captcha

Jūsų klausimas priimtas

G. Radvilavičiūtė: stebiuosi, kad Nacionalinę premiją gavo eseistas

Prozininkė, eseistė Giedra Radvilavičiūtė Nacionaline kultūros ir meno premija įvertinta už skvarbią visuomenės analizę ir eseistinių tekstų kokybę. Laureatė sako, kad Lietuvoje eseistai dažnai nelaikomi tikrais rašytojais, tarsi žanro trumpumas neprilygtų rimtai literatūrai, tačiau, jos nuomone, esė žanras – tokia pati kietai suveržta struktūra.
„Baltų lankų“ nuotr.
„Baltų lankų“ nuotr.

G. Radvilavičiūtė – dviejų esė rinktinių autorė. Pirmąsias penkias esė ji publikavo bendrame rinkinyje su kitais autoriais „Siužetą siūlau nušauti“, po poros metų išėjo atskira jos esė rinktinė „Suplanuotos akimirkos“, o prieš penkerius metus esė rinkinys „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“. Už šią knygą G. Radvilavičiūtė įvertinta Europos Sąjungos literatūros premija.

„Eseistai Lietuvoje, jei jie rašo vien eseistiką, dažnai nelaikomi tikrais rašytojais, todėl ir premija man buvo malonus akibrokštas. Aš ir dabar visokias sąmokslo teorijas vynioju lovoje atsigulus po lempa, kaip čia buvo, kad ne rašytojas gavo Nacionalinę premiją už rašytojavimą... Bet visokių paradoksų pasitaiko“, – kalbėjo rašytoja G. Radvilavičiūtė.

Nacionalinė kultūros ir meno premija G. Radvilavičiūtei skirta už skvarbią visuomenės analizę ir eseistinių tekstų kokybę. Pasak literatūros kritikų, jos eseistika ironiška, labai taupi ir taikli, joje susipina dokumentalumas ir fantazija. Pati autorė sako, kad jos siekis – sukurti įtaigų tekstą tikrus faktus pateikiant išgalvotoje terpėje.

„Iš tikrųjų esė – labai laisvas žanras ta prasme, kad viename kūrinyje gali būti ir dokumentika, ir aktualijos, ir intymios detalės iš pasakotojos gyvenimo. Viso to lydinys ir yra tas hibridas, kuris, manau, labai tinka šiuolaikiniam mąstymui, nes daugialypumo fenomenas atsiranda ir mene, ir politikoj“, – kalbėjo Nacionalinės premijos laureatė.

Anot rašytojos, trumpasis žanras patikrina rašytoją: apsakyme sublefuoti istoriją daug sunkiau negu romane, greitai būsi demaskuotas.

„Romane gali būti daug tuščių puslapių, o tuščią sakinį, tuščią mintį apsakyme skaitytojas iškart pastebės ir būsi demaskuotas, žodžiu, tai yra kompaktinis žanras, kuris reikalauja meistriškumo, ir aš labai nemėgstu praskydusių esė, kai mokiniai arba labai jauni žmonės, kurie labiau nori tapti rašytojais, negu turi ką pasakyti, rašo neva esė, tokį rūkelį paleidžia skaitytojams į smegenis, o iš tikrųjų, tai nėra kūriniai. Esė – tai struktūrą turintis kūrinys, jame taip pat turi būti idėja, pradžia, pabaiga“, – įsitikinusi G. Radvilavičiūtė.

Rašytojos eseistiką literatūros kritikai vertina ir už gerą ironijos dozę daugeliui gyvenimo sričių.

„Mane erzina stereotipai visur, pavyzdžiui, knygyne aš randu tiek knygų apie stilių, arba televizijoje – gurmanų, kad aš turbūt valgysiu šlapiankę su juoda duona, kad išeičiau iš tos pakraipos“, – ironiškai nūdienos aktualijas įvertino rašytoja.

Nacionalinės kultūros ir meno premijos G. Radvilavičiūtei ir dar penkiems kūrėjams bus įteiktos Vasario 16-ąją prezidentūroje.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...