captcha

Jūsų klausimas priimtas

LUX kino prizo laimėtoja M. Ade neigia klišes apie vokiečių humorą

Tėvo ir dukters santykius nagrinėjanti juosta „Tonis Erdmanas“ buvo įkvėpta asmeninių patyrimų šeimoje, interviu LRT.lt atskleidžia vokiečių režisierė Maren Ade, trečiadienį už šį filmą apdovanota Europos Parlamento LUX kino prizu. „Kaip ir filme, realybėje jis [tėvas – LRT.lt] taip pat vienu metu juokaudavo įsidėdamas netikrus dantis, ir man patiko tas momentas, kai kelioms sekundėms jis transformuodavosi ir bandydavo ištrūkti iš savo įprastinės būsenos. Apskritai man patiko idėja, kad tėvas gali būti net labiau vaikiškas už savo atžalą“, – sako M. Ade.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

162 minučių trukmės filmas, kuris reprezentuos Vokietiją „Oskaro“ apdovanojimų geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje, pasakoja apie vieną nuo kito atitolusius tėvą ir dukrą. 65-erių ekscentriškas muzikos mokytojas Vinfrydas spontaniškai nusprendžia nieko nepranešęs aplankyti dukrą darbo metu Bukarešte. Inesa išsisukinėja nuo per daug artimo bendravimo, bet Vinfrydas nepasiduoda ir prisigalvoja komiškai absurdiškų situacijų, norėdamas priartėti prie į darbą įnikusios ir į depresiją grimztančios dukros. Vinfrydas vienu atveju įsikūnija į Vokietijos ambasadorių, kitu – į peruką ir netikrus dantis užsidėjusį konsultantą Tonį Erdmaną, taip priversdamas dukrą dažnai jaustis labai nepatogiai.

Naujausio M. Ade filmo reikėjo laukti apie 7 metus. Režisierė pripažįsta, kad darbas prie „Tonio Erdmano“ užtruko išties ilgai, vien scenarijaus kūrimas truko apie porą metų. Tačiau ji tikina, kad šis filmas – kaip sriuba: kuo ilgiau verdi, tuo ji skanesnė.

Tarp dramos ir komedijos balansuojančio filmo kūrėja pasakoja dažnai sulaukianti klausimo, kodėl jos filmas vadinamas komedija, arba gana klišinių nusistebėjimų, kad vokiečiai apskritai turi humoro jausmą ir gali sukurti kažką juokingo.

„Galų gale supratau, kad dauguma žmonių mano, kad būtent jų šalis turi geriausią humoro jausmą. Daug kas iš mūsų tiki, kad visos sienos yra jau praeitis, o skirtumus prisimename kalbėdami apie humorą ir futbolą“, – atsiėmusi apdovanojimą sakė M. Ade.

Reuters/Scanpix nuotr.

Po LUX apdovanojimo įteikimo ceremonijos Strasbūre režisierė atsakė į LRT.lt klausimus.

– Šis filmas dažnai pristatomas kaip komedija, tačiau joje yra ir nemažai liūdesio, kartais atrodo, kad tai – juokas pro ašaras. Kokia buvo jūsų intencija?

– Visas filmas yra ir drama, ir komedija. Pati pirminė mintis buvo sukurti komediją. Vėliau, pradėjus filmuoti, viskas darėsi vis labiau ir labiau melancholiška, netgi buvau atsiprašiusi savo prodiuserio, kad tai tampa itin liūdnu filmu, bet vėliau, kai pradėjome montuoti nufilmuotą medžiagą, tai vėl buvo labiau komedija.

– Kokią pagrindinę žinutę šiuo filmu norėjote perteikti žiūrovams?

– Filmuose man visada svarbiausia gvildenti tam tikrą tematiką, kuri man įdomi. „Tonio Erdmano“ filme neketinau perteikti vienos konkrečios žinutės, norėjau tiesiog papasakoti apie šeimą, apie vaidmenis, kuriuos kiekvienas atliekame savo šeimoje. Nepaisant to, ar mėgstame tą vaidmenį, ar ne. Vaidmenį, kuris gali būti labai statiškas, nuo kurio sunku pabėgti. Nusprendžiau, kad tai gali būti savotiškas nuotykis tėvui ir dukrai pradėti viską nuo nulio.

