captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mokslininkė: posovietinis Vakarų mėgdžiojimas buvo groteskiškas, tačiau veiksmingas

Žlugus Sovietų Sąjungai, žmonės Lietuvoje liko be identiteto, be krypties, o iš griuvėsių pradėjusi kilti nauja visuomenė griebėsi strategijos mėgdžioti Vakarus. Tačiau Vakarų politinė ir kultūrinė kalba Lietuvai buvo svetima, todėl mėgdžiojimas sukūrė tuščias kaukes, už kurių nėra autentiškos tapatybės, o tik beformė, neartikuliuota patirtis.
VDU nuotr.
VDU nuotr.

Tokias mintis savo straipsnyje „Tarp mimezės ir nebūties“ 2008-aisiais žurnale „Kultūros barai“ išsakė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Filosofijos ir socialinės kritikos katedros docentė dr.  Rasa Baločkaitė, o šiemet jos straipsnis įkvėpė menininkės Anastasijos Piroženko filmą „Syndromes of Mimicry“, kuriame pagal docentės idėjas atskleidžiama lietuviško eurocentrizmo tuštuma. Birželio pabaigoje filmas buvo rodomas Nyderlandų kino akademijos Magistrantūros baigiamųjų darbų peržiūroje, ateityje jį planuojama rodyti tarptautiniuose kino festivaliuose, rašoma pranešime spaudai. R. Baločkaitė ir A. Piroženko filmą bei straipsnį taip pat aptarė diskusijoje „Mimikrijos estetika kaip posovietinių Rytų Europos visuomenių būklė“, kuri vyko Nyderlanduose birželio 25 d. EYE filmų institute Amsterdame.

„Man, rašant apie posovietinę visuomenę bei jos mimetinę prigimtį, orientyru tapo Vytauto Landsbergio frazė „Gyvename kultūros griuvėsiuose“. Kas liko žlugus Sovietų Sąjungai? Liko pramonės objektai, branduolinės elektrinės, kosmoso užkariavimo programos ir  tūkstančiai protingų, išsilavinusių žmonių – be identiteto, be orientyrų, be krypties. Kaip iš tų griuvėsių vėl formuojasi nauja visuomenė ir tvarka? Vakarų imitavimas tampa galinga strategija, siekiant įveikti posovietinio laikotarpio sunkumus ir suvaldyti nežinomybę“, – šiandien savo straipsnio mintis paaiškina doc. dr. R. Baločkaitė.

Kas įkvėpė šį Jūsų straipsnį ir, vėliau, A. Piroženko filmą?

– Mano straipsnis atsirado kaip pastangos įvardinti ir apibendrinti mano pačios patirtis keliaujant, dirbant ir gyvenant tarp Rytų Europos bei taip vadinamų „Vakarų“, bandant pritapti, rasti savo vietą ir apibrėžti savo identitetą. Tekstas sulaukė nemažo dėmesio – labai greitai jis buvo išverstas į anglų, taip pat bulgarų, latvių bei kitas Rytų Europos kalbas.

Dabar šio straipsnio idėjos buvo dar kartą prikeltos naujam gyvenimui, šįkart – filmo pavidalu. Pasak jo autorės Anastasijos Piroženko, tai yra „atvejo studija, parodanti Vakarų kultūros imitaciją Lietuvoje, ir satyrinis požiūris, atskleidžiantis disonansą tarp viešai demonstruojamo europietiškumo bei kasdieninio gyvenimo provincializmo ir banalumo.“ Anastasija tai vadina „neautentiška estetika“ arba „mimikrijos estetika“ ir kartu pripažįsta, kad tai buvo vienas iš būdų išgyventi pereinamojo laikotarpio nežinomybę.

Kaip filme parodoma ši „neautentiška estetika“? Kaip jame atspindimos Jūsų straipsnio idėjos?

Filme rodomi ženklai ir simboliai, maskuojantys nuovargį, tuštumą ir vienatvę: vakarietiškos pop muzikos fone, vidutinio amžiaus žmonės, nuovargį išduodantis sovietinio provincialo habitus (kultūra, įsirašiusi į kūną);  jogos mokykla, įsikūrusi tamsiose sovietinio kombinato, o gal kultūros namų patalpose, bei sovietinėmis klišėmis kalbantis jogos mokytojas; posovietinės pilkumos fone – gėles į namus pristatantis juodaodis husaro uniforma, tapęs visuotinio domėjimo ir galimos rasinės diskriminacijos objektu; „Šviesiausios Europos valstybės“ akciją šaltu, beasmeniu balsu skelbianti radijo burna ir nuobodžiaujantis vienišas vyras daugiabučių pilkumoje.

