captcha

Jūsų klausimas priimtas

A. Sokurovas: Lietuvos, Latvijos arba Lenkijos nacionalinė kultūra yra aukščiau už visos Europos kultūrą

Prasidėjusiame Tarptautiniame kino festivalyje „Kino pavasaris“ bus parodytas naujausias legendinio Rusijos režisieriaus Aleksandro Sokurovo filmas „Frankofonija“ (2015 m.), kuris jau sulaukė tarptautino pripažinimo. Išskirtiniame interviu portalui LRT.lt režisierius prisipažįsta nesijaučiąs toks didis kūrėjas, kokiu jis laikomas Europoje ir už jos ribų. A. Sokurovas taip pat atvirai kalba apie tai, jog dėl savo visuomeninės veiklos ir pažiūrų jaučiasi nesaugus, o gyvena taip, kaip eiliniai rusai.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

Tokios didelės dokumentinių ir vaidybinių filmų filmografijos, kokią turi A. Sokurovas, jam galėtų pavydėti pirmo ryškumo pasaulinės kino žvaigždės. Tačiau kai kurie jo filmai nėra nė karto parodyti Rusijoje, kurios patriotu jis save laiko. Kai kartą Vakaruose kino kritikai režisieriaus paklausė, kodėl jis nepasirinko dirbti ir gyventi kurioje nors Europos šalyje, A. Sokurovas atsakė, jog tokio sprendimo nepriėmęs dėl dviejų priežasčių – rusų kalbos ir garsiojo Ermitažo Sankt Peterburge – mieste, kuriame iki šiol gyvena.

– Jūsų naujausias filmas „Frankofonija“ – apie Europos likimą. Pataikėte į dešimtuką. Ši tema – itin aktuali ir net skaudi visai Europai, visiems europiečiams. Kodėl ėmėtės tokios sudėtingos temos?

– Todėl, kad aš istorikas. Todėl, kad ši tema – iš tikrųjų sunki. Todėl, kad Europos likimas man – svarbus. Tai – dalis mano gyvenimo, juk aš vis dėlto – europietis.

Esu išsilavinęs žmogus ir su didžiuliu nerimu stebiu, kas vyksta Europoje. Manau, jog daugelio problemų ištakos – Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo laikai.

– Manote, kad Europa pasiklydo tarp vertybių?

– Negalėčiau taip teigti. Bet manyčiau, jog Europa neranda išeities iš susidariusios padėties. Ieško ir neranda.

– Kokios priežastys, jūsų manymu, tai lemia?

– Dehumanizacija. Nenoras ginti savo kultūrą ir savo evoliuciją. Baimė pripažinti, jog nacionalumas – aukščiau už internacionalumą. Mano galva, didžiausia ir svarbiausia vertybe laikytina tai, kad nacionalinė Lietuvos, Latvijos ar Lenkijos kultūra yra aukščiau už visos Europos kultūrą.

– Malonu girdėti, kad jūs, iki širdies gelmių rusas, laikote save europiečiu.

– Argi rusai – ne europiečiai? Argi mūsų neauklėjo Europa?

– Tačiau sutikite – ne taip dažnai Europoje girdėti rusų prisipažinimai, kad jie laiko save europiečiais.

– Mano aplinkoje labai labai daug – žmonių, kurie laiko save europiečiais, negali gyvent be Europos ir su didžiuliu nerimu stebi, kaip klostosi santykiai tarp Rusijos bei Europos. Nuoširdžiai turėčiau prisipažint, kad žmonių, turinčių kitokius įsitikinimus, aš net ir nesutinku. Gal dėl to, kad tėvynėje bendrauju pakankamai uždarame žmonių rate, kurie Europą laiko savo pirmąja mokytoja, auklėtoja.

– Kodėl filme „Frankofonija“ jūs veiksmo vieta pasirinkote Paryžiaus Luvrą, o ne Sankt Peterburgo Ermitažą, kuriame irgi tiek daug Europos ir sykiu – Rusijos?

– Luvras – tik pretekstas pamąstymams apie Europos gyvenimą ir likimą. Juk Luvras – ne visai tai, kas charakteringa būtent Prancūzijai. Jis – lyg sala, kurioje atsispindi visos Europos bei europiečių problemos. Apskritai Luvre galima suvokti, kaip vystėsi ir kuo gyveno Europa.

Ermitaže esu jau dirbęs. Ermitažas man – ir namai, ir tėvynė.

