captcha

Jūsų klausimas priimtas

Meno informacijos centrai suintensyvina Lietuvos kultūros procesus

Jau apie dvidešimt metų Lietuvoje egzistuoja meno informacijos centrai, vykdantys nacionalinės kūrybos informacijos kaupimo ir viešinimo, kūrybinės produkcijos sklaidos ir skatinimo misiją vietinėse ir tarptautinėse platformose.
K. Vanago (BFL) nuotr.
K. Vanago (BFL) nuotr.

2016-ųjų Vilniaus knygų mugėje vykusio pokalbio „Meno informacijos centrų funkcija Lietuvos kultūros procesuose“ metu buvo kalbėta apie jų steigimo aplinkybes, veiklos kryptis ir tikslus bei esamą padėtį meno ir kultūros politikos kontekstuose.

Renginyje dalyvavo Nacionalinės dailės galerijos vadovė Lolita Jablonskienė,​ Lietuvos šokio informacijos centro vadovas Audronis Imbrasas, Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centro vadovas Audronis Liuga, Lietuvos muzikos informacijos centro vadovė Asta Pakarklytė ir moderatorė, muzikologė Veronika Janatjeva​.

Veronika Janatjeva: Prieš pradedant kalbėti apie centrų vaidmenį ir funkciją šiuolaikiniame Lietuvos kultūros kontekste, būtų prasminga aptarti centrų įsikūrimo tikslus, jų pirminius institucinius modelius. Šis steigimo laikotarpis aprėpia 1993–1998 metus. Tuo metu Lietuvoje keitėsi viskas: 1993 m. buvo įvesta nacionalinė valiuta, išvesta okupacinė kariuomenė, o nevyriausybinių organizacijų, kurioms atstovauja šie maži, bet labai operatyvūs, veiklūs ir aktyvūs meno informacijos centrų organizmai, buvo labai mažai.

1993-aisiais įkurtas Soroso šiuolaikinio meno centras (SŠMC), kurio steigėjas – Atviros Lietuvos fondas. Tai viena pirmųjų privačia iniciatyva įsteigtų institucijų, kuri tapo viena iš daugelio Atviros Lietuvos fondo (ALF) finansuotų nevyriausybinių įstaigų. Struktūriniu požiūriu SŠMC nebuvo niekuo unikali organizacija, o veikiau – didelės sistemos padalinys, kuriuos Soroso fondas steigė įvairiose pokomunistinio bloko šalyse. Tokio pobūdžio centrai tuo metu buvo vertinami ir teigiamai, kaip labai inovatyvios institucijos, ir sulaukdavo kritikos dėl stipraus ideologinio aspekto, t. y. labai konkrečių meno žanrų ir tam tikrų menininkų rėmimo. Tai pastebėjo daugelis meno tyrinėtojų, teigdami, kad tuo metu ypač suklestėjo instaliacijos, performansai, naujosios medijos ir su naujosiomis technologijomis susiję meno reiškiniai. Tad apie šį kontekstą, steigimąsi ir institucinį modelį pirmiausia teiraučiausi Lolitos Jablonskienės. Kaip keitėsi Šiuolaikinio meno informacijos centro veikla?

Lolita Jablonskienė: Būdamas vienu iš Vidurio Europoje veikusių šiuolaikinio meno centrų, lietuviškasis Soroso šiuolaikinio meno centras iš tiesų turėjo jau apibrėžtą formatą, žinojo, ką ir kaip reiktų daryti. Nuo kitų centrų SŠMC skyrėsi tuo, jog jis buvo įvairius projektus skatinanti ir finansinę paramą teikianti institucija. Pavyzdžiui, 1993–1999 m. laikotarpiu, kada dailės informacijos centras veikė kaip SŠMC, esame skyrę paramą daugiau kaip 230 projektų. Visiems, kuriems anksčiau atrodė ar vis dar atrodo, kad SŠMC rėmė vien tik šiuolaikinius, eksperimentinius ir radikalius menininkus, turėtų kilti klausimas, ar 1993–1995 metais Lietuvoje apskritai galėjo tiek jų būti?

