captcha

Jūsų klausimas priimtas

Grupės „Yello“ nariai nenori būti atsilikusiais burbančiais seniais

Elektroninė muzika yra „gyva“ ir organiška, o besivystančios muzikos technologijos – natūralaus proceso dalis. Taip LRT.lt sako legendinės šveicarų grupės „Yello“ įkūrėjas ir muzikos autorius Borisas Blankas. „Elektroninės muzikos instrumentus kuria žmonės. Kai arfa pradėjo groti ne vertikaliai, o horizontaliai, kai atsirado klavesinas, žmonės to negalėjo suprasti. Kai Bobas Dylanas paėmė elektrinę gitarą, jis buvo apmėtytas pomidorais. Nesvarbu, ar groji smuiku, ar sintezatoriumi, svarbiausia yra žmogus, kuris tai daro“, – tikina jis.
Yello.com nuotr.
Yello.com nuotr.

Šveicarų elektroninės muzikos pioneriai Yello spalio pabaigoje pirmą kartą per 37 metus pasirodė gyvai. Dinamiškas ir iki smulkiausių detalių konceptualus B. Blanko ir Dieterio Meierio duetas parodė, kad ir po beveik keturių dešimtmečių scenoje dar tikrai turi ką pasakyti.

D. Meierio gyvenimas apipintas legendomis, ir niekas nežino, ar jos tikros, ar kažkieno sukurtos. Jis – energijos ir idėjų bomba. D. Meieris – ne tik Yello“ balsas, muzikos inovatorius ir išradėjas, tekstų autorius, bet ir režisierius (jis sukūrė „Alphavilleklipą „Forever Young“), fotografas, konceptualių meno performansų atlikėjas, rašytojas, profesionalus lošėjas, golfo žaidėjas (netgi priklausęs Šveicarijos rinktinei), sportinių automobilių, laikrodžių ir šilkinių šalikėlių dizaineris, vyndarys, kakavos plantacijos Dominikos Respublikoje, vynuogyno ir organinės jautienos fermos Argentinoje bei vieno prabangiausių restoranų Šveicarijoje savininkas.

Tuo metu B. Blankas yra tarsi tylusis muzikos genijus, garsų manipuliatorius. Jis retai duoda interviu, daugiausiai laiko praleidžia užsidaręs studijoje tarp sintezatorių ir kitos aparatūros, priešingai nei daugelis kitų elektroninės muzikos atlikėjų, nenaudoja vadinamųjų „sample`ų“, o kuria ir įrašinėja juos pats, prieš kelis metus sukūrė mobiliąją programėlę „Yellofier“, kuria dainą galima sukurti per kelias minutes. Jo išskirtinį muzikos braižą galima atpažinti ir bendruose projektuose su Jeanu Michel Jarre ar kitomis elektroninės muzikos legendomis.

Būtent B. Blankas ir sukūrė „Yello“, tuomet dar su savo draugu Carlosu Peronu. D. Meieris prisijungė kiek vėliau, kai grupė paskelbė apie vokalisto paieškas. C. Peronas pasitraukė, pareiškęs, kad „Yelloper daug išpopuliarėjo, o jis norėjo likti nekomercinėje scenoje.

2016 m. pavasaris visiems Yellofanams buvo ypatingas. Grupė ne tik paskelbė apie rudenį pasirodžiusį naujausią albumą „Toy“, bet ir apie pirmuosius gyvus pasirodymus per 37 metus.

Nuo pat susikūrimo Yello“ reguliariai kas kelerius metus leisdavo albumus, kurie dažnai patekdavo į muzikos topus, buvo liaupsinami kritikų (ypač didelė sėkmė lydi JAV), tačiau gyvi pasirodymai, turai taip niekada ir nebūdavo paskelbiami.