– Ir „Frankofonijoje“, ir kituose filmuose jūs gvildenate temą – žmogus ir valdžia. Kodėl?

– Man ši tema – itin svarbi. Šiais laikais mes visi, ypač Rusijos žmonės, labai priklausomi nuo valdžios.

Su didžiuliu nerimu stebiu, vertinu tuos žmones, kurie buvo valdžioje, kurie gauna valdžią, kurie šiuo metu yra valdžioje. Mes visi – žiauriai nuo jų priklausomi. Aš irgi – kategoriškai priklausomas nuo valdžios.

Pastaraisiais metais daug dirbu ir gyvenu Europoje ir, deja, pastebiu, kad ir ten žmonės – kur kas labiau priklausomi nuo valdžios nei prieš penkerius ar septynerius metus. Vis dažniau susiduriu ir su cenzūra. Ne vienas Europos žurnalistas man yra prisipažinęs, jog redaktoriai ne visada leidžia publikuoti tai, ką jie parašo. Ir mano paties interviu spaudoje ne kartą buvo cenzūruojami, o televizijų kanalai neretai atsisako tų temų, kuriomis norėčiau padiskutuoti.

Tai, mano galva, yra demokratinių Europos tradicijų degradacijos apraiškos.

– Tačiau Lietuvoje ir kitose Europos šalyse dažnai girdime, kad Rusijoje jau apskritai nebelikę nepriklausomų nuo dabartinės valdžios spaudos leidinių. Juolab – televizijų kanalų.

– Žinoma, nėra dūmų be ugnies. Ne iš vieno mano paties interviu buvo išbrauktos ištisos pastraipos. Bet nenorėčiau sutikti, kad Rusijoje jau nebeliko nepriklausomų žiniasklaidos priemonių. Tai laikraščiai – „Vedomosti“, „Komersant“, „Novaja gazeta“, televizijos kanalas „Dožd“.

– Kodėl jūs esate cenzūruojamas?

– Matyt, nepriimtina mano pozicija Rusijos visuomeninio gyvenimo atžvilgiu. Ypač – dėl to, kas vyksta Čečėnijoje, kur priimami sprendimai dėl visų politinių žmogžudysčių Rusijoje.

Neparanki mano nuostata ir dėl požiūrio į partinę priklausomybę, kuri pastaruoju metu daugelį žmonių tiesiog smaugia. Man taip pat nesuprantamas Rusijos stačiatikių bažnyčios dalyvavimas šalies politiniame gyvenime. Juk tai prieštarauja konstitucijai. Mano galva, nusižengti konstitucijai – nusikaltimas.

– Ar jūsų filmai Rusijoje rodomi?

– Praktiškai – ne. Šiuo metu Sankt Peterburge rodoma „Frankofonija“. Ar šis filmas buvo rodomas Maskvoje, nežinau. Girdėjau, kad, atrodo, buvo parodytas dar dviejuose Rusijos miestuose. Bet mano filmai niekada nerodomi Kaukaze, Sibire, Tolimuosiuose Rytuose.

Ko gero, mano filmai ignoruojami ne dėl mano pasaulėžiūros, o dėl to, kad tokioje didžiulėje valstybėje, kaip Rusija, dehumanizacjos procesas – itin aštrus.

– Manote, kad žmonėms tokie filmai, kaip jūsų, nereikalingi?

– Pastaruoju metu žmonės šalinasi ne tik tokių filmų, kokius aš kuriu, bet ir literatūros, nūdienos problemų ar socialinių reiškinių.

Matyt, aš kaltas, kad kuriu tokius filmus, kurie nesusilaukia Rusijoje pripažinimo. Juk kitų režisierių filmai ir žiūrimi, ir vertinami.

Bet aš jokiu būdu nepykstu ant žiūrovų. Esu laimingas, kad galiu kurti tai, ką noriu. Ačiū Dievui, kad, sulaukęs 65 metų, nesu sukūręs nė vieno filmo pagal užsakymą.

– Kaip jums tai pavyko?

– Tiesiog suprantu, kad antro gyvenimo neturėsiu. Kita vertus, man dažnai būna gėda ir graudu, kaip mano tėvynėje klostosi valstybės gyvenimas. Tas gėdos jausmas ir apsaugo nuo neteisingų poelgių. Todėl man iš tikrųjų labai sunku gyventi. Tačiau tai – tik mano problema. Aš kažkada nusprendžiau gyventi, nepasiduodamas prievartai. Ir tokios savo pozicijos niekada neišsižadėsiu.