10-ame dešimtmetyje šis centras rėmė platų menininkų spektrą, žinoma, pagrindinį dėmesį skirdamas šiuolaikiniam menui, kurio tuo metu nerėmė niekas. Vis dėlto nebuvo apsiribota vien šia veikla – svarbus tapo ir Lietuvos dailininkų informacijos banko sukūrimas bei jo sklaida. Turėjome aiškų informacijos kaupimo formatą, tuo metu parengėme 85 išsamias Lietuvos dailininkų dokumentacijas (ne tik šiuolaikinių, bet ir modernių dailininkų) ir keletą šimtų laisvos formos informacinių bylų. Svarbu buvo atsižvelgti į tai, jog informacija yra ne tik kapitalas, ji – tam tikras vandenynas, kuriame būtina mokėti naviguoti, t. y. reikia žinoti, kam ir kokią informaciją siūlyti. Pastaraisiais metais svarbesniu aspektu tapo ne tiek pačios informacijos kaupimas, sisteminimas ir turėjimas, bet tam tikrų ekspertinių kompetencijų išsiugdymas, kurios nukreiptų informacijos sklaidą ten, kur ji reikalinga ir gali rezonuoti.

2000 m., uždarius SŠMC programą, panašią funkciją toliau ėmėsi vykdyti į Lietuvos dailės muziejų integruotas Šiuolaikinės dailės informacijos centras (ŠDIC). Centras ir toliau kaupė informaciją apie Lietuvos dailininkus, vykstančius projektus, plėtė ir kūrė tarptautinį tinklą. ŠDIC stipriai prisidėjo ir prie užsienyje bei Lietuvoje skleidžiamo šiuolaikinio meno diskurso formavimo, t.y. organizavo įvairias dirbtuves, pokalbius, konferencijas, į jas tolygiai integruodamas ir muziejaus diskursą. Tapęs Lietuvos dailės muziejaus padaliniu, centras ėmė kurti Nacionalinės dailės galerijos koncepciją, o dabar, būdamas Nacionalinės dailės galerijos sudėtyje, centras plėtoja tiek pastarąją veiklą, tiek atlieka ir NDG informacijos centro bei viešųjų ryšių funkciją. Tad ŠDIC raidos kreivė prasideda nuo pasiturinčios Soroso fondo įstaigos ir tęsiasi iki biudžetinės įstaigos padalinio.

V. Janatjeva: 10-ame dešimtmetyje Soroso šiuolaikinio meno informacijos centras taip pat rengė ir kasmetines parodas, taip kurdamas didesnę pridėtinę vertę, nei dabar galėtų tai sau leisti. Ar nemanote, kad vis dar atlikdamas svarbią lankytojų ir profesionalų ekspertinių konsultacijų funkciją, šiandieninis NDG dailės informacijos centras yra praradęs keletą svarbių veiklos barų?

L. Jablonskienė: Kalbant apie naujas, dailės centro inicijuotas veiklas, galima minėti ne tik metinių parodų kuravimą bei vadybą, bet ir tokius veiksmus, kaip pirmojo Lietuvos paviljono tarptautinėje Venecijos bienalėje 1999 m. rengimą. Norėčiau akcentuoti, jog tuo metu 4 žmonės, dirbę centre, inicijavo ir darė tai, kas šiandieną yra tapę norma.

Dabar NDG DIC yra vieta, kaupianti profesionaliai surinktą ir susistemintą informaciją apie modernios ir šiuolaikinės Lietuvos dailės kūrėjus. Žinoma, biudžetinės įstaigos dalimi tapęs centras įgijo tam tikro stabilumo, bet prarado veiklos įvairovės galimybę. Atsidūrus didelėje biudžetinėje struktūroje atsirado tam tikros prievolės ir varžtai.

V. Janatjeva: Taigi, George`o Soroso dėka Lietuvoje buvo suaktyvinti beveik visi meno informacijos centai, nors pats George`as nei mėgo, nei domėjosi šiuolaikiniu menu. Vis dėlto šiek tiek kitokioje situacijoje atsidūrė šokio informacijos centras. Apskritai, šiuolaikinis šokis daugybę metų bandė įrodyti, kad yra lygiavertė meno šaka, kurią taip pat būtina finansuoti. Šiandieną šiuolaikinio šokio legitimacijos problema, manyčiau, nunyko, nes jis įsitvirtino kaip stiprus Lietuvos kultūros reiškinys ir tai tiesiogiai lėmė aktyvi Lietuvos šiuolaikinio šokio centro veikla. Tad apie šokio centro pradžią norėčiau klausti Audronio Imbraso.

