Dirbtinio intelekto užvaldymas – neaiškus reikalas, o jei ir įmanomas, tai neįtikėtinai toli. Kodėl tuomet pasėtas baimės grūdas vis auga? Pasirodo, čia kalti patys žmonės, kurių vaizduotė remiasi jau turimais įvaizdžiais. Na, o įvaizdžiai – paremti kinu ir literatūra, kur be tragedijos ir konfliktų niekaip neapsieinama. Apie tai ir daugiau kalbėta MO muziejuje surengtoje diskusijoje.
Kalbėti apie dirbtinį intelektą – jau įsivyravusi mada
Kalbant apie dirbtinį intelektą (DI), į galvą ateina filmai ir kiti popkultūros produktai, kurių dauguma – išties gąsdinantys. Tokia mintimi MO muziejuje vykstančią NYLA diskusiją „O kam reikalingas žmogus?“ pradėjo jos moderatorius Karolis Vyšniauskas, iš karto paklausęs pokalbio dalyvių, kodėl lengviau įsivaizduoti blogąjį scenarijų – tai, kad DI mus veikiau nužudys nei palengvins gyvenimą.
Pasak menotyrininkės ir kultūros politikos tyrinėtojos Skaidros Trilupaitytės, reikia pastebėti, kad kalbėti apie DI visų pirma labai madinga, šios temos pakylėjimas juntamas jau nuo 2016 m.: „Visi taip bando kalbėti apie DI, kad kartais tai ima nieko nebereikšti. Įdomu, kad jei paieškos sistemoje „Google“ paieškotume DI vaizdų, pamatytume keistų iliustracijų, kur iš robotų galvų ar nosių krenta kažkokios formulės. Pastebime, kad vis kuriama mintis, kad robotai – ateities žudikai, ir tai išties generuoja dėmesį.“
S. Trilupaitytė teigia, kad su DI dirbantys asmenys pabrėžia, jog atradimai daromi lėčiau nei išties norėtųsi. „Žinoma, visuomet paprasčiau sakyti, kad einame inovacijų keliu nepaisant nieko, bet tas įsivaizduojamas DI užvaldymas – labai labai toli, tik baimės jau sužadintos. Turime neatitikimą tarp to, kur link einame, ir banalių stereotipų, kurie niekur neveda“, – mintimis dalijasi menotyrininkė.
Baimės – iš jau turimų įvaizdžių
Filosofas Vilius Dranseika paaiškina, kodėl vaizdai, susiję su DI ir ateitimi, dažniausiai yra gana kraupūs. Kalta, pasirodo, yra žmonių vaizduotė. „Mūsų vaizduotė sudaryta taip, kad kai kalbame apie ateities vizijas, remiamės jau turimais įvaizdžiais. Tie įvaizdžiai, kuriuos laikome tikėtinais, ateina iš kino ar literatūros, na, o čia jau neapsieinama be kokios nors tragedijos ar konflikto. Taigi visas naratyvo konstravimas iš tiesų – gana primityvus“, – paaiškina filosofas.
Anot V. Dranseikos, šiais laikais DI atrodo kaip pakaitalas to, ką anksčiau atlikdavo maras, karas ar badas. Jei norima įsivaizduoti, kokia gali būti pasaulio baigtis, visuomet pasitelkiamas scenarijus, kuriame veikia DI.
Grafikos programuotojas Renaldas Zioma diskusijoje pradeda gvildenti žmonių ir DI emocinį ryšį: „Nors vis dar tiksliai neįsivaizduojame, kas yra DI, aišku, kad su juo neturime ir galbūt niekada neturėsime gero emocinio ryšio. Kitą žmogų galime emociškai suprasti, bet su jokia mašina to nebus. Tai tikrai viena didžiausių baimių.“
S. Trilupaitytė čia prisimena prieš kelis metus pasirodžiusį ir labai populiariu tapusį filmą „Her“ („Ji“). „Ten gražiai parodoma, kaip žmogus susidraugauja su dirbtiniu protu, jų santykis vystosi labai intymiai, bet mašina tokį pat santykį sugeba išvystyti dar su milijonu kitų žmonių. Ir pagalvojus, mums tikrai nepatiktų gyventi tokiame pasaulyje, kur neturime savojo significant other (antrosios pusės, partnerio)“, – tvirtina diskusijos dalyvė.
Kultūros politikos tyrinėtoja prisimena ir kitą kūrinį, atverianti požiūrio perspektyvą į DI, – Steveno Spielbergo filmą „Minority Report“ („Įspėjantis pranešimas“): „Filmas kurtas dirbant su gerais mokslo konsultantais, o kūrinio siužetas pasakoja apie tai, kaip nusikaltėliai identifikuojami dar prieš imantis nusikaltimo. Filme galima išvysti tai, kas jau greitai galbūt ir nebus didelė naujiena...“
Nuo balandžio 6 dienos MO muziejuje veikia nauja paroda „Gyvūnas – žmogus – robotas“. Parodos tikslas – paskatinti iš naujo apmąstyti žmonių santykius su kitomis būtybėmis: nežmogiškaisiais gyvūnais ir žmonių sukurtais organiniais bei mechaniniais padarais.