Filmą galima būtų apibūdinti Virginijaus Kinčinaičio žodžiais – „Šiurpus, o kartu ir jaudinantis, geidulingas (...) koketiška nebūtis, nesamo jaudulys, akimirkos tikrumo iliuzija kopijuojančiojo sąmonėje.“ Dar tikslesniam apibūdinimui tiktų Paulio Valery citata – „Dievas visus daiktus sukūrė iš nieko, tačiau niekas pro juos labai aiškiai persišviečia.“

Savo straipsnyje paaiškinate, kad po sovietinės sistemos griūties Lietuva iškilo kaip neišbaigtas, nevisavertis subjektas, kuris per savanorišką vesternizaciją siekė pripažinimo. Kaip apibūdintumėte problemas, su kuriomis susidūrė žmonės, mėgindami prisitaikyti prie pasikeitusių realijų?

– Kalbėdami apie posovietinį laikotarpį, daugelis tyrėjų akcentuoja ekonominius pereinamojo laikotarpio sunkumus, tokius kaip infliacija, bedarbystė ir kt. Jie kelia klausimą – kaip gyventi toliau, kai prarandi savo gyvenimo santaupas? Aš šį klausimą formuluoju kitaip – kaip gyventi toliau, kai prarandi gyvenimo prasmę? Kai žmogus, išaugęs ir išauklėtas tam tikroje, nelaisvoje, specifinėje visuomenėje, mato, kaip jam pažįstamas pasaulis per labai trumpą laiką žlunga (neatsitiktinai vienas žymiausių sovietologų Aleksejus Jurčakas savo knygą pavadino „Everything was forever until it was no more“ – viskas turėjo tęstis amžinai, kol staiga vieną dieną viskas baigėsi), jo turimos žinios, vertybės, orientyrai nuvertėja, o jis pats susiduria su kita, labai menkai pažįstama, nors ir labai stipriai trokštama realybe.

Tą troškimą gerai iliustruoja posovietinio laikotarpio autorių romanai apie Vakarus – Jurgos Ivanauskaitės „Agnijos magija“ (1995), Romualdo Lankausko „Piligrimas“ (1995), jau vėliau, 2007 m. publikuotas, bet pirmuosius posovietinius metus aprašantis Tomo Kavaliausko romanas „Atsisveikinimas“ ir kt. Čia santykį tarp Rytų ir Vakarų Europos nusako Platono aprašytos olos metafora – Rytų Europa suvokiama kaip šešėlinis tikrovės atspindys olos viduje, o Vakarų – kaip tikroji, autentiška būtis. Autoriai, aprašydami ekstatišką pirmųjų kelionių į Vakarus patyrimą, naudoja seksualines metaforas (būti persmelktam, prarasti autonomiją, besąlygiškai atsiduoti) arba religinę simboliką (mirties, išnykimo susiliejant su amžinybe, grįžimo į prarastąjį rojų). Jurgos Ivanauskaitės knygoje „Agnijos magija“, vilnietė fotografė Agnija, atvykusi į Amsterdamą, atsimena Vilnių kaip emocinę dykvietę, siekia alkoholiu, marihuana ir seksu nužudyti „femina sovietica“ savyje bei trokšta susilieti su Amsterdamu, sugerdama į save naujas patirtis, vaizdus, kvapus ir garsus.

Filmo kūrėja rašo, kad savo tyrimuose ji mėgdžiojimą laiko ne vien kažkuo neigiamu, bet ir prisitaikymo, problemų sprendimo mechanizmu, posovietinės tapatybės kūrimo įrankiu. Ar pritartumėte?

– Man, rašant apie posovietinę visuomenę bei jos mimetinę prigimtį, orientyru tapo Vytauto Landsbergio frazė „Gyvename kultūros griuvėsiuose“. Kas liko žlugus Sovietų Sąjungai?  Liko pramonės objektai, branduolinės elektrinės, kosmoso užkariavimo programos ir  tūkstančiai protingų, išsilavinusių žmonių – be identiteto, be orientyrų, be krypties. Kaip iš tų griuvėsių vėl formuojasi nauja visuomenė ir tvarka? Vakarų imitavimas tampa galinga strategija, siekiant įveikti posovietinio laikotarpio sunkumus ir suvaldyti nežinomybę.  