Audronis Imbrasas: Lietuvos šiuolaikinio šokio centras buvo viena pirmųjų organizacijų, 1995 m. įsteigtų Lietuvos kultūros ministerijos, pagal nepelno organizacijos įstatymą. Nepaisant to, centras niekada neturėjo ir neturi struktūrinio finansavimo ir tai ypatingai norėčiau pabrėžti. Pagrindinis centro steigimo motyvas buvo šokio informacijos srautai užsienyje. Atviros Lietuvos fondui paskelbus scenos menų programą, asmeniškai susisiekiau užklausti dėl šokio padėties, kadangi iki tol buvo kalbama tik apie teatrą, kiną ir muziką. Atsakymas šokiravo – Lietuvoje šokio nėra. Buvo išties sudėtinga suvokti, jog nauja vakarietiška struktūra teigia visiškai tą patį, ką ir Lietuvos kultūros ministerija. O paskutinis centro atsiradimo motyvas galėtų būti siejamas su Lietuvos nacionaliniu operos ir baleto teatru, kuriame kurį laiką nebuvo jokių šokio premjerų. Vadinasi, jog Vilniuje šokio mėgėjas neturėjo kur eiti, išskyrus vieną kartą metuose Vilniuje vykstančius „Auros“ pasirodymus ar Lietuvos ansamblio programas. 

Prieš centro įkūrimą vyko įvairios stažuotės ir pirmieji apsilankymai panašiose organizacijose užsienyje, tarp kurių išskirčiau Skandinavijos šalis. Suvokę, kad ši sritis gali funkcionuoti savarankiškai, pajutome tik šokiui skirtos organizacijos poreikį, be to, iš karto suformavome aiškų tikslą – įtvirtinti šokio sritį Lietuvos kultūros kontekste. Po keleto centro gyvavimo metų, pasikeitus kultūros ministrui, centras buvo uždarytas. Tuo metu dirbusiems asmenims, šokio kritikams teko centrą persteigti kaip viešąją įstaigą. 

Per 20 gyvavimo metų centro akiratyje buvo atsidūrusios įvairios veiklos. Pradėjome nuo paprastų dalykų: seminarų, mokomųjų grupių, projektų. 1996 m. surengėme „Lietuvos naujojo šokio projektą“, kuris buvo pirmasis nevalstybinių scenos menų atvejis, parengęs 12 naujų spektaklių. Nuo 1997 m. pradėjome rengti festivalį „Naujasis Baltijos šokis“, dalyvauti įvairiose tarptautinėse scenos menų ir šokio mugėse, nuo 2000 m. ėmėme remti vasaros šokio mokyklą, kurios modelis pasaulyje labai populiarus. Reikėtų ilgai vardinti, kas buvo nauja, daroma pirmą kartą, įtraukiant net ir meno reklamą. Žinoma, mes taip pat bandėme ir toliau bandome kaupti duomenų bazę, tačiau šiai veiklai reikalingas personalas ir finansavimas, kurio tiesiog nėra, nes LŠIC yra grįstas tik projektiniu finansavimu, o duomenų bazės kūrimui to parašyti neįmanoma. Centre nuolat dirbo pustrečio, pusketvirto fizinio asmens, todėl pavydėjome kolegoms aplinkinėse valstybėse, kuriose situacija kultūros politikos ir meno finansavimo prasme buvo ryškiai kitokia. Tačiau kalbant apie veiklos efektyvumą, mūsų centro produktyvumas ir struktūra yra tokia pati kaip ir kolegų.

V. Janatjeva: Svarbu įvardyti, jog tokios organizacijos, kurios kaupia, skleidžia ir eksportuoja kūrybines idėjas ir ryškius kūrėjų vardus, iki šiol prilygintos visiems tiems, kurie produkuoja meną ir gamina pastatymus lokalioje terpėje.

A. Imbrasas: Iš esmės šiuo klausimu nėra jokios logiškos kultūros politikos. Tai atsitiktinė įvairių organizacijų aibė, kurioje informaciją kaupianti ir viešinanti organizacija atsiduria greta festivalius ar parodas rengiančių įstaigų.

