Kultūra

2019.04.09 16:40

Kiaulė ir veidrodis, arba kodėl tuos pačius gyvūnus valgome, mylime ir jų bijome?

Virginija Sližauskaitė, LRT.lt2019.04.09 16:40

Kas pranašesnis – gyvūnas ar žmogus? Nereikia skubėti atsakyti, kad žmogus, nes neaišku, ar kitų rūšių intelektas tinkamai įvertinamas. Žmogus, paklaustas, ką mato veidrodyje, palūkės ir tik tada atsakys. Kiaulė, vienas protingiausių gyvūnų, neatsakys, bet nustebins kitokiais sugebėjimais. Apie tai ir daugiau MO muziejuje vykusioje paskaitoje pasakojo doc. dr. Rūta Sargautytė.

Kas pranašesnis?

Klausimas apie žmogaus ir gyvūno santykį – visuomet komplikuotas, nes skatina pagalvoti, kuri iš šių būtybių – pranašesnė. Tokia teze savo pranešimą MO muziejuje pradeda Rūta Sargautytė, pridurdama, kad atrodo savaime suprantama, kad pranašiausias yra žmogus (juk pasižymi labiausiai išvystytu intelektu). Bet kaip vertiname gyvūnų intelektą? Ar visuomet teisingai?

„Jei paklausiu grupės žmonių, ką jie mato žiūrėdami į veidrodį, greitai atsakymo nesulauksiu. O atsakymas paprastas – jie mato save. Tačiau, prieš atsakydami, žmonės svarsto – o ką apie mane pagalvos, jei pasakysiu vienaip ar kitaip? Mes, žmonės, esame komplikuoti“, – teigia pranešėja.

Anot R. Sargautytės, aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje sumanytas veidrodžio testas: „Paaiškėjo, kad žmogus atpažinti save veidrodyje pradeda būdamas 18 mėnesių. O ar save atpažįsta gyvūnai? Pavyzdžiui, šuo save puola, vadinasi neatpažįsta, o mes laikome jį vienu protingiausių gyvūnų. Save veidrodyje atpažįsta delfinai, drambliai, paukščiai...“

Kiaulė ir veidrodis

R. Sargautytė, beskaitydama paskaitą MO muziejaus lankytojams, teigė iš pradžių savo kalbą norėjusi pavadinti „Kiaulė ir veidrodis“. „Mane labai domina šiuolaikiniai tyrimai apie kiaulių psichiką, protą ir kognityvines galimybes. Kiaulė, ko gero, patenka tarp keturių protingiausių gyvūnų. Gali būti, kad šis susidomėjimas kiek susijęs ir su gyvūnų teisėmis. Kiaulė protinga, bet mes ją valgome...“, – pasakoja profesorė.

Kiaulė, kaip aiškina R. Sargautytė, anksčiau minėto veidrodžio testo neatliko ir savęs jame neatpažino, bet, penkias valandas pabuvusi uždarame kambaryje, pradėjo orientuotis ir suprasti, kad tai, ką mato veidrodyje, yra jai už nugaros ir pan.: „Tai, kad kiaulė ima orientuotis, rodo, jog galima ją išmokyti. Tai itin protingas ir mokymui pasiduodantis gyvūnas.“

Mylime, valgome, bijome

Kalbėdama apie santykį su gyvūnais, profesorė pasakoja, kad jai pačiai įstrigęs skirstymas – vienus gyvūnus žmonės myli, kitus – valgo, dar kitų – bijo. „Iš tiesų, viskas sudėtingiau. Mes tuos pačius gyvūnus ir mylime, ir valgome, ir net jų bijome. Apskritai, požiūris į gyvūnus labai keitėsi laikui bėgant – nuo išnaudojimo darbui, nuo besąlygiškai vartojamo produkto iki gyvūnų teisių gynimo. Dabar bandome suvokti, kiek naudos ir kiek žalos gyvūnams darome“, – sako R. Sargautytė.

Laikas stabtelėti prie minties apie meilę gyvūnams. Profesorė R. Sargautytė teigia, kad tam yra įvairių priežasčių, viena jų – biofilija: „Žmonėms tiesiog būdinga mylėti gamtą, tai įgimta savybė. Aišku, tai nėra absoliutu, nes vieni gamtą tikrai myli, kiti – niokoja.“

Kita priežastis, kodėl žmonės jaučia meilę gyvūnams, pasak pranešėjos, yra vaikiškumo schemos egzistavimas. „Evoliuciškai susiklostė, kad žmones labai jaudina tiek mažų vaikų, tiek mažų gyvūnų jauniklių išvaizda. Mažylius visuomet norisi globoti, saugoti – tokia elgsena instinktyvi. Nors ši samprata nėra nauja, siekia praėjusio amžiaus vidurį, dabar ji tyrinėjama nauju rakursu“, – tikina R. Sargautytė.

Anot profesorės, eksperimentai patvirtina vaikiškumo schemą: „Pavyzdžiui, eksperimento dalyviams rodomos nuotraukos, kurios pamažu kaitaliojamos, o atvaizdai jose tampa vis vaikiškesni – didelėmis akimis, skruostais... Tokie vaizdai yra mielesni nei ilga nosis ir įdubę skruostai. Matant vaikišką atvaizdą aktyvuojamos ir smegenys bei jų sritys, atsakingos už motyvaciją globoti.“

Dėl visko kaltas sužmoginimas

Kas dar lemia, kad žmonės myli gyvūnus? Kaltas gali būti antropomorfizmas. „Tai žmogiškų bruožų priskyrimas gyvūnams ir gamtai, taip pat – negyviems objektams. Antropomorfizmas kai kurių suvokiamas kaip trūkumas, nes lemia žmogaus šališkumą – objektai suvokiami jau turint žmogiškąją schemą savo galvoje“, – paaiškina R. Sargautytė.

Tačiau, susirinkusius paguodžia profesorė, tai natūralu – augdami visi susiduria su kitais žmonėmis, todėl sugyvina ir kitus kelyje pasitaikančius objektus: „Mes nuolatos animuojame objektus, taigi ir gyvūnams esame linkę priskirti žmogiškas charakteristikas. Tai dar žinoma nuo medžioklės laikų – galbūt tai padėjo geriau pažinti gyvūnus? Visiems puikiai žinoma, kad štai lapė yra gudri, o kiškis – bailus.“

Antropomorfizmas gyvūnų atžvilgiu labai ryškus – gyvūnus žmonės vadina sumanytais vardais, kai kada naminiai gyvūnėliai puošiami net drabužiais. Nors susijęs su šališkumu, antropomorfizmas gali būti ir naudingas, teigia R. Sargautytė.

„Štai garsi lietuvių kilmės mokslininkė Birutė Galdikas, tyrinėjanti žmogbeždžiones, paneigia, kad antropomorfizmas yra minusas. Tai tikrai netrukdė jai stebėti gyvūnų, atvirkščiai – suteikė geresnį suvokimą juos tyrinėti ir aprašyti“, – pasakoja S. Sargautytė.