captcha

Jūsų klausimas priimtas

Rusijos režisierius A. Sokurovas: nesijaudinkit, Lietuvos niekada nelies

„Stebiuosi – kodėl Baltijos šalyse, kurių istorija – tokia tragiška, ne tik XX amžiuje ir ne tik dėl to prakeikto sovietmečio bei nelemto rusiškojo faktoriaus, bet apskritai dėl sudėtingų istorinių šio regiono peripetijų niekas nesukuria fundamentalių, išliekančių kūrinių? Gal todėl, kad literatūra šlubuoja? Kur tos grandiozinės asmenybės, kurios galėtų pasauliui pranešti, kad Baltijos šalys – ne mažos tautos? Mažų tautų apskritai nėra. Greičiausiai Baltijos tautų problemos slypi jose – išsilavinime, švietime, sistemoje, kuri formuoja vertybes“, – po naujausio savo filmo „Frankofonija“ pristatymo Vilniuje kalbėjo vienas garsiausių šių dienų Rusijos kino režisierių Aleksandras Sokurovas.
Audriaus Solomino nuotr.
Audriaus Solomino nuotr.

Garsusis Vilniaus svečias pabrėžė laikąs save europiečiu ir negalįs gyventi be europietiškos kultūros, europietiškų gyvenimo normų.

Filmo „Frankofonija“, už kurį režisierius pernai buvo apdovanotas Venecijos tarptautinio kino festivalio „Auksinio“ liūto prizu, veiksmas vyksta Prancūzijai ir visai Europai svarbiame Luvro muziejuje.

A. Sokurovas savo filmu nukeliauja į Antrojo pasaulinio karo laikus, kai iš Luvro teko išgabenti ir pilyse suslėpti daugybę pasaulinių šedevrų, kurie šiame garsiame muziejuje atsidūrė ir kaip karo trofėjai, ir buvo įvairiais būdais supirkti. Tačiau paradoksaliausia tai, kad nacistinė Vokietija, kuri karo metais buvo okupavusi beveik pusę Prancūzijos, pati pasirūpino, kad Luvro  šedevrai būtų tinkamai apsaugoti.

Ir čia pat režisierius daro ekskursą, kaip tie patys Vokietijos nacistai karo metu elgėsi Rytų Europoje, ypač Rusijoje, kur jiems absoliučiai nerūpėjo, kaip bus apsaugotos, pavyzdžiui, ne ką prastesnio nei Luvras, Ermitažo muziejaus Sankt Peterburge vertybės. Tuo teko pasirūpinti patiems rusams, o muziejuje per karą buvo įsikūrusi karo ligoninė. Blokados metais ištuštėjusiose salėse netgi buvo gaminami karstai.   

Kalbėdamas apie šiandienos Europą ir jos ateitį, A. Sokurovas pabrėžia esąs įsitikinęs, jog labiausiai jai reikėtų rūpintis ne Europos Sąjungos išlikimu, o šalių nacionalinių kultūrų, jų savitumo, kalbų išsaugojimu.

Nors režisierius pažymėjo nei pats asmeniškai, nei savo kūryba neturįs nieko bendra su politika, jo nuojauta, įžvalgos ne kartą buvusios labai tikslios. Štai dar prieš septynerius metus A. Sokurovas esą išpranašavo Rusijos ir Ukrainos konfliktą.

Rugpjūčio 15 d. vakarą atskridęs į Vilnių pristatyti „Frankofonijos“, režisierius prisipažino jaučiąs, kad Lietuvoje tvyro ramybė ir taika.

– Ir taip bus amžinai?

– Nesijaudinkit, taip ir bus. Jei Baltijos šalys susivienys į neutralių valstybių bloką, jų niekas niekada nepalies. Apskritai mano svajonė – kad Lenkija su Baltijos šalimis sudarytų neutralių valstybių sąjungą. Tačiau lenkai, tai girdėdami, ima iš karto rankomis mojuoti, provokuodami kokį nors griežtą atsakymą.

Mano galva, neutralumas – vadinamųjų mažųjų Europos valstybių ateitis. Nors iš esmės mažų šalių nėra. Pažiūrėkit, kokia šiuo metu politikoje svarbi Suomija ir kaip ji dalyvauja pasaulinės politikos reikaluose, nors gyventojų turi mažiau nei Primorsko  rajonas Sankt Peterburge.