V. Janatjeva: Visi šie organizmai yra maži, tačiau itin paslankūs ir labai produktyvūs. Man regis, kad jų efektyvumas viršija šimtaprocentinį rodiklį, nes iš tikrųjų žmonės padaro žymiai daugiau negu gali.

A. Imbrasas: Sutinku ir tą patį galiu pasakyti ne tik apie mūsų, bet ir kolegų centrus. Būtent viršydami limitus, centrai dažnai išjudina įvairius sluoksnius, sukeldami tektoninius lūžius. Kalbant apie skaičius, turėčiau pastebėti, jog Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras jau daugiau kaip 13 metų nekvietė jokių vietinių kūrėjų ar choreografų. O mūsų nevyriausybinė dviejų su puse žmogaus organizacija, neturėdama nuolatinio finansavimo, prodiusavo apie keliasdešimt darbų ir festivaliuose pristatė dar daugiau lietuviškų programų.

Veronika Janatjeva: 1996 m. buvo įkurtas Lietuvos muzikos informacijos centras (LMIC), kurio steigėja buvo ir yra Lietuvos kompozitorių sąjunga (LKS). Tai yra turbūt vienintelis centras, kuris „giminystės“ saitais susijęs su profesine kūrybine sąjunga. Tad šį status quo, centro atsiradimo priežastis, paskirtis ir plėtrą prašyčiau pakomentuoti Astos Pakarklytės.

Asta Pakarklytė: LMIC steigėjas buvo ir yra LKS, kuri nusprendė sukurti jos narių kūrybos kaupimo, leidybos, viešinimo ir sklaidos aparatą. Jau šiame pirmajame judesyje užkoduoti pozityvūs ir kartu komplikuoti tokių tikslų aspektai. Prie organizacijos ištakų atsidūrusi ilgametė šio centro direktorė Daiva Parulskienė, LMIC įsivaizdavo kaip tam tikrą agentūrą, turinčią autonomiją rinktis autorius, o ne atstovauti visus LKS narius. Šį modelį ji aptikusi kitų užsienio centrų veikloje, žvalgydama apie 40 valstybių vienijančios Tarptautinės muzikos informacijos centrų asociacijos narių veiklas. Peržvelgus jų strategijas, buvo suprasta, jog agentūros tipo modelis galėtų būti labai produktyvus. Vartodama sąvoką „agentūra“ galvoje turiu konkrečią veikseną: išsirinkti kelis labai ryškius autorius ir kelerius metus į juos investuoti visą laiką, visas jėgas ir visus finansus, leidžiant jų muzikos įrašus, natas, anglų kalba publikuojant išsamius tekstus, skelbiant įvairius pranešimus, pristatant juos tarptautinėse muzikos mugėse, rengiant koncertus užsienyje ir pan. Tačiau visada kildavo tas pats klausimas, kodėl pristatomi tik keli autoriai, kai LKS sudaro daugiau kaip 100 kompozitorių?

Kita vertus, būnant didesnės struktūros dalimi, atsiranda tam tikras stabilumas, apie ką užsiminė ir Lolita Jablonskienė. Be to, LKS nuo 1946 m. sukaupęs didžiulį kompozitorių kūrinių archyvą, kuris grindžia nemenką dalį mūsų veiklos, suteikia galimybę be apribojimų leisti rankraščius ir garso įrašus, naudotis jais teikiant įvairias rekomendacijas ir konsultacijas vietiniai muzikos bendruomenei bei užsienio profesionalams.

2006 metais LMIC veikloje įvyko lūžis. Adaptavus šviežią Vakarų kultūros muzikos informacijos centrų modelį, buvo nuspręsta įsteigti muzikos eksporto projektą „Music Lithuania“ ir pradėti vykdyti Lietuvos džiazo, populiariosios muzikos, šiuolaikinio folkloro ar elektroninės muzikos sklaidą užsienyje. Kitaip tariant, ryžtasi į Lietuvos muzikos kultūrą pažvelgti ne žanriniu, o kokybiniu aspektu ir užsienyje pristatyti tiesiog geros kokybės kūrybišką muziką, nediskriminuojant dėl jos rūšies. Įkūrus šį eksporto projektą LMIC veikla stipriai „išsidaugino“ ir dėl to ėmė komplikuotis, nes personalo kiekis ir finansavimo dydis niekada neatitiko veiklos intensyvumo. Juo labiau, kad nemenka dalis užsienio MIC vėliau tapo tiesiog eksporto biurais, atsisakydami informacijos kaupimo ir katalogavimo, kūrybos archyvavimo, natų ir autorinių CD leidybos, veiklą nukreipdami tik į savo šalies muzikos plėtrą įvairiose tarptautinėse platformose. O LMIC savo veikloje palaiko ir klasikinį modelį, ir taiko naująjį, todėl kiekvieną dieną tenka viršyti minėtuosius limitus.

