Kultūra

2019.04.10 18:50

Kodėl Paryžius – meilės miestas, Niujorkas nemiega, o Kaunui reikia mitinio žvėries?

LRT KLASIKOS laida „Kultūros sostinė“, LRT.lt2019.04.10 18:50

Yra miestų, apie kuriuos sklando mitai ir pasakojimai. Tais mitais ir pasakojimais tiki – tiek miestelėnai, tiek svečiai iš svetur. Ar kada susimąstėte, kodėl Paryžius laikomas meilės miestu, Niujorkas – niekada nemiegančiu, Las Vegasas – pramogų ir nuodėmių miestu? Miesto pasakojimas – ne tik pramoga, masinanti apsilankyti. Tai ir svarbi vietovės egzistavimo dalis. Apie tai kalbama LRT KLASIKOS laidoje „Kultūros sostinė“.

Miestų mitai – rinkodara ar kultūra?

Yra miestų, kurie – tarsi pasakojimai. Vienas tokių pavyzdžių – Kopenhaga, tvirtina projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ koordinatorė Indrė Aleksandravičiūtė. „Vienas iš pagrindinių traukos objektų Kopenhagoje ir yra pasakojimo rezultatas. Taip, tai Hanso Kristiano Anderseno „Undinėlės“ skulptūra. Ji nedidelė, labai toli nuo miesto centro, bet vis tiek sutraukia begalę lankytojų ir atneša milžiniškus pinigus. Kopenhagoje net rengiami specialūs turai, kurių maršrutas baigiasi ties skulptūra, o kur dar suvenyrai, nuotraukos ir pan. Kai „Undinėlė“ buvo išvežta į užsienio parodą, jos vietoje įtaisytas ekranas, transliavęs skulptūros buvimą kitur“, – dalijasi pašnekovė.

Dar vienas miestas, turintis ryškų pasakojimą – Paryžius, visame pasaulyje sutartinai vadinamas meilės miestu. I. Aleksandravičiūtės manymu, šis mitas – gerai įvykdytas komunikacijos planas.

Rašytoja Sandra Bernotaitė čia įžvelgia kultūrinio pagrindo ir nukeliauja į Pirmojo pasaulinio karo laikus: „Po karo Paryžiuje apsistojo amerikiečių kultūros veikėjų desantas – Hemingvėjus, Fitzgeraldas, Gertrude Stein ir kt. Prancūzijos sostinėje jie parašė kūrinių, vėliau išvyko atgal į JAV, kur tuos kūrinius visi skaitė. Taip susidarė mitas apie Paryžių.“

S. Bernotaitė sako, kad mitą, nors visiškai kitokį, turi JAV esantis Las Vegasas, taip pat – Niujorkas. „Su Las Vegasu susijusi puiki marketingo žinutė – palik savo pinigus, patirk nuotykį ir to tikrai nesužinos tavo mama. Apie Niujorką sklandantis pasakojimas teigia, kad šis miestas niekada nemiega. Man pačiai Niujorką sukūrė Woody Alleno filmai. Kai ten apsilankiau, supratau, kad jau esu buvusi“, – prisimena rašytoja.

Poreikis turėti pasakojimą

I. Aleksandravičiūtė, kurį laiką gyvenusi Danijoje, tvirtina išeivijoje pastebėjusi, kad vienas pirmųjų klausimų, kurį vienas kitam užduoda susitikę lietuviai – iš kokio miesto esi? „Dar vienas labai įdomus dalykas – net jei kalbi su antros ar trečios kartos lietuviais, vis tiek klausi, iš kur jų tėvai ar seneliai. Taigi viskas sugrįžta į tą miestą, kuriame visa kas prasidėjo“, – pastebėjimu dalijasi mergina.

Kaune užaugusi I. Aleksandravičiūtė teigia, kad tik grįžusi iš užsienio pamatė viską kitomis akimis: „Matyti, kad dabar Kaunas juda savo linkme, kaip jis atrado tą judėjimą. Tai maloniai stebina. Kartais mes tikrai užsimerkiame ir nematome savo miesto, bet po kurio laiko, praleisto svetur, tas buvęs filtras tarsi išnyksta ir viską pamatai.“

S. Bernotaitė, ilgai gyvenusi Melburne, Australijoje, prisiminė kartą pajutusi, kaip svarbu miestui turėti mitą, pasakojimą. „Kartą įsivėliau į vienos kino juostos filmavimą. Filmas turėjo pasakoti apie Melburną. Galima buvo justi, kaip stengiamasi miestą parodyti kaip personažą, turintį savitą istoriją. Melburno gyventojai juto, kad jų miestas neturi mito kaip Paryžius ar Niujorkas, bet to poreikis – akivaizdus. Galiausiai, filmas nebuvo labai vykęs, bet tai bent jau buvo bandymas“, – tvirtina rašytoja.

Jei miestas tyli – jo nėra 

I. Aleksandravičiūtė, viena projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ koordinatorė, pasakoja apie kuriamą projektą „Mitinis Kauno žvėris“. Pasak pašnekovės, žmonės visuomet pasakoja, ir kartais tai išauga į milžiniškus dalykus: „Šiuolaikinis mitas kuriamas kitaip, jis nesusijęs su folkloru, mitą kuria visi. Savo projektu „Mitinis Kauno žvėris“ siekiame mieste sukurti kažkokią būtybę. Ta būtybė greičiausiai bus pirmas ir paskutinis Kauno gyventojas, kuris egzistuoja tarp mūsų, skraido, vaikšto, sklando tarp mūsų namų ir mato, ką mes veikiame. Šis bendras pasakojimas kuriamas bendrai, žmonės mums siunčia istorijas ir taip kuria tą didįjį pasakojimą.“

Žvėrį, o tiksliau pabaisą, turi Škotija, primena I. Aleksandravičiūtė. „Vadinamoji Lochneso pabaisa, kitaip Nesė, taip pat tapo sėkmingu rinkodaros objektu. Pabaisa būdavo net medžiojama, bet ne tik – šią Škotijos vietovę aplankę žmonės gali mėgautis gamta, miestas gauna dideles finansines įplaukas dėl turizmo, suvenyrikos ir pan. Net keli mano draugai turi marškinėlius su pavaizduotais neva Nesės sukeltais ratilais vandenyje. Jei toks pasakojimas yra puikiai išpildytas projektas, žmonės patiki“, – sako laidos dalyvė.

Tačiau miestus lydintys pasakojimai ir mitai reikalingi ne tik turistams, bet ir patiems miestiečiams. Tuo įsitikinusi ir S. Bernotaitė, teigdama, kad pasakojimas yra įrodymas, kad miestas egzistuoja: „Jei tyli, tavęs nėra. Tai ir buvo Kauno minusas – miestas nepasakojo apie save, apie jį pasakojo kiti. O juk Kaune irgi visuomet buvo lobynų, kurie neatversti, nereflektuoti. Esu kalbėjusi su Kauno moksleiviais, sakiusiais, kad labiau nei savo miestą jie pažįsta Vilniuje esantį Užupį, nes skaitė Jurgio Kunčino „Tūlą“. Tai – vėl pasakojimo apie Kauną trūkumas. Kol kas bendruomenė, atsakinga už šį naratyvą, neaktyvuota.“

Parengė Virginija Sližauskaitė. 


 

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba, – jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.