O kodėl Lietuva nedalyvauja pasaulinėje politikoje? Nepakanka neutraliteto.

– Jūs savo kūryboje gvildenote leninizmo, stalinizmo laikotarpių problemas. Ar neatsitiks taip, kad kada nors teks kalbėti ir aiškintis apie putinizmą?

– Tikiuosi, kad to nebus. Mano galva, šiuo metu per daug iš visų pusių politinio aštrumo ir nepakanka politinės išminties. Deja, jos neretai pristinga net Vokietijos kanclerei Angelai Merkel. JAV prezidentas Barackas Obama –  kur kas atsargesnis nei europiečiai.

Gaila, bet Europa nemoka bendrauti su Rusija. Absoliučiai nesupranta jos gyvenimo konteksto.

– O koks šiuo metu Rusijos gyvenimas?

– Ypatingas. Deja, ypatingas. Prieš Rusiją negalima veikti bloku.

– Geriau sėsti prie stalo? Stikliuką pakelti?

– Kai rišasi kalba, žinoma, ir stikliuką galima pakelti. Tačiau su Rusija visada reikia bendrauti kaip lygūs su lygiais. Šiuo metu paprasti rusai nesupranta, kodėl Varšuvos šalių pakto nebeliko, o NATO tebeveikia. Ir jiems sunku tai paaiškinti.

Deja, politika – ne didžių žmonių, o praktikų reikalas, o jie politikoje, kaip ir dažnas mūsų gyvenime, kas trečią žingsnį klysta.

– Jūs esate kūręs filmus ir apie Leniną, ir Staliną. Tai kas gi tas stalinizmas?

– Rusija, deja, nepanoro priimti viso to, ką kultūra ir menas išsiaiškino apie stalinizmą. Tai – ne paradoksas, o liūdnas faktas. O gal iki šiol niekas pasaulyje nesupranta, kas buvo stalinizmas? Matyt, labai daug jame prieštaravimų. Viena vertus, stalinizmas – siaubinga, griaunanti, mirtį nešusi jėga, kita vertus, jo metu suklestėjo daugianacionalinė kultūra, buvo pasipriešinta nacizmui. Ar kas nors susimąsto dabar, kas būtų atsitikę, jei nacistinė Vokietija nebūtų pralaimėjusi karo SSRS?

Suprantama, Stalinas būtų bėgęs kur nors į Uralą ar jo miškus. Gal būtų susiformavęs koks partizaninis judėjimas. O kaip būtų pasielgę tuometinės SSRS žmonės ir kaip būtų elgęsi vokiečiai? Kas būtų atsitikę vokiečiams, jei būtų atsidūrę gigantiškoje SSRS teritorijoje? Rusijos platybėse yra tokių vietų, kur žmogus dar nė karto nebuvo įžengęs ir, esu tikras, dar bent penkiasdešimt metų neįžengs.

Atrodytų, stalinizmas jau seniai praėjęs, tačiau jėgų ir proto suvokti, kas tai ir kodėl buvo, iki šiol stinga.

Lygiai taip pat man neaišku, kodėl Baltijos šalys ginkluota jėga nepasipriešino okupacijai. Kodėl vyrai nestojo ginklu ginti savo tėvynės ir tai netapo nacionaline idėja? Šie klausimai labai svarbūs šiam regionui.

O kodėl suomiai, 1920 m. iš Lenino rankų gavę nepriklausomybę, deja, palaikė Leningrado blokadą? Žiauri istorija. Juk iki šiol dar neįmanoma paskelbti daugybės dalykų apie Leningrado blokadą.

Ar visi supranta ir suvokia tautų istorinę atsakomybę? Dažnai dėl daugelio dalykų visi kaltina Rusiją. Ji kalta absoliučiai dėl visko! Tačiau pažiūrėkime, kokie rusai savikritiški. Rusų kultūra tiesiog anatomiškai išanalizavo rusišką charakterį, ir kaip kartais būna kartu apie tai skaityti! O dar jei pridėtume Rusijos istorijos tyrinėjimus... Tai – didžiulė problema. Kur kas didesnė nei tai, kas vyksta aplink.  

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...