V. Janatjeva: LMIC užmojai nuo pat pradžių buvo labai platūs, juk tuo metu apskritai nebuvo jokios kitos organizacijos, kuri būtų suinteresuota ir pajėgi sukaupti tokį kiekį įvairių laikotarpių ir žanrų muzikos. Žvelgiant į kitus meno informacijos centrus, LMIC turbūt vienintelis neatsisakė nei vienos savo pirminių funkcijų, o jas tik gausino. Žinoma, šis centras niekada kryptingai neorganizavo renginių, festivalių ir nevykdė tyrimų projektų. Kita vertus, beveik kasdieną vykdomos ir ekspertinės konsultacijos, teikiamos įvairios rekomendacijos, bendraujama su interesantais.

A. Pakarklytė: Taip, ir čia, lygiai kaip ir Audronis Imbrasas, norėčiau išryškinti, kad LMIC niekada neturėjo ir neturi nuolatinio struktūrinio finansavimo, o teikti paraišką ekspertinėms konsultacijoms, repertuaro rekomendacijoms ir atsakymams į užklausas netikėčiausiais muzikos aspektais tiesiog neįmanoma. Lygiai taip pat keblu teikti projektą viso archyvo organizavimo veiklai. Minėtos veiklos iš tikrųjų neturi jokio finansinio pagrindo, todėl čia vėlgi vertėtų akcentuoti pozityviuosius buvimo LKS sudėtyje aspektus, nes pastaroji yra tarsi egzistencinis siūlas, traukiantis mus iš finansinės katastrofos.

V. Janatjeva: Lietuvoje egzistuoja dar vienas meno informacijos centro modelis, taip pat įkurtas grupės privačių, labai iniciatyvių savo srities specialistų. Tai vėliausiai – 1998-aisiais – įsteigtas Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centras. Tiesą sakant, susidarė įspūdis, kad informacijos kaupimas teatro srityje yra labiau išsisklaidęs, nes tuo užsiima kelios organizacijos. Tad klausiu šio centro steigėjo Audronio Liugos, kas rūpėjo centro kūrimo metu ir kokia veikla užsiimate dabar?  

Audronis Liuga: Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centras (TKIEC) nebuvo organizacija, kuri siekė reprezentuoti. Tai buvo organizacija, siekianti daryti veiksmus, kurie keistų šiose srityje nusistovėjusius tam tikrus modelius ir požiūrius į kūrybą, vadybą ir pan. Žinoma, pirmajame veiklos etape daugiau dėmesio buvo skirta informacijos rinkimui, nes gyvavimo pradžioje buvome tampriai susiję su „Skalvijos“ kino centru, jo atnaujinimu ir programomis. Tuo metu organizavome naują Vilniaus dokumentinių filmų festivalį. Dabar šia kino veikla rūpinasi „Skalvijos“ kino centras ir „Meno avilys“, o mūsų organizacija susitelkė į teatro projektus. 

TKIEC dėmesio centre niekada nebuvo atsidūręs informacijos kaupinas ar duomenų bazių kūrimas, mums rūpi tęstiniai projektai, kurie iš vidaus kažką keistų teatro srityje, ją atnaujintų ir sukurtų prielaidas atsirasti kūrybiniams reiškiniams, galintiems transformuoti valstybinių ir nacionalinių institucijų veidą, galbūt koreguoti ir tam tikrus įstatymus, inicijuoti naujas jų pozicijas. Būtent tai darė šis centras ir daro iki šiol. Nevardijant visų projektų konkrečiai, išskirčiau 15 metų organizuotą tarptautinį teatro festivalį „Naujosios dramos akcija“ ir tam tikrus projektus su lietuvių ir užsienio pasaulinio garso menininkais, režisieriais, aktoriais. TKIEC pradėjo ir sisteminį Lietuvos teatrų tyrimą, kuris tapo šiuo metu atnaujinto Lietuvos teatrų ir koncertinių organizacijų įstatymo pagrindu. Vykdome ir duomenų skaitmeninimą, ir dar galybę kitų projektų, kurie susitelkia į jau minėto pobūdžio iniciatyvą – realizuoti naujas idėjas, bandyti keisti užsistovėjusio kultūros lauko reiškinius.