– Kaip vertinate vis grėsmingesnius pastebėjimus Europoje, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas – diktatorius?

– Aš ne kartą esu bendravęs su Vladimiru Vladimirovičiumi akis į akį. Ne kartą kalbėjau gan aštriai. Bet nė karto man tai nebuvo prikišta, ir aš dėl to nenukentėjau. Na, išskyrus tai, jog mano pasisakymai spaudoje cenzūruojami.

Vertindamas tai, kas pastaraisiais metais vyksta Rusijoje, turėčiau prisipažinti, jog daug ko nesuprantu. Greičiausiai todėl, kad daug ko nežinau, neturiu informacijos. Jei man būtų suteikta galimybė atvirai pasikalbėt su prezidentu V. Putinu, gal suprasčiau, kas darosi su šalies ekonomika ir kodėl kartais Rusijos užsienio politikos sprendimai – tiesiog pribloškiantys. Taip pat labai norėčiau suprasti armijos veiksmus ir dar daug ką. Deja, negaliu.

– Ar jūs Rusijoje jaučiatės saugus?

– Ne, nes dėl savo visuomeninės veiklos Sankt Peterburge – gindamas senąjį miestą – esu įgijęs nemažai priešų. Ypač – tarp tų statybininkų ir turtingų verslininkų, kuriems rūpi naujos statybos istorinėje miesto dalyje. Todėl neatmestina galimybė, kad ši mano veikla gali baigtis liūdnai. Kai kam galbūt nepatinka ir mano pozicija dėl to, kas vyksta Čečėnijoje.

– Tai gal turite ginklą, kad būtų saugiau grįžti namo vėlai?

– Anksčiau turėjau, bet dabar – ne. Manau, jei bus priimtas sprendimas mane sunaikinti, tai niekaip nesugebėsiu to išvengti. Net ir prezidentas to neišvengtų, nes, deja, apsaugos nuo politinių žmogžudysčių nėra.

Todėl, kartais grįždamas nuo metro iki savo namų vėlai vakare, puikiai suprantu, kad visko gali atsitikti. Kita vertus, juk man – jau ne keturiasdešimt. Ne vienas mano amžiaus vyras jau iškeliavęs į Anapilį.

– Kas yra meilė?

– Tai – didžiulė nelaimė todėl, kad žmogui reikia tik kito žmogaus. O didelis, gilus įsimylėjimas, kaip taisyklė, baigiasi, ir žmones ištinka praradimai bei didelės tragedijos. Tai ir pats esu patyręs.

– Ką jums reiškia draugystė?

– Žmogišką šilumą ir sąžiningumą.

– Ar turite tokių draugų, su kuriais galėtumėte eiti į kalnus ir į žvalgybą?

– Kelių tokių draugų, didelei mano šidgelai, jau nebėra. Bet gal šį jūsų klausimą derėtų suformuluoti kiek kitaip – ar aš išdrįsčiau ką nors pasikviesti į tokį sunkų ir rizikingą kelią? Kai leidžiuosi į kelionę, iš kurios galiu ir nesugrįžti, nieko kartu su savimi nekviečiu – nei kaip liudytojų, nei kaip apsaugininkų. Neturiu teisės rizikuoti kitų žmonių gyvybe.

– Kur jūsų tikri namai?

– Gyvenu Sankt Peterburge, nes čia – Ermitažas. Namų norėčiau kokiame nors nedideliame miestelyje netoli upės ar ežero, šalia miško. Tačiau neturiu nei namo, nei vilos, nes negaliu sau to leisti.

– Negi režisierius A. Sokurovas neturi net vasarnamio?

– Ne. Juk nekuriu komercinių filmų. Todėl mano honorarai – įprasti. Kai uždirbu daugiau, padedu žmonėms, kuriems reikia neatidėliotinos pagalbos. Be to, nuolat padedu mamai ir seseriai, nes jos itin sunkiai verčiasi. O pats gyvenu kaip eilinis žmogus. Labai mėgstu pomidorus, bet parduotuvėje ne visų rūšių įstengiu nusipirkti. Bet tai – gyvenimo smulkmenos. Dievai jų nematė.

– Ar jūs – drąsus žmogus?