Imitavimas gali būti problemiškas bei disfunkcinis, slepiantis ir maskuojantis tikrąsias intencijas, gali būti griaunantis ir parodijuojantis dominuojantį diskursą. Bet imitavimas taip pat gali būti veiksmingas ir įgalinantis. Žmogaus sąmonė nėra tabula rasa. Populiarioji sąmonė geba transformuoti svetimas formas ir simbolius bei pritaikyti savo individualiems tikslams. Vakarų kultūros formos buvo perimamos, įsisavinamos, transformuojamos ir aproprijuojamos. Šios imitacijos efektai buvo dramatiški, groteskiški ir skausmingi, bet tuo pačiu – produktyvūs, veiksmingi ir įgalinantys.

Kaip vyko šis Vakarų imitavimas?

– Slaptas, baimingu žavėjimusi persmelktas dairymasis į tai, kas vyksta už „Geležinės uždangos“, dar ir sovietiniu laikotarpiu buvo svarbi liaudiškosios, populiariosios sąmonės dalis. Andrius Užkalnis knygoje „Evangelija pagal Užkalnį“ mini, kad užsienietiška alaus skardinė būdavo ideali sovietinio buto puošmena.  

Posovietinis laikotarpis ir Berlyno sienos griuvimas sukūrė, tiek Lietuvoje, tiek kitose posovietinėse visuomenėse, unikalią hibridinę kultūrą. Šiuo laikotarpiu, žmonių skrandžiai, spintos, butai ir sąmonė buvo užpildomi žavingais, mažai tepažįstamais dalykais, importuotais iš Vakarų. Tą procesą galima pavadinti savanoriška kultūrine kolonizacija – intensyviai imituojama, kopijuojama, aproprijuojama, importuojamos sąvokos, koncepcijos, įstatymai, daiktai, skoniai, mados. Skolintų simbolių, kodų ir koncepcijų pagrindu kuriama nauja visuomenė. Formavosi keista, groteskiška, mitų, paradoksų ir prieštaravimų kupina posovietinė kultūra, kurią apibūdina netikrumas, savosios vietos ir savosios tapatybės paieškos bei nuolatinis dairymasis į Vakarus.

Mimetinė pereinamojo laikotarpio kultūra buvo efemeriška, sparčiai besikeičianti ir trumpalaikė. Mimezė yra, visų pirma, nelygybės išraiška – silpnesnysis imituoja, siekdamas apsimesti, pritapti ir prilygti. Kai žmonės vakarietišką kultūrą pradeda identifikuoti kaip savą, savaime suprantamą ir natūralią, jie liaujasi dairytis per petį į autoritetus ir ima suvokti  save kaip lygiaverčius dialogo dalyvius. Paradoksalu, būtent tada vėl „atrandama“ sovietinė ir posovietinė praeitis – kaip domėjimosi objektas, egzotiškas ir keistas kultūrinis fenomenas, per kurį bandoma suvokti tiesiogines savo tėvų ir netiesiogines savo pačių patirtis, ankstesnės kartos psichologiją bei keistus, groteskiškus ir kartais desperatiškus tos kartos žmonių veiksmus. Anastasijos Piroženko filmas „Syndromes of Mimicry“ ir yra tokio domėjimosi pavyzdys.

Straipsnį parašėte prieš aštuonerius metus. Ar pastebėjote pasikeitimų Lietuvos visuomenėje – galbūt šiandien mažiau imituojame Vakarus?

– Neseniai lankiausi viename SPA centre Lietuvoje. Išvykstant, registratūros darbuotoja pasakė „Ačiū, kad apsilankėte“. Jos balsas buvo be intonacijų, veidas – sutrikęs, o kūno kalba akivaizdžiai neatitiko žodžių turinio. Akivaizdu, ji tai darė vykdydama kažkieno „iš aukščiau“ duotus nurodymus, bet nesuprasdama, kam to reikia ir kokia viso to prasmė. Toks delikatus, vos pastebimas neatitikimas tarp formos ir turinio. Už išmoktos ir mechaniškai kartojamos frazės – nebūties dvelksmas, nesamo jaudulys, Jurgos Ivanauskaitės aprašyta emocinė dykvietė be prasmės. Ta akimirka buvo kartu ir gyvenimiška, ir kinematografiška – kaip iš Anastasijos filmo. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...