captcha

Jūsų klausimas priimtas

M. Mikutavičius: vakar naktį supratau, kad nesu tolerantiškas

Penktadienį prasidėjusiame Pasaulio lietuvių jaunimo susitikime vienas pirmųjų pranešimą apie toleranciją skaitė dainininkas ir žurnalistas Marijus Mikutavičius. Į „Tolerancija: tavo kaukė ar veidas“ pavadintą diskusiją įsitraukė ir dainininko kolegos – Dominykas Vaitiekūnas bei Justė Arlauskaitė-Jazzu, kalbėję feminizmo, pabėgėlių ir homofobijos temomis bei papasakoję apie savo asmeninius išgyvenimus susidūrus su netolerancija.
I. Gelūno (BNS) nuotr.
I. Gelūno (BNS) nuotr.

„Kiekviena idėja yra dvipusė. Pvz., moterų emancipacija – iš esmės geras dalykas, suteikęs moterims daug teisių. Kita vertus, tai gali virsti radikaliu feminizmu ir netgi privesti prie pykčių atidarius joms duris“, – sakė M. Mikutavičius.

Kalbėdamas apie toleranciją, M. Mikutavičius palietė ir paskutiniu metu aktualią pabėgėlių temą.

„Savo „Facebook“ paskyroje užvedžiau diskusiją, ar Lietuva turi priimti pabėgėlius. Iškėliau klausimą, ar Lietuva pajėgi juos priimti. Netrukus sulaukiau skambučio su pasiūlymu nusifotografuoti plakatui su pabėgėliais ir taip tarsi parodyti, kad Lietuva jų nebijo.

Man atsisakius, sulaukiau klausimo, kodėl aš esu nusiteikęs prieš pabėgėlius. Bet juk iš tikrųjų aš nesu prieš pabėgėlius vien todėl, kad nedeklaravau, kad esu už juos. Tiesiog nenorėjau būti plakate su žmonėmis, kurių nepažįstu, ir vaidinti jų draugo. Visada įsivaizdavau, kad esu labai liberalus ir tolerantiškas, kol vakar naktį neperskaičiau Johno Stuarto Millio pozityvios tolerancijos sąvokos. Ji reiškia, kad žmogus turi ne tik toleruoti, bet ir visais būdais stengtis kovoti už tam tikras idėjas.

Tad vien tik toleruodamas nesu pakankamai tolerantiškas, nes būdamas indiferentiškas susitapatinu su diduma ir nesuteikiu stimulo idėjoms. Kyla klausimas, kiek mes turime būti tolerantiški, kur yra tolerancijos riba“, – kalbėjo dainininkas.

Diskusijoje dalyvavęs grupės „Liūdni slibinai“ narys D. Vaitiekūnas išskyrė kelis tolerancijos etapus. „Manau, kad į tolerancijos sąvoką susiplaka labai daug temų. Man atrodo, kad yra kelios tolerancijos stadijos. Pirma – pakantumas. Nes tolerancija tarsi verčia veikti, o pakantumas yra pasyvus. Antroji stadija yra tolerancija, o trečioji – pilietiškai brandi visuomenė. Manau, neturintis pakantumo žmogus negali išėjęs į gatvę paremti toleranciją skatinančių idėjų“, – kalbėjo D. Vaitiekūnas.


V. Ovadnevo (BNS) nuotr.

Anot dainininko, netoleranciją skatinti gali daugybė dalykų, tarp jų – ir mąstymo būdas.

„[Jei] atrodo, kad mąstau teisingai, o dažnai – kad mąstau teisingiau už kitus, tai veda prie netolerancijos, nes imi kritiškai vertinti kitus žmones. Ginčydamiesi ne visada sugebame priimti kitų žmonių nuomonę ir suprasti juos. Tolerancija – ne šiaip nuostata, o didžiulis darbas, reikalaujantis nuolatinių pastangų ir neturintis baigties.

Dar mokykloje mums į galvą įkalama „normalumo“ sąvoka. Viena vertus, bendros taisyklės yra reikalingos, kita vertus, tai yra konstruktas, priverčiantis mus sustabarėti. Pvz., mano draugai labai ilgai ginčijosi, kurie kiaušiniai yra normalūs – rudi ar balti. Reikia suprasti, kad nėra vieno normalumo“, – kalbėjo aktorius.

Diskusijoje dalyvavusi dainininkė Jazzu įsitikinusi, kad baimė kyla iš nežinojimo ir viena iš toleranciją liečiančių temų yra homofobija. Su homofobija dainininkė susidūrė prieš keletą metų, dalyvaudama muzikos apdovanojimų renginyje.

L. Balandžio (BNS) nuotr.

„Per M.A.M.A. apdovanojimus man apdovanojimą įteikti turėjo Lietuvos gėjų lygos pirmininkas Vladimiras Simonko. Jam išėjus ant scenos, 15 tūkst. žmonių pradėjo baubti. Tas žmogus buvo vienas ant scenos. Žinau, kad žmonės yra pagavūs, jie greitai įsijaučia į bendrą emociją, ir aš negaliu net įsivaizduoti, kaip tuo metu jaustis turėjo V. Simonko.

Nieko negalėjau padaryti, tad savaime gestų kalba išreiškiau savo jausmus. Po to gavau labai daug pylos. Bet man atrodė, kad aš kovojau prieš blogį. Jei tą vakarą manęs būtų paklausę, kas yra tolerancija, būčiau pasakiusi, kad tai – dalykas, kurio Lietuvoje nėra“, – kalbėjo dainininkė.

Po šio įvykio Jazzu tikino labai daug galvojusi apie išgyventą situaciją ir jai atrodo, kad tie įvykiai sukėlė diskusiją, per kurią visuomenė tam tikra prasme „išsipūliavo“. „Galiu pripažinti, kad po to įvykio savaitę bijojau išeiti iš namų. Bet man atrodo, kad tik kalbantis apie tam tikrus dalykus, galima juos pakeisti“, – įsitikinusi moteris.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...