captcha

Jūsų klausimas priimtas

Filmą apie Holokaustą Lietuvoje sukūręs R. Mullanas: išgyvenusieji jaučia kaltės jausmą

Penktadienį kino teatruose pasirodo naujas Roberto Mullano filmas „Gitel“, nagrinėjantis Holokausto Lietuvoje temą. Apie filmą buvo kalbama LRT TELEVIZIJOS laidoje „Labas rytas, Lietuva“.
Organizatorių nuotr.
Organizatorių nuotr.

Drama pasakoja masinius žudymus išgyvenusios moters istoriją: visiems artimiesiems žuvus, ji gyvena su kaltės jausmu, kad yra gyva. Šis jausmas, anot režisieriaus, lydi ne vieną, patyrusį Holokausto siaubus.

„Iš esmės tai – meilės istorija. Apie tai, kad meilė turi galių gydyti žaizdas ir padėti išgyventi dideles negandas. Taip pat ir apie vadinamąją „išgyvenusiųjų kaltę“ – Gitel yra moteris, kurios visi šeimos nariai, o skaudžiausia – jos jaunosios sesutės, buvo nužudyti per Holokaustą.

Ji jaučiasi kalta, kad išgyveno, kai visi kiti šeimos nariai žuvo. Dėl to ji neleido sau būti laimingai, įsimylėti, jausti pasitenkinimą. Galiausiai, nors filmo veiksmas vyksta 1969 metais Rusijoje, mes matome Gitel prisiminimus iš Kauno geto ir Devintojo forto 1941 metais. Taigi žiūrovai turi galimybę sužinoti tiek apie tas siaubingas žudynes, tiek apie išgyvenusiųjų kaltės jausmą“, – apie filmą spaudai išplatintame interviu yra pasakojęs filmo režisierius R. Mullanas.

Anot jo, ir dabar Holokausto tema Lietuvoje sukelia prieštaringus jausmus, nes tuomet „Lietuva iš visų Europos valstybių neteko paties didžiausio procento žydų – šiandien Lietuvoje žinoma daugiau kaip 250 masinių kapaviečių. Tragediją dar labiau paryškina tai, jog ištisus 600 metų Lietuva elgėsi su žydais geriau negu bet kuri kita valstybė“.

Anot režisieriaus, buvo itin įdomu stebėti, kaip jaunieji aktoriai įsijaučia į vaidmenis.

„Keli jaunesnieji aktoriai jautė, kad dalyvaudami šiame filme išduoda savo tėvus ir senelius. Filmuodami masines žudynes Devintajame forte stebėjome statistus. Vieni vadino žydus, kiti – nacius, dar kiti – Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) narius, būtent pastarieji ir vykdė žudynes.

Buvo šiurpu ir įdomu stebėti, kaip žmonės prisiima šiuos vaidmenis, kaip besąlygiškai į juos įsijaučia. Klausiau savęs: kodėl vaikinai, vaidinantys LAF narius, atrodo, visai ramiai ir be jokio nerimo rišasi baltus raiščius sau ant rankos. Ar jie tikrai supranta, kad tai buvo iš tikrųjų, kad tai – ne žaidimas?“ – pasakojo R. Mullanas.

Daugiau filmo kūrybinės grupės narių minčių – įraše.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...