Kultūra

2019.04.12 14:24

Tapytojas Romualdas Balinskas: mano paveiksluose niekada nebus vietos Helen Blinkevičienei

Ramutė Rachlevičiūtė, „Kultūros barai“2019.04.12 14:24

„Bus graudulio ir juoko, išgalvotų personažų, gal klounados, paradoksų, „neišvaizdaus“ tapymo ir to, ko dar nežinau, bet norėsiu, kad būtų“, – menotyrininkei Ramutei Rachlevičiūtei žada dailininkas Romualdas Balinskas. Ir pokalbis įsibėgėja.

– Matydama tave aktyviai dalyvaujantį parodose, turiu pripažinti, kad suradai būdą, kaip judėti į priekį, nors ir serpantinais. Keitiesi, atrandi naujus motyvus ir meninės raiškos būdus, kurie neretai nustebina... Prisiminkime tavo debiutą meno lauke.

– O, mano debiutas buvo jau seniai, gal kokiais 1986 m. Respublikinėje jaunųjų dailininkų parodoje. Literatūra ir menas tą faktą paminėjo recenzijoje, įdėjo reprodukciją. Buvau ką tik vedęs, gyvenome Panevėžio rajone.

Dirbau kolūkio dailininku – piešiau plakatus, stendus, tapiau kolūkio pirmūnų portretus iš natūros ir iš nuotraukų. Juos kabindavo kultūrnamio fojė ant ilgos veidrodinės sienos. Jei koks pirmūnas nusižengdavo, pirmininkas jo atvaizdą nukabindavo ir įmesdavo į šalia tekantį upelį. Aliejumi ant drobės nutapytas portretas taip ir plaukdavo, kol pats „nusikaltėlis“ išsigriebdavo save, užkliuvusį už kokio kupsto...

Nuo 1986 m. dalyvaudavau beveik visose svarbiausiose parodose.

Esu „laisvas menininkas“ visomis žodžio laisvė prasmėmis. Savamokslis. Gal todėