captcha

Jūsų klausimas priimtas

K. Sabolius – apie naują „Kino pavasario“ programą „Aš esu hibridas“

Pirmą kartą festivalyje „Kino pavasaris“ pristatomos programos „Aš esu hibridas“ filmai neįspraudžiami į griežtus rėmus. Atvirkščiai – jie apjungia skirtingas kino kalbos išraiškos priemones ir turi tiek dokumentinio, tiek vaidybinio kino elementų. Taip šie filmai įgauna išskirtinę formą, juose pastebimi įdomūs kūrybiniai sprendimai. Hibridiniai filmai nesiekia pavaizduoti „tiesos“, bet bando reflektuoti ir persvarstyti realybę, rašoma festivalio pranešime spaudai.
Organizatorių nuotr.
Organizatorių nuotr.

„Šios programos filmai vadinami hibridiniais, nes atsiduria tarp dviejų dimensijų – dokumentinio ir vaidybinio kino. Jei pasižiūrėtume į kino istoriją – pradedant nuo Dzigos Vertovo, Sergejaus Eizenšteino, tęsiant Johnu Cassavetesu ir Jonu Meku – šis santykis buvo nuolatos apmąstomas. Nors kino kamera veikia tarsi pasaulį atveriantis, objektyvus stebėtojo žvilgsnis, iš tiesų sąveikauja su tikrove ir pati ją keičia. Programos filmai apmąsto ir įsisąmonina šią realybės kaitos problemą – paverčia tai savo menine forma ir technika“, – sako filosofas, rašytojas Kristupas Sabolius ir siūlo tris „Aš esu hibridas“ favoritus.

Tai portugalų režisieriaus Miguelio Gomeso trijų dalių filmas pagal garsųjį arabų pasakų rinkinį „Tūkstantis ir viena naktis: Neramioji, Apleistoji, Pakerėtoji“ („Arabian Nights – The Restless One, The Desolate One, The Enchanted One“). Bendrai 6 valandas trunkančiame kūrinyje (kiekvieną dalį galima žiūrėti kaip atskirą filmą) gražuolė Šecherezada Karaliui seka pasakas, kurios atskleidžia niūrią šiandienės Portugalijos realybę po šalyje nuvilnijusios negailestingos krizės.

Filmą „Šuns širdis“ („The Heart of a Dog“) režisavo pagrindinė kūrinio herojė – Niujorke gyvenanti elektroninės muzikos pionierė ir išskirtinė menininkė Laurie Anderson. Ji, pasitelkusi ir apjungusi daug skirtingų kino kūrimo technikų, sukūrė intymų filmą apie gyvenimą ir mirtį.

Atrodytų, kad filme „Apie futbolą“ („On Football“) nieko ypatingo nevyksta. Režisierius Sergio Oksmanas, po 20 metų sutikęs savo tėvą, susitaria sugrįžti į gimtąjį San Paulą 2014 m., pasaulio futbolo čempionato metu, praleisti kartu daugiau laiko. Tėvas ir sūnus vienas kitam yra svetimi, taigi futbolas palaiko pokalbį ir sutrumpina tylą.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...