captcha

Jūsų klausimas priimtas

P. Geniušas: bent kartą nuėjęs į gerą koncertą, nebegali be to gyventi

„Kiekvienas jų susitikimas – tai naujas žingsnis link bendrų projektų. Kiekvieną kartą jie mezga idėjų ir minčių vorantinklį, kuris palaipsniui virsta į kažką naujo ir nepaprastai gražaus“, – atviroje „Vaidilos klasikos“ diskusijoje–interviu apie Petrą ir Luką Geniušus kalbėjo P. Geniušo žmona dailininkė Kristina Norvilaitė.
„Vaidilos klasika“ nuotr.
„Vaidilos klasika“ nuotr.

Smalsūs, iš darbų Vilniaus gatve keliaujančių, praeivių žvilgsniai ir dėmesys buvo nukreipti į diskusijos svečius – Petrą ir Luką Geniušus. Naujo klasikinės muzikos projekto „Vaidilos klasika“ organizatorių idėja, šie du nuostabūs pianistai buvo pakviesti pasikalbėti apie muziką ir kūrybinį jų kelią netradicinėje erdvėje, kurioje gimė atvira, gyva ir turininga diskusija. Smalsaujančių klausytojų tarpe susirinko visa kompozitorių, pianistų ir muzikologų grietinėlė, kurią papildė klasikinės muzikos mylėtojai bei menu besidomintys žmonės.

„Dailė man buvo mamos pasaulis, o muzikos pasaulis priklausė tėvui“, – ne kartą yra sakęs P. Geniušas. Paklaustas, kokią įtaką jo gyvenimui ir kūrybiniam keliui padarė šios meno sritys, atlikėjas tvirtino, jog įvairios meno rūšys daro įtaką kiekvienam žmogų, kuris bent kiek domisi savo intelektu, o ypatingai menininką, kuriam kiti menai – gyvybiškai reikalingi. „Norint nuolat augti, reikia šlifuoti savo intelektą, jausmus, kokią misiją ir atlieka aukštasis menas, – tvirtino maestro. – Žmogus, kuris bent kartą nuėjęs į gerą spektaklį, ar aukšto lygio meno parodą, daugiau nelabai gali be to gyventi. Tai kiekvieno į save besigilinančio menininko idealūs poreikiai.“

Pabaigęs fortepijono specialybę Maskvos valstybinėje P. Čaikovskio konservatorijoje pas profesorę Verą Gornostajevą, P. Geniušas prisimena, kad dar studijų laikais, pagrindinė, ten susirinkusių žmonių, aistra buvo muzika ir noras apie ją kalbėtis. „Tai buvo žmonės, kurie troško meno ir degė noru tarp savęs juo dalintis“, – akimirką jis nusikėlė į savo jaunystės prisiminimus.

„Mums su Luku visuomet pirmoje vietoje buvo muzika, – apie bendrus jo ir sūnaus pomėgius kalbėjo P. Geniušas. – Kartą esu sakęs Lukui, kad tas įrenginys, esantis jame, turi didesnių kaifų, negu vien tik važinėti dviračiu, klausytis elektroninės, repo, soulo, džiazo muzikos, ar netgi nuostabiai groti gitara, – teigė pianistas. – Didesnis kaifas, kai tu gali klausytis D. Šostakovičiaus simfonijos, B. Bartoko, P. Hindemitho kūrybos kitokiu pajėgumu. 99 % žmonių tai gali būti pernelyg sudėtinga ir neprieinama, o Lukui tai buvo ne tik prieinama, bet ir atnešė nepalyginamą patirtį bei kaifą“, – nuoširdžiai atviravo tėvas.

Organizatorių nuotr.

„Tai tobulai filosofiškai suformuota mintis, kuri yra neabejotinai teisinga, tačiau aš pasakyčiau paprasčiau, ką man yra sakęs tėvas“, –  šypsodamasis skubėjo pridurti Lukas Geniušas. – Jis visuomet kartojo, kad „kai tavo profesija taps tavo hobiu, tuomet tu tapsi tikru muzikantu“, – gražiai tėvo mintį pabaigdamas teigė jo sūnus.

Projekto „Vaidilos klasika“ sumanytojai – žinomas pianistas Darius Mažintas ir „Vaidilos“ teatro vadovas Gediminas Jankus – klasikinės muzikos vystymo idėjai pasirinko „Vaidilos“ teatro erdvę neatsitiktinai. Tai istorinės, architektūrinės ir kultūrinės vertės teatro salė, kurioje maestro jau turėjo galimybę išbandyti naująjį „Yamaha“ fortepijoną.

Apię naujo projekto meninės programos turinį ir salės privalumus taip pat klausė iš Kijevo atvykusi muzikologė L. Morozova, kuri domėjosi, kokią naudą šis projektas atneš atlikėjams ir klausytojams.

