captcha

Jūsų klausimas priimtas

Parodoje – fotografo M. Baranausko kelionių po pasaulį ir Atgimimo akimirkos

Lietuvos nacionaliniame muziejuje atidaryta paroda, kurioje eksponuojamos fotografo Mariaus Baranausko fotografijos. Prieš dvidešimt metų miręs fotografas paliko didžiulį negatyvų ir fotografijų archyvą, kurį jo dukra padovanojo muziejui.  
BNS nuotr.
BNS nuotr.

Fotografo archyve 30 tūkst. negatyvų ir apie 3 tūkst. fotografijų – visa tai jo dukra Audra Baranauskaitė-Urbakavičienė padovanojo Lietuvos nacionaliniam muziejui. Būtent čia ir atidaryta jo darbų paroda bei pristatytas fotografo albumas.  Pasak dukros, padovanoti tėvo archyvą muziejui paskatino jos vyro fotografo Raimondo Urbakavičiaus kolekcija, kurią kiek anksčiau padovanojo muziejui.

„Mums padarė įspūdį – su baltomis pirštinaitėmis čiupinėja negatyvus, aprašo kiekvieną grumstelį. Buvo žavinga. Kodėl guli archyvas? Tegul jis plaukia, kažkas vyksta su juo“, – sako A. Baranauskaitė-Urbakavičienė.

Paroda pavadinta „Laiko reportažai“ ir skirta prieš 20 metų mirusio fotografijos klasiko, fotožurnalisto, fotomenininko 85-osioms gimimo metinėms. Parodoje pristatoma M. Baranausko kūrybos retrospektyva, apimanti tris pagrindines jo archyvo dalis – tai meninės ir reportažinės fotografijos, kuriose 6–9 deš. Lietuvos vaizdai, kelionių po pasaulį momentai ir svarbiausi Atgimimo įvykiai.

Pasak parodos kuratorės Aistės Žvinytės, tyrinėjant M. Baranausko fotografijų archyvą, išsiskiria du stilistiniai momentai. Kadangi fotografija sovietmečiu buvo stiprus ideologinis įrankis, kai kurioms nuotraukoms būdinga ideologizuota estetika, kuria rėmėsi informacinių agentūrų redaktoriai. Tokiose socialistinio realizmo stilistikos fotografijose matyti sustingusios pozos ir išraiškos, surežisuotas siužetas, nuasmeninti personažai.

Kita darbų dalis, sutapusi su „atšilimo“ laikotarpiu, akivaizdžiai laisvesnė – tai meniškesni, humanistinio pobūdžio kūriniai, turintys naujojo dokumentalizmo bruožų. Būtent jie išreiškia autoriaus individualų braižą, išryškina jo kūrybinę erdvę. 

„Man labai patiko Aistės parašymas, kuriame ji pasakė, kad jis lengvai lietėsi prie tikrovės. Lengvas prisilietimas, būties lengvybė mano tėvui tinka. Žinoma, aišku buvo visi socialiniai reportažai, kurie man nepatiko, bet knygoje jų yra ir tai įdomu, tai tampa informacija“, – įsitikinusi fotografo dukra.

Fotomenininkas Algimantas Kunčius sako, kad M. Baranausko fotografijos neabejotinai svarbios dėl savo meninės vertės, tačiau labai svarbus ir kitas – istorinis, dokumentinis – aspektas.

„Tai tikroji fotografija, kuri eina su dokumentu ir su įvykiu, kuri daugiaplanė. M. Baranauskas buvo optimistų optimistas. [...] Jis buvo toks teigiantis kažką labai gero, džiaugsmingo. Kaip Nyka Niliūnas sako, matydamas fotografiją, matai, kad jie ne tik kentėjo, jie gyveno, turėjo gimti vaikai. [...] Gyvenimas vyko, reikėjo organizuoti gyvenimą“, – sako A. Kunčius.

Anot dukros A. Baranauskaitės-Urbakavičienės, tėvas buvo labai energingas, pasitikintis savimi. „Aš to neturiu. Jis uždegdavo lemputes kitų akyse. Atsimenu, jis įeidavo į kambarį, atrodo, 100 lempučių užsidega“, – sako fotografo dukra.

Paroda Nacionalinio muziejaus Naujajame arsenale veiks iki rugsėjo pabaigos.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...