Bilietai į koncertus Berlyne buvo išpirkti per kelias valandas, todėl teko paskelbti dar kelis papildomus koncertus. Kodėl pasirinko būtent Berlyną – „Yello“ fanams klausimų nekyla. D. Meieris visada reiškė simpatijas šiam miestui. O klausant „Toy, Berlyno ir jo elektroninės muzikos mokyklos“ įtaka yra labai aiškiai jaučiama.

Po paskutinio koncerto Berlyne „Yello“ fanai sulaukė dar vienos geros žinios – sužavėti gerbėjų palaikymu ir gerais atsiliepimais, D. Meieris ir B. Blankas paskelbė apie 2017 m. turą po kelias valstybes, kokias – dar neaišku.

Su grupe „Yello“ pasikalbėjome Berlyne po jų koncerto industrinėje „Kraftwerk Berlinerdvėje.

„Lietuva, labai įdomi valstybė... Ar bijote Vladimiro Putino? Tikiuosi, kad ne. Jis juk kaip mažas neklusnus vaikas, kuris neperžengs tam tikrų ribų. Krymą jis aneksavo, bet Lietuvos tikrai nedrįstų, nes jis puikiai supranta, kokios ribos tuo atveju būtų peržengtos“, – prieš interviu paklausė D. Meieris.

Apie Lietuvą D. Meieris žino ne veltui. Jis jau kelerius metus bendradarbiauja su lietuve režisiere Gintare Minelgaite, kurios būsimame filme atliks pagrindinį vaidmenį. „Kitąmet Lietuvoje praleisiu tris savaites, nesu buvęs, bus labai įdomu“, – pokalbio pabaigoje prasitaria jis.

– Stebėjau Jus šiandien scenoje – tiesiog trykštate energija. Sunku patikėti, kad Jums tiek metų. Iš kur semiatės energijos?

B. Blankas: Savo energiją imu iš gamtos. Ji man būtina. Negalėčiau gyventi be miško, žalumos, kur galiu pasivaikščioti ir pasiklysti šioje planetoje (šypsosi). Gamta suteikia man stiprybės ir energijos. Žinoma, dažnai panyru ir į muziką. Energija natūraliai ateina iš to, ką sukuriu. Man labai svarbu kūryba, ji palaiko mano formą.

D. Meieris: Kai esi scenoje, nori nenori būni įkrautas. Ypač kai suprantu, kad žmonės mėgaujasi tuo, ką darome. Kaskart galvoju, kaip man pavyks atlaikyti dviejų valandų pasirodymą. Tačiau publika yra tarsi didelė energijos banga, kuri mane neša per visą koncertą.

B. Blankas: Noriu šiek tiek pasisakyti už Dieterį. Jis turi skirtingus energijos šaltinius. Vienas – tas, kurį jis ką tik apibūdino. Be to, Dieteris turi tiek daug idėjų, daro tiek skirtingų dalykų. Jį stebėti tarsi žiūrėti į kaleidoskopą. Tiek skirtingų spalvų, tiek skirtingų kombinacijų.

D. Meieris: Gyvenimas yra atostogos nuo mirties (juokiasi). Pagalvokite, šiandien ryte rūpinausi savo vynu, kuris gaminamas Argentinoje, paskui vaikščiojau į susitikimus Berlyne ir jį pristatinėjau restoranams. Tada pasnaudžiau pusvalandį. Pasiruošiau koncertui, dvi valandas pasirodžiau scenoje, o dabar kalbuosi su tavimi. Toks mano gyvenimas. Man sunkiausia gyvenime nieko neveikti.

Bet Boriso energija taip pat ypatinga. Gal ir atrodo, kad aš daugiau veikiu, bet jis studijoje kuria kasdien. Susikoncentravęs, atsidavęs muzikai. Aš toks susikaupęs niekada nebūnu. Jis turi tą, kaip vadinu, tyliąją energiją – būti vienam su muzika.