„Didžiausias projekto „Vaidilos klasika“ muzikinės programos privalumas, kad čia groja jaunieji Lietuvos atlikėjai, kurie turi didelį talentą ir pasižymi aukštu meistriškumu, tačiau neturi daug galimybių pasirodyti savo šalyje, – nuogąstavo P. Geniušas. – „Vaidilos“ teatro erdvė, tai jiems lyg naujas vėjo gūsis, nes paprastai patekti jauniesiems virtuozams koncertuoti į didžiąsias Lietuvos sales būna sunkiau, negu atrodo“, – pripažino maestro.

Papildydamas savo atsakymą dėl projekto reikšmės klausytojams, pianistas teigė, jog klasikinė muzika – tikrai ne masinis produktas, tačiau tvirtino, kad Vilniaus mieste yra nemažas šio žanro muzikos klausytojų ratas, mielai ateisiantis į „Vaidilos klasikos“ koncertus. Projekto meno vadovas D. Mažintas pridūrė, kad šio susitikimo vienoje Vilniaus kavinių tikslas ir buvo praplėsti klasikinės muzikos mylėtojų gretas bei skleisti apie ją žinią kuo įvairesnių pomėgių, užsiėmimų ir profesijų žmonėms.

Kadangi P. Geniušas daug keliauja po pasaulį ir matė ne vieno užsienio miesto kultūrinį gyvenimą, renginyje jo teirautasi, kuo Lietuvos kultūrinis įdomus šiandien, kokie jo privalumai ir trūkumai.

„Manau, Vilniuje kultūrinis gyvenimas yra pakankamai turtingas ir nėra kuo labai skųstis, – įsitikinęs pianistas. – Kartais net nespėjame apsilankyti visuose norimuose renginiuose. Vienintelio dalyko, ko galbūt Lietuvoje vis dar trūksta, tai didesnės pagarbos Lietuvos solistams ir atlikėjams“, – nuleisdamas akis susimąsto jis. Pasak atlikėjo, vietiniai Lietuvos atlikėjai turėtų įgauti didesnį svorį. Reikėtų labiau vertinti savo šalies muzikantus, nes kas daugiau juos palaikys, jei ne jų gimtoji šalis. „Pas mus vis dar įprasta, kad jeigu groja lietuvis – jam reikia mažiau mokėti, – pykteli P. Geniušas. – Antai Naujajame Orleane grojantis savojo miesto muzikantas – didžiulė vertybė ir renginio privalumas“, – tikina P. Geniušas.

Kalbėdamas apie klasikinę muziką, P. Geniušas pažymi, kad išskirtinė jos vertybė – išliekamoji vertė, todėl klasika iš vieno amžiaus į kitą pereina be didelių stresų. Interviu su pianistais besiklausantis šiuolaikinės lietuvių muzikos kompozitorius Gintaras Sodeika skubėjo įsiterpti, tvirtindamas, kad jeigu ne atlikėjo indėlis į klasikinės muzikos plėtojimą bei vystymą ir teisinga vadyba, nežinia, ar klasikos žanras taip lengvai keliautų per epochas.

„XXI a. atsiranda daug konkurencijos, – teigia P. Geniušas. – Prieinamas ypatingai didelis kiekis įvairios informacijos, todėl klasikinei muzikai kyla pavojus paskęsti tarp tos informacijos gausos, – susirūpina atlikėjas. – Tuomet kyla klausimas, kaip atsirinkti tai, kas yra tikra ir kaip motyvuoti žmones tą padaryti. Todėl mes ir bandome tai skatinti savo kalbomis, veikla, kadangi klasika, klasikinė muzika, mano nuomone, yra neatsiejama harmoningo žmogaus vystymosi dalis“, – neabejoja pašnekovas.

Pašnekovai, paklausti, ar pianistas yra daugiau dalyvis, ar liudininkas kūrinio atlikimo procese, tikino, kad tikras muzikantas būna ir dalyvis, ir liudininkas viename. „Kartais grodamas koncerte aš užsimerkiu ir tik po to pajaučiu, kad buvau kurį laiką užsimerkęs, – savo išgyvenimais dalinosi L. Geniušas. – Ir tik po to suvokiu, kad tą momentą grojau kaip liudininkas, nors iš tikrųjų visame tame nenutrūkstamai dalyvavau“. Sulaukęs klausimo apie kūrinio gimimo proceso eigą, L. Geniušas pripažino, kad iš vienos pusės jis greitėja natūraliai augant žmogui, iš kitos – procesą pagreitina šių dienų gyvenimo tempas: „Man, kaip kūrėjui ir menininkui, kartais norėtųsi turėti daugiau laiko tam procesui, tačiau vis dėlto kūrinio gimimo įgūdžiai gali būti pagreitinti“. „O nuo tam tikro amžiaus pradeda lėtėti“, – juokdamasis sūnų papildo P. Geniušas.

Baigiantis diskusijai, pianistai papasakojo, kaip atrodo jų koncerto diena ir kokios mintys tuo metu sukasi jų galvoje. „Aš, pavyzdžiui, ištisas valandas nevalgau prieš koncertą, – šypsodamasis sakė Lukas. – Tuo metu kūnas lyg susikausto, o siela ruošiasi“. „Viskas priklauso nuo nuotaikos koncerto dieną, tačiau kavą geriu visada“, – šypsodamasis priduria maestro.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...