią teatro kraujo apykaitą, sukurti tinkamas sąlygas gerų režisierių ir aktorių mainams, judrumui. Teatras nebėra pastatas, reikia sukurti sistemą, kuri suteiktų galimybes bendradarbiauti teatrams, jų kūrėjams. O šiandien greta spektaklių, kuriuos sukūrė garsūs režisieriai, tikrai galima atrasti visiškai jaunų teatro kūrėjų įdomių bandymų mažose aikštelėse, neabejotinai augantį šiuolaikinio šokio potencialą.

Mūsų teatras yra žinomas Europoje, todėl svarbu, kad ir Europos režisieriai atvyktų dirbti su mūsų kūrėjais. Nacionalinis Dramos teatras, į kurį buvo atvažiavęs dirbti  Kristianas Lupa, ir čia jo paliktas spektaklis „Didvyrių aikšte“ daugiau nei iškalbingas pavyzdys. Teatras kviečiamas į prestižinius tarptautinius festivalius, o aktoriai turėjo retą progą dirbti su vienu garsiausių pasaulio režisierių. Tokių progų reikia suteikti ir scenos menininkus rengiančiomis įstaigoms. 

Jų parengimas – labai opi problema. Jie privalo turėti puikias mokymosi sąlygas (auditorijos, knygos, technika) ir susipažinti su pasaulio teatro panorama, aktualiais kitų šalių kūrėjų darbais. Tam reikalingos ne pavienės progos išvykti pasistažuoti ar į festivalius, bet ir gera protų apykaitos sistema. Pas mus irgi turėtų atvykti įvairių teatro mokyklų atstovai, o studentams reikėtų suteikti galimybes išvykti mokytis svetur ne vien pagal „Erasmus“ programą. Taip pat reikėtų sudaryti tokias sąlygas, kad po studijų Briuselyje, Londone, Amsterdame ar Helsinkyje jie norėtų sugrįžti kurti į Lietuvą. 

Be to, būtų naudinga atlikti apklausas, ar Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje  būtina kasmet surinkti po naują kursą aktorių, ar nebūtų prasmingiau pasirašyti sutartis su geriausiomis Europos kino, šokio, teatro mokyklomis ir išleisti ten mokytis mūsų jaunuosius kūrėjus?

– Kaip Jums atrodo, ar įmanoma pasiekti, kad iš Lietuvos neišvyktų pirmo ryškumo kūrėjai?

– Pirmiausia, reikėtų pasidžiaugti, kad nei E. Nekrošius, nei J. Vaitkus, nei Oskaras Koršunovas niekur neišvyko, kaip ir aibės aktorių, choreografų, šokėjų, kompozitorių. Kita vertus, ar išvykstantys kūrėjai – mūsų praradimas? Juk jie garsina Lietuvos scenos meną, sugrįžta namo su naujomis patirtimis. Šiandien pasaulis atviras, ir kūrėjai gali rinktis, kur jiems kurti patogiau. Tačiau būtų gerai sudaryti sąlygas, kad jiems patogiau būtų kurti Lietuvoje.

– Vargu ar galima būtų tikėtis, kad šalies biudžete rasis pinigų bibliotekininkų, muziejininkų ir kitų kultūrininkų algoms pakelti. Kokie jūsų planai šiuo klausimu?

– Naujoji vyriausybė yra 2017 m. biudžeto įkaitė. Seimas tvirtins jau parengtą biudžetą, ir didesnių jo korekcijų sunku tikėtis. Mūsų siekiai bei tvirtas koalicijos pažadas – bent iš dalies pradėti atstatinėti pažeistas kultūros teises jau 2017 m., pertvarkyti visą sritį ir ieškoti naujų finansavimo šaltinių.  Sieksime, kad  kultūros darbuotojų atlyginimai palaipsniui susilygintų su švietimo darbuotojų algomis. Turime ryžto pasiekti, kad kultūros finansavimo didinimas būtų ne mažesnis nei 0,1 proc. nuo BVP kasmet.

– Iki Lietuvos nepriklausomybės susigrąžinimo 100-mečio liko kiek daugiau nei metai. Ar šia proga, jūsų manymu, dar įmanoma būtų sukurti kokį nevienadienį kultūros projektą?

– Jei bus noro, rasis ir kelias. Taip, visi norime nevienadienės kultūrinės programos, kuri turėtų įtakos, stiprinant pilietiškumą, bet svarbiausia problema ta, kad Lietuvos Šimtmečio programa – be tikslinio turinio, biudžeto, kokybiško jos koordinavimo modelio. Kad tinkamai pasirengtume nepriklausomybės šimtmečiui, reikalingos ne tik lėšos. Į programą būtina įtraukti visą visuomenę – per edukaciją, komunikaciją, nacionalinius ir regioninius renginius. Kiekvienas mūsų šalies gyventojas turėtų deramai pajusti šventę ir pasidžiaugti kažkada sunkiai iškovota laisve.

BNS nuotr.

Turėtume neatsilikti nuo savo kaimynių, kurios, kaip ir mes, 2018 m. iškilmingai ir oriai minės savo valstybingumo šimtmetį. Latvija ir Estija turi aiškias valstybines programas, kurioms numatyti tiksliniai biudžetai ir sukurtos tarpinstitucinio koordinavimo struktūros.

Kiek žinau, Estijos Šimtmečio biudžetas yra 24 mln. eurų ( iš jų 6 mln. – jaunimui, 3 mln. – komunikacijai užsienyje). Latvijos Šimtmečio biudžetas – 30 mln. eurų ir papildomi 8 mln. –  kinui. Estija savo Šimtmečio programą tęs iki 2020 m., Latvija –  iki 2021 metų. Estijos ir Suomijos Šimtmečio komitetams vadovauja premjerai. Suomija, ruošdamasi nepriklausomybės jubiliejui,  itin intensyviai dirba savo regionuose. O Lietuva iki šiol posėdžiavo, protokolavo, kažką rinko, dėliojo ir iki šiol dar galvoja, kaip ką daryti. Bet jau laikas pradėti  dirbti.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...