V. Janatjeva: Turbūt visų centrų svarbiausias tikslas buvo modernizuoti ir reformuoti tą lauką, kurį paveldėjome iš sovietinės eros ir dar senesnių ideologijų liekanų. Tuo pačiu centrai siekė ir internacionalizuoti, tarptautinėje plotmėje skleisti Lietuvos kultūros dalį, kuri tuo metu tik kūrėsi. Žinoma, visų šių centrų veikla laikėsi ant tam tikrų žmonių pečių, kuriems ši veikla atrodė prasminga, tų, kurie žvalgėsi tuščių nišų, inicijavo procesus arba aktyvino tuos, kurie tuo metu stagnavo. Ar jums neatrodytų, jog per tą laiką, per beveik 20 jūsų veiklos metų, pasiteikė patys tiksliniai vartotojai, kuriems skirta jūsų veikla? Ar neatėjo laikas keistis tokio pobūdžio organizacijoms? Ar pirminiai meno informacijos centrų modeliai nėra pasenę? Galbūt jiems reikalinga transformacija?

L. Jablonskienė: Šiuolaikinės dailės informacijos centras per 20 metų yra pasikeitęs iš esmės, tačiau per šį laikotarpį atsirado kitos institucijos, kurios ir turėjo atsirasti. Būtent jos iš dalies toliau ir atlieka pirmines centro funkcijas. Valstybinės dailės institucijos, panašiu metu pradėjusios informacijos kaupimo ir jos sklaidos, projektų kuravimo ir vadybos veiklas, savo struktūrų viduje išplėtojo ir šiuolaikinio meno centrų funkcijas. Kalbu ne tik apie Vilnių, bet ir panašiu metu įsikūrusias dailės galerijas Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose. Astos Pakarklytės minėtas darbo modelis su grupe menininkų, į kuriuos investuojama ir kurių kūryba viešinama, galioja ir mums. Taigi dailės informacijos centro, koks jis buvo 1993-aisiais, veikla neišvengiamai buvo ir turi būti permąstoma.

Būnant didelės biudžetinės įstaigos dalimi, kaip kad mūsų atveju, esi varžomas netgi galimų paraiškų projektų finansavimui skaičiaus, kurios skirstomos pirmiausia atsižvelgiant į Lietuvos dailės muziejaus, o ne Nacionalinės dailės galerijos poreikius. Tad iš tiesų, NDG DIC šiuo metu permąsto prioritetinius dalykus ir grįžta prie ištakų. Dabar regis, kad pagrindiniu prioritetu turėtų būti informacijos archyvavimas naujausiomis techninėmis priemonėmis, ko šiuo metu daugiau nedaro niekas, tuo tarpu šiuolaikinės dailės diskursą plėtoja ir kitos institucijos, kaip ir organizuoja parodas, o eksportu rūpinasi Lietuvos kultūros institutas ir kiti. Tad dailės centras elipsinės trajektorijos principu grįžta prie Lietuvos dailininkų, jų kūrinių ir projektų archyvavimo.

Audronis Imbrasas: Lietuvos meno informacijos centrų situacijos skiriasi, priklausomai nuo jų veiklos sektorių arba laukų padėties, organizacijų struktūros. Dar vienas svarbus faktorius, kiek laiko jiems prireikė įgyti kažkokį statusą Lietuvoje. Kalbant apie šokio centrą, pirmieji metai buvo skirti vien tam, kad visuomenei įrodyti tokio centro egzistavimo reikalingumą. Puikiai prisimenu vieno kultūros ministerijos darbuotojo klausimą, ar Lietuvai iš viso reikia šiuolaikino šokio? Beliko klausti, ar Lietuvai reikia šiuolaikinės muzikos, ar šiuolaikinės dailės? Tai buvo laikas, kai šios srities egzistavimą reikėjo grįsti įvairiais pasauliniais pavyzdžiais.

