captcha

Jūsų klausimas priimtas

„Dainos teatro“ kūrėjų istorija apie „Mūsų dienos kaip šventė“: kai kuriuos ji nustebins

Legendinis „Dainos teatras“ pasitinka savo 30 metų sukaktį. Jo kūrėjai Ilona Balsytė ir Andrius Kulikauskas prisimena, kaip gimė jų šlageriai, kuriuos išmoko ir dainavo kone visa Lietuva. Aktoriai juokiasi prisimindami, kad kai kurios ironiškos ir iš pirmo žvilgsnio primityvios dainos, sukurtos kaip parodija, tapo visiškai rimtomis dainomis, kurias tūkstantinės minios dainuodavo Vingio parke.
Stop kadras
Stop kadras

1985-aisiais įsikūręs „Dainos teatras“ savo pasirodymuose jungdavo muziką, teatrą ir kabaretą. Jo kūrėjai į vieną sceną sugrąžino dramą, tragediją ir estrados muziką.

Kodėl šis kolektyvas savo laiku buvo toks populiarus? Pasak I. Balsytės, tuo metu, kai matėsi tik pirmieji perestroikos požymiai, „Dainos teatras“ buvo ir novatoriškas, ir kartu šaukiantis tautą. A. Kulikausko teigimu, „Dainos teatras“ sulaužė tradicinį požiūrį į koncertus.

„Filharmonijoje (mes buvome kaip ir filharmonijos kolektyvas), būdavo, išeina dainininkas, padainuoja vieną rimtą dainą, antrą dainą padainuoja šiaip, o trečia – būtinai šlageris. Eidavo toks dainininkų konvejeris. <...> O „Dainos teatre“ nieko panašaus nebuvo“, – pasakoja A. Kulikauskas.

„Dainos teatro“ šlagerius ypač vyresnės kartos atstovai žino puikiai, tarp jų – „Išjunk televizorių“, „Širdele mano“, „Aš esu labai gerai“, „Mūsų dienos kaip šventė“.

Kalbėdami apie pastarąjį kūrinį, I. Balsytė ir A. Kulikauskas prisimena, kad pirmą kartą jis buvo atliekamas vaidinant su neskalbtais chalatais, tariamoje ligoninėje, beprotnamyje, jų žodžiais, „durnyne“. „Mūsų dienos kaip šventė“ turinys buvo ironiškas, pašiepiantis tuometinį gyvenimą sovietmečiu – praėjus daug metų, atliekant šią dainą, ko gero, tai žino ne visi.

„Mes norėjome pasakyti, kad visas gyvenimas, kuris vyksta dabar, čia, Lietuvoje, Sovietų Sąjungoje, yra iš tikrųjų durnynas“, – pasakoja I. Balsytė.

„Paskui, kai praėjo kažkiek metų ir mudu su Vytu [Vytautu Kernagiu – LRT.lt] kažkokiame renginyje susitikome, sakėme – kas galėjo pagalvoti, kad tą „durnyną“, kur mes blūdijome scenoje su neskalbtais chalatais, Vingio parke tūkstantinė minia dainuos kaip rimtą kūrinį“, – su šypsena prisimena A. Kulikauskas.

Daugiau apie tai – įraše. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...