B. Blankas: Aš kaip vienuolis.

D. Meieris: Tikras eremitas.

Dieteri, darote tiek skirtingų dalykų, kad net, atrodo, neįmanoma visko susekti. Kas Jus įkvepia? Kaip viską spėjate?

D. Meieris: Man pačiam kartais sunku susekti (juokiasi). Įkvėpimas dažnai ateina iš nuobodulio. Kai nedarau daug dalykų, nuobodžiauju. Tai – natūralu. Negaliu to niekaip suvaldyti ar sustabdyti.

D. Meierio paroda „Possible beings“ Berlyne.

B. Blankas: Manau, tai – jo genuose.

D. Meieris: Toks buvau nuo vaikystės. Visada turėjau šimtus idėjų ir dariau pačius beprotiškiausius dalykus. Mane nuolat išmesdavo iš mokyklų, nes turėjau per daug energijos. Tačiau galiausiai baigiau mokyklą anksčiau už bendraamžius. Toks yra mano gyvenimas ir toks esu aš.

Kai pradėjau save išreikšti per meną, iš pradžių bandžiau kontroliuoti ir kartoti sau: „Susikaupk, Dieteri! Daryk vieną dalyką, o ne šimtą vienu metu“. Tačiau galiausiai pasidaviau ir priėmiau save tokį, koks esu.

Labai mėgstu Borisą dėl jo energijos, kuri yra kitokia negu mano. Būti vienam ir susikaupusiam, koks yra jis, yra sugebėjimas, kurio aš neturiu. Būna, kad kažką veikiu, ir po pusvalandžio arba valandos labai susinervinu, nes jau turiu daryti kažką kita, jau per ilgai darau vieną dalyką.

D. Meierio paroda „Possible beings“ Berlyne.

Borisai, Jūs veiklų turite mažiau, tačiau tai, ką darote, visada yra išbaigta iki tobulumo. Iš kur tokia koncentracija?

B. Blankas: Mano gyvenimo filosofija yra būti artimam su savimi. Man patinka pasinerti į save. Tik tada, kai esu vienas, galiu kurti. Galiu pasakyti, kad save pažįstu kurdamas. Kartais bandau patikrinti savo ribas, atrasti vidinės energijos šaltinius. Juk net numirus sukaupta energija lieka, jos sunaikinti neįmanoma. Esu intravertas, tikiu meditacija, savianalize, pajautimu, kas yra aplink mane, o Dieteris bėgioja šen ir ten, nes jam reikia veiksmo.

– Galbūt tai ir yra atsakymas, kodėl Jums puikiai sekasi dirbti jau 37 metus?

B. Blankas: Esame skirtingi, bet kartu tam tikrais klausimais ir labai vienodi. Pavyzdžiui, humoro jausmu ir ironija. Man kartais užtenka pažiūrėti į Dieterį, ir jis pradės juoktis. Tokios, iš pirmo žvilgsnio, smulkmenos, laiko mus kartu.

D. Meieris: Kodėl žmonės kopia į kalnus? Ne todėl, kad pabūtų ant viršūnės. Tai juk absurdiška. Užlipęs į kalną, turi greitai nusileisti, nes arba sušalsi, arba nualpsi dėl oro trūkumo. Žmonės tai daro tam, kad pažintų save.

Nesu nei katalikas, nei tikintis kažkokiomis aukštesnėmis jėgomis, tačiau Biblijoje yra vietų, kurios verčia susimąstyti. Pavyzdžiui, mintis, kad turime tapti vaikais. Tai reiškia – pažinti savo vidinį „aš“. Nėra dievų, nes patys esame dievai. Kiekvienas žmogus yra dievas. Kartu ir nubausti ir palaiminti sugebėjimu save pažinti.

Tas vidinis „aš“ būna labai giliai pasislėpęs. Dzenbudistai turi savo discipliną, kuria vadovaujasi gyvenime, kad save pažintų, aš turiu muziką.

– Manote, kad tai – gyvenimo prasmė?

