captcha

Jūsų klausimas priimtas

Festivalyje – kitokį lietuvišką kiną kūrusio režisieriaus retrospektyva

Kiekvienais metais festivalis „Kino pavasaris“ žiūrovus kviečia pamatyti ne tik geriausius pastarųjų metų filmus, bet ir prisiminti, iš naujo ar pirmą kartą atrasti iškilių pasaulio režisierių kūrybą. Šiais metais ypatingas dėmesys bus skiriamas lietuvių režisieriui, scenaristui ir aktoriui Raimondui Vabalui (1937–2001 m.). Primiršta režisieriaus kūryba, pažymėta sovietinės cenzūros, asmeninių traumų ir nuolatinių ieškojimų, – svarbi Lietuvos kinui ir neprarandanti savo aktualumo. 
Organizatorių nuotr.
Organizatorių nuotr.

Retrospektyva apims pirmąjį R. Vabalo kūrybos dešimtmetį. Ypatinga žanrų įvairovė, drąsus eksperimentavimas su kino raiškos priemonėmis leido jam praturtinti lietuvių kino istoriją išskirtinės stilistikos filmais. Penkias juostas – „Žingsniai naktį“, „Marš, marš, tra-ta-ta!“, „Laiptai į dangų“, „Birželis, vasaros pradžia“ ir „Akmuo ant akmens“ – prieš kino seansus pristatys kino kritikės Izolda Keidošiūtė, Auksė Kanceravičiūtė, kino istorikė Lina Kaminskaitė–Jančorienė bei kinotyrininkės Natalija Arlauskaitė ir Anna Mikonis–Railienė.

Visi filmai, išskyrus „Marš, marš, tra-ta-ta!“, bus demonstruojami iš 35 mm kino juostos.

R. Vabalo dramoje „Birželis, vasaros pradžia“ vaidmenį sukūrusi aktorė Elvyra Žebertavičiūtė įgarsino retrospektyvai skirtą video anonsą bei pasidalijo darbo su režisieriumi prisiminimais.

„R. Vabalas be proto mylėjo kiną, tai buvo ne vien jo aistra, bet visas gyvenimas. Jis buvo tikras darboholikas ir fanatikas. Jeigu filmavimo metu prasidėtų žemės drebėjimas ar imtų griūti pasaulis – jis to nepastebėtų. Šis talentingas režisierius, turėjo griežtą nuomonę ir labai aiškiai žinojo, kaip viskas turi atrodyti ekrane – puikiai organizavo darbą, nusibraižydavo kadro schemas ir tik žinant šiuos rėmus, leisdavo aktoriams improvizuoti“, – kalbėjo E. Žebertavičiūtė.

Neramios sielos menininkas

R. Vabalas gimė Paryžiuje, kur praleido ketverius metus. Augo Panevėžyje. Būdamas 15 metų pradėjo lankyti Juozo Miltinio teatro studiją, kur atrado savo mokytoją ir aistrą teatrui, dariusią įtaką jo kūrybai kine. Studijavo Maskvos sąjunginiame kinematografijos institute (VGIK‘e), žymaus rusų režisieriaus Levo Kulešovo kurse, kuris tapo dar vienu R. Vabalo mokytoju ir įkvėpėju. Grįžęs į Lietuvą pradėjo dirbti Lietuvos kino studijoje ir čia sukūrė 12 vaidybinių filmų.

Anot „Kino pavasario“ pranešimo, trumpa biografija mažai tepasako apie drąsų, visuomet dėl savo idėjų ir principų karštai kovojusį, vis naujus uždavinius ir iššūkius sau keldavusį, ironišką ir savikritišką režisierių. Dažnai sovietiniams cenzoriams užkliūdavę filmai apmąstydavo tuometines problemas ir visuomenės nuotaikas. „Prasminga kiną kurti tik tada, kai bent truputį jauti, kad apie tai, ką tau skauda, ką pats mąstai, mąsto ir kiti, tam tikras ratas žmonių. Netikiu menininkais, sakančiais, jog kažką daro vien sau. Meluoja,“ – žurnalui „Kinas“ sakė režisierius.

„R. Vabalui rūpėjo pavaizduoti žmonių santykius, vidinius konfliktus, emocinę būseną bei susidūrimą su priešiška sistema. Jis manė, kad aktorius yra filmo centras, o personažai negali būti tik juodi arba balti, todėl atsakingai rinkosi aktorius savo filmams. Tuo pačiu buvo atidus ir jautrus detalėms, kruopščiai kūrė filmų herojus supančią aplinką ir atmosferą. Įvairiapusiškas režisierius nesistengė pataikauti žiūrovui perkeldamas į kiną aiškiai suprantamą, mielą akiai reginį, kiekvieną kartą ieškojo naujos išraiškos formos kalbėti apie susidūrimą su istorine tragedija“, – rašoma „Kino pavasario“ pranešime spaudai.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...