– Ar „Tonio Erdmano“ idėja kilo iš asmeninių patyrimų?

– Taip, mano tėvas turi tikrai solidų pokštų repertuarą ir jo humoras visada buvo šalia manęs. Kaip ir filme, realybėje jis taip pat vienu metu juokaudavo įsidėdamas netikrus dantis, ir man patiko tas momentas, kai kelioms sekundėms jis transformuodavosi ir bandydavo ištrūkti iš savo įprastinės būsenos. Apskritai man patiko idėja, kad tėvas gali būti net labiau vaikiškas už savo atžalą.

– Ar tinkama sakyti, kad filme rodomas tėvo tipažas yra šiek tiek būdingas vokiečiams?

– Man asmeniškai šis tipažas tikrai yra vokiškas. Jis priklauso pokarinei kartai, kuri buvo labai politiška, daug dėmesio skyrė vaikų auklėjimui tinkamomis vertybėmis, vylėsi, kad kažkas panašaus į Trečiąjį reichą daugiau niekada nepasikartos. Taip pat įžvelgiu ir šio tipažo ryšį su ankstesne karta. Šiuolaikiniame gyvenime toks tėvas kartais nelabai pritampa. Humorą, kuris buvo įprastas jo jaunystėje, jis bando pritaikyti savo šeimoje.

– Filme gausu nejaukių, nepatogių situacijų. Kodėl siekėte tokios emocijos?

– Mane visada domino tai, kas slypi už įprastinių gyvenimo situacijų, kas yra „už fasado“. Manau, kad visada yra daugybė dalykų, apie kuriuose mes mąstome, bet garsiai neišsakome. Su aktorių pagalba mėginau šiuos dalykus iškelti į paviršių. Vinfrydas ir Inesa nutyli daug dalykų ir tai sukelia nepatogią, nejaukią emociją. Filmo eigoje tas nejaukumas tarp tėvo ir dukros galbūt šiek tiek nuslopsta, bet vis dėlto išlieka, nes, kaip bebūtų, Vinfrydas lieka tuo ekscentrišku keistuoliu.

Filmo stop kadras

– Tai jau antras kūrinys, kurį filmavote užsienyje. Kodėl šįkart pagrindine filmavimo lokacija pasirinkta Rumunijos sostinė Bukareštas?

– Visų pirma tai buvo logiška ir tinkama scenarijui, nes tarp šalių yra gana glaudūs ekonominiai ryšiai. Kitas dalykas – mėgstu rumunų filmus, be to, Bukareštas buvo lokacija kai kuriems puikiems rumunų filmams, įskaitant ir mūsų prodiuserės Ados Solomon darbą. Taigi kinas sužadino mano susidomėjimą šia šalimi.

– Filme galime įžvelgti ir tam tikrų politinių, vertybinių dalykų konfliktą tarp pagrindinių personažų. Ar norėjote tai išryškinti?

– Jie išties turi dvi skirtingas vertybių sistemas. Tėvas priklauso vidurinės klasės sluoksniui, tai kartai žmonių, kurie norėjo, kad jų vaikai nekartotų jų patirties. Vertybių, kurias Vinfrydas kadaise perdavė savo dukrai, tokių kaip pasaulis be sienų, saviraiškos laisvė, humaniškumas, Inesa neįsisavino. Jos darbas ir gyvenimo būdas įkūnija tai, kas yra priešinga tėvo vertybėms. Savo ruožtu Inesa mano, kad jos tėvo požiūris į pasaulį yra per paprastas ir naivus.

– Ką jums reiškia Europos Parlamento LUX apdovanojimas?

– Didelė garbė gauti šį prizą. Tai buvo apdovanojimas jau tada, kai sužinojome, kad esame nominuoti. Tai reiškė, kad mūsų kūrinys bus subtitruotas 24 Europos Sąjungos šalių kalbomis. Tai, kad tavo filmas iškeliauja į pasaulį, į plačią auditoriją, – didžiausia dovana, kokios gali tikėtis filmo kūrėjas.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...