captcha

Jūsų klausimas priimtas

Lenkų kino metro filmai auklėjo tris kartas

Krokuvoje palaidotas spalio 9-osios naktį miręs lenkų kino legenda – Andrzej Wajda.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Tūkstantmečių sandūroje iš Jane Fondos rankų atsiimti „Oskaro“ už viso gyvenimo pasiekimus į sceną užlipo A. Wajda. Atsistojusi jam plojo visa salė, nors kai kas kritikavo, kad toks pripažinimas lenkų kino legendai buvo per vėlyvas. Kovo 26-ąją, kai vyko ceremonija, A. Wajdai ką tik buvo suėję 74-er, bet „Oskaru“ dar nebuvo apdovanotas nei vienas iš 41 iki tol sukurto jo filmo. Tačiau lenkiškai į auditoriją prabilęs režisierius teigė, kad apdovanojimą priima ne kaip asmeninį, o kaip apdovanojimą visam lenkų kinui. Lecho Walensos, vieno iš Lenkijos nepriklausomybės tėvų laiškas, per A. Wajdos laidotuves skaitomas aktoriaus Jerzy Trela taip pat gana pompastiškai bylojo, kad A. Wajdos filmai ne tik auklėjo tris lenkų kartas, bet ir visam laiku milijonams lenkų paliks režisierių gyvą savo nesunaikinamuose kinematografiniuose darbuose.

1990-iais, tapęs trečiuoju režisieriumi po I. Bergmano ir F. Fellinio apdovanotu Europos kino akademijos premija už gyvenimo pasiekimus, A. Wajda dalyvavo pirmuose demokratiniuose Lenkijos parlamento rinkimuose ir dvi kadencijas buvo senatoriumi aukštuosiuose parlamento rūmuose. Per tą laiką sukūrė 4 filmus ir vėliau nusprendė, kad politikos pasaulis vis dėlto egzistuoja kitomis taisyklėmis nei meno, o pastarojo taisyklės A. Wajdai patiko labiau.

Paskutiniais gyvenimo metais režisierius gana kritiškai atsiliepdavo apie dabartinę Lenkijos valdžią, net leido sau pasakyti, jog ne už tokią Lenkiją kovojo, šitaip iš dešiniųjų susilaukdamas kritikos, kad pats A. Wajda socialistiniais laikais toli gražu nekovojo, bet nuolatos rasdavo kompromisą su režimu. Tačiau tam prieštarauja „Žmogus iš marmuro“ bei „Žmogus iš geležies“ – filmai, kvėpavę „Solidarumo“ judėjimo dvasia.

Bet po pirmojo darbininkų judėjimo sugniuždymo, kai daugelis lenkų režisierių atsisakė dirbti išvis, lenkų istorijos kronikininku vadintas režisierius taip pat pasitraukė į savarankišką tremtį, pradėdamas nuo Dantono, brėžusio paralelę tarp jakobinų teroro Prancūzijoje ir karo padėties Lenkijoje.

„Tamsiais metais jo filmai mums primindavo, kad yra laisvė, meilė ir grožis. Andrzej buvo lenkiškos vilties sargas“, – sakė „Gazeta Wyborcza“ redaktorius Adamas Michnikas.

Žlugus komunizmui A. Wajda grįžo prie komunistinėje Lenkijoje neįmanomų temų – Holokausto „Korčake“ ir galų gale „Katynės“. 1926-iais gimęs Suvalkuose – mieste, kurį daugelis lenkų pamato per orų prognozę žiemą, skelbiant apie ten vėl užregistruotą žemiausią temperatūrą šalyje, A. Wajda visą savo karjerą laukė, kad galėtų sukurti filmą apie Katynės žudynes, kuriose nuo sovietų kulkų į lenkų karininkų pakaušius žuvo ir režisieriaus tėvas, kurio pėdomis bandė sekti ir pats Andžėjus, 1939-iais stodamas į karo akademiją, tačiau nepriimtas ir jau vėliau, po tarnybos Armijoje Krajovoje, pasirinkęs tapybą Krokuvos meno akademijoje. Tas laikmetis – ir paskutiniajame režisieriaus filme, šiemetiniame Lenkijos kandidate į „Oskarą“ – „Povaizdžiuose“, pasakojančiuose avangardisto Vladislavo Stžeminskio istoriją vaizdais, A. Wajdai likusiais atmintyje iš studijų metų. Studijoms, tik ne savo, o savo mokyklos studentų A. Wajda atidavė ir paskutiniuosius savo gyvenimo metus, gebėdamas būti ir geru mokytoju, ne tik režisieriumi.

Visus didžiausius dvidešimtojo amžiaus kataklizmus išgyvenęs A. Wajda šiemet sulaukė 90-ies. Mėgo kiną. Ir nors gyvenimas ne visai kaip filmuose, filmai buvo A. Wajdos gyvenimas.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...