Kaip minėjau, apie 10 metų centras prodiusavo įvairiais programas, nes tuo metu dar nebuvo tiek daug privačių viešųjų įstaigų ir choreografai tik pradėjo steigti savo organizacijas. Tad pirmiausia mums tiesiog reikėjo sukurti šios srities infrastruktūrą. O dabar situacija išties pasikeitė ir pasikeitė ji teikiama linkme. Pastaraisiais metais produktyviai dirbame šokio eksporto srityje, kadangi esame prisijungę prie 8 organizacijų, jų dėka 15 spektaklių bus parodyti daugiau nei dvidešimtyje šalių.

V. Janatjeva: Šokio informacijos centro steigimo metu Lietuvoje dar nebuvo šokio kritikų. Būtent Jūsų iniciatyva atsirado toks tęstinis kritikų projektas

A. Imbrasas: Taip, mes į visuomenę paleidžiame daug ir įvairių „kamuoliukų“. Kartais, vienerius ar dvejus metus vykdome projektą, kurį vėliau tiesiog leidžiame natūraliai kažkam perimti arba jam egzistuoti savaime. Iš kelių šokio festivalių yra gimę keletas gerų šokio kritikų.

A. Pakarklytė: Norėčiau reaguoti į Lolitos Jablonskienės atskleistus prioritetus, pagal kuriuos NDG DIC gręžiasi į archyvavimą, dokumentavimą ir katalogavimą. Tarptautiniame MIC kontekste vyksta kaip tik priešingi procesai. Daugelis užsienio MIC perduoda savo sukauptus archyvų fondus ir duomenų bazes bibliotekoms arba dideliems archyvams ir juda link kitų veiklų: edukacijos, menininkų rezidencijų, kūrybinių dirbtuvių, kūrinių inicijavimo, kūrybinių produktų eksporto ir pan. Pastebėčiau, jog, pavyzdžiui, Skandinavijoje šiuos kaitos procesus inicijavo labai aktyvi kultūros politika, kurios dėka, po įvairių tyrimų, statistikų ir analizių, buvo suformuotos šviežios strategijos ir naujos struktūros. Kartais pasigendu aktyvios kultūros politikos ir mūsų valstybėje, nes dabar atrodytų, jog jeigu jums patiems asmeniškai reikia, tai kažkaip ir darykite, bet jeigu ne, organizacijai verčiau tiesiog susinaikinti.

A. Imbrasas: ... ir toks įspūdis persekioja jau 20 metų.

A. Liuga: Norėčiau išsakyti dar vieną mintį, kuri, manyčiau, anksčiau ar vėliau iškils į paviršių ir ją reikės labai rimtai svarstyti. Lietuvoje turėtų atsirasti normaliai funkcionuojantis teatro institutas, nes tokia organizacija veikia daugelyje Europos šalių ir vykdo išties labai svarbias, ne tik informacijos kaupimo, bet ir sklaidos, tyrimų, įvairių kūrybinių projektų pobūdžio funkcijas. Ji rūpinasi šios srities strategavimu, kurio milžiniškas stygius jaučiamas Lietuvoje. Kaip žinia, teatro strategijos Lietuvoje apskritai nėra, teatro sistemos taip pat. Atsižvelgiant į tai, kad teatro sritis mūsų šalyje yra viena daugiausiai mokesčių mokėtojų pinigų sunaudojanti sritis (turiu galvoje valstybinius teatrus ir didžiulį šio meno lauką), dėmesys turi būti kreipiamas į koordinuotą ir sistemišką politiką. Manyčiau, kad anksčiau ar vėliau tokia institucija, su nedidelėmis darbo pajėgomis, bet aktyvia veikla turėtų atsirasti.

Kita vertus, riba tarp teatro ir šokio yra labai trapi ir praktiškai nebeegzistuojanti. Kiek E. Nekrošiaus darbuose yra šokio, o kurio nors choreografo pastatymuose – teatro, niekas nei centimetrais, nei miligramais neišmatuos. Todėl, kai kalbu apie teatro institutą, galvoje turiu ne konkrečios srities išryškinimą, o labiau tam tikrą sisteminį sprendimą, kuris būtų skirtas šio kultūros lauko tvarkymui, darbo strategavimui ir perspektyvų numatymui.

Parengė Ieva Kananavičiūtė

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...