– Laikau save ne itin protingu žmogumi, nes neturėčiau elgtis taip, kaip kartais elgiuosi. Po kai kurių savo poelgių išsigąstu. Bet kai teko būti apkasuose, visai nebijojau, o kai sugrįždavau namo, mane apimdavo gilus nerimas. Manau, kad, ištikus pavojui ar grėsmingai situacijai, reikia gintis. Bet ne baime. Gal tą atkaklumą paveldėjau iš savo tėvo, kuris į karą išėjo, būdamas septyniolikos ir sugrįžo, jam pasibaigus, jau subrendęs ir užsigrūdinęs. Net jei prieš mane būtų atsuktas ginklas, neleisčiau, kad mane užvaldytų baimė.

– Kaip jūs elgiatės su išdavikais?

– Niekaip. Bet žinau, kad tokių žmonių šalia manęs yra. Sovietmečiu, kai dirbau kino studijoje „Lenfilm“, kolegos rašė apie mane „donosus“ valdžiai, o po to lyg niekur nieko sveikindavosi. Atsakydavau jiems šypsena. Dievas juos nubaus.

Kaip pasielgčiau su išdaviku mūšio lauke, nežinau. Tik žinau, kad kasdieniam gyvenime pykčio nešioti širdyje nereikia, nes tokiu atveju gyvenimas taptų nepakeliamas.

– Kokia dabar jūsų pati didžiausia svajonė?

– Nustoti dirbti režisieriumi. Man nelabai patinka tai, ką darau ir kas man išeina. Kartais net susimąstau, gal apsirikau, pasirinkdamas režisieriaus profesiją. Juk Rusijoje kai kurie mano filmai nebuvo nė karto parodyti.

– Bet visa Europa jus pažįsta ir vertina jūsų kūrybą.

– Galbūt. Tačiau nekrikščioniška savyje puoselėti puikybę ir joje gyventi. Kuriu tokius filmus, nes kitaip jų kurti nemoku. Rezultatais dažniausiai pats būnu nepatenkintas, nes puikiai žinau, kaip ir ką norėjau padaryti ir kas išėjo.

– Gal tėvynėje nesulaukėte deramo pripažinimo, nes jūsų filmai – nerusiški.

– Sutinku, bet apie tai stengiuosi nekalbėti dėl jums gerai suprantamų priežasčių. Mane auklėjo 19 a. vidurio Europos ir Rusijos literatūra – Gustavas Flaubertas, Charlesas Dickensas, Emilis Zola, Erickas Remarque'as, Levas Tolstojus. Šie kūrėjai man darė didžiulę įtaką. Dėl jų susiformavau kaip asmenybė. Todėl esu literatūros, o ne kinematografijos žmogus, nes to manęs niekas nemokė.

– Vis dėlto tikėtina, kad filmas „Frankofonija“ – ne paskutinis jūsų kūrybinėje biografijoje?

– Jį kūriau su trimis Europos prodiuserinėmis kompanijomis, o šiuo metu Rusijoje man nesiseka rasti prodiuserių, nors ir turiu idėjų dokumentiniam bei vaidybiniam filmams. Konkrečiau nenorėčiau apie juos kalbėti, kad, neradęs finansavimo, neatrodyčiau nerimtai.

– Ar dar nepamiršote savo planų sukurti kada nors filmą apie brolį ir seserį, tarsi užbaigdamas trilogiją – motina ir sūnus, tėvas ir sūnus?

– Galiu tik prasitarti, kad vaidybinio filmo, apie kurį šiuo metu mąstau, scenarijuje yra šios idėjos nuotrupų. Herojai – lenkai ir rusai. Ar filmo kūrimas įgaus pagreitį, sunku pasakyti, nes taip ir neišmokau kaulyti pinigų ir dėl jų keliaklupsčiauti. Oligarchų draugų neturiu, o kai Rusijos oligarchams buvau užsiminęs apie finansavimą, pinigų negavau.

Vienintelis stebuklingas atvėjis – kai visiškai netikėtai gavau pinigų savo filmui „Faustas“, kurių iš kažkokio fondo skyrė pats V.Putinas. Tokio finansavimo, kokį tada iš jo gavau, nebuvau gyvenime turėjęs. Maniau, kad, jei ir nepavyks dar 1980 m. gimusios idėjos įgyvendinti iki galo, tai tikrai išgyvensiu, nes ir taip Dievas leido sukurti nemažai. O kaip bus toliau – nežinia.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...