D. Meieris: Absoliuti. Gyvenimo prasmė nėra išlikti vaiku, bet vaiką savyje surasti būtina. Tą dievišką sutvėrimą, kuris miega jūsų viduje.

– Borisai, kalbėjote apie savo ryšį su gamta ir iš jos ateinančią energiją. Vis dar atsiranda tokių, kurie sako, kad elektroninė muzika yra neorganiška, nenatūrali, „negyva“. „Yelloyra elektroninės muzikos grupė. Ar tikrai elektronika negali būti organiška?

B. Blankas: Elektroninės muzikos instrumentus kuria žmonės. Kai arfa pradėjo groti ne vertikaliai, o horizontaliai, kai atsirado klavesinas, žmonės to negalėjo suprasti. Kai Bobas Dylanas paėmė elektrinę gitarą, jis buvo apmėtytas pomidorais.

Nesvarbu, ar groji smuiku, ar sintezatoriumi, svarbiausia yra žmogaus, kuris tai daro. Elektroniniais instrumentais gali sukurti labai geros muzikos. Tai – evoliucija. Nenoriu būti burbančiu seniu ir atsilikti nuo progreso.

D. Meieris: Paslaptis yra ir visada buvo muzikai suteikti dvasią. Technologinis progresas muzikoje visada vyko, kartu visada buvo labai mažai žmonių, kurie galėjo toms technologijos suteikti dvasią. Šiais laikais matau tiek daug muzikantų, kurie įsivaizduoja, kad groja instrumentu, bet iš tiesų instrumentas groja jais. Tačiau ispanai turi tokį terminą „el duende“, kuris reiškia „suteikti dvasią“. Tai yra didžioji meno paslaptis.

Kartais žmonės mistifikuoja praeitį. Vinilai, kasetės, analoginiai instrumentai yra tarsi mada. O Jūs – priešingai. Klausant „Yello, susidaro įspūdis, kad vertinate praeitį, tačiau visada judate į priekį. Ar tai tiesa?

D. Meieris: Visiškai teisingai.

B. Blankas: Taip. Kurdamas turi „suvirškinti“ praeitį tam, kad galėtum judėti pirmyn. Man įdomiausia muzikos technologija, kuri yra šiandien ir bus rytoj, o ne kuri jau buvo. Tai labai svarbu. Todėl galvoje aš išlieku jaunas. Mokymosi procesas išlaiko mano jaunystę.

– „Yello“ muzika yra tokia techniška, kad garsistai, grodami Jūsų dainas, tikrina, ar gerai sureguliuotas garsas, ar gerai veikia aparatūra. Apie kūrybą jau pakalbėjome. Kas jums svarbiausia iš techninės pusės?

B. Blankas: Kūrinio skaidrumas. Kai rašau muziką „Yello“, iš pradžių man labai gražus yra kūrybinis pradas, idėja. Kai tai baigiasi, prasideda tikrasis darbas. Sureguliuoti dažnius taip, kad kūrinys būtų skaidrus ir aiškus. Šis darbas nėra pats maloniausias, nes jis reikalauja daug tikslumo ir susikaupimo. Aš esu perfekcionistas. Mano muzika turi turėti perspektyvą, būti ne dviejų, o trijų dimensijų, kad galėčiau aiškiai išgirsti visus garsus, tarsi vaikščioti dainoje ir jos garsuose, tonuose. Kitaip negaliu, tai didžiausias mano poreikis. Jis reikalauja daug daugiau darbo ir pastangų negu žmonės galvoja. Kartais net Dieteris nustemba, kad dainą parašėme prieš dvi savaites, o aš vis dar su ja tebedirbu (juokiasi).

D. Meieris: Boriso muzika yra kaip veidas. Kai klausote „Yello“, po 10 sekundžių jau galite pasakyti, kad tai – Boriso kūrinys. Būtent dėl jo „Yellomuzikos identitetas yra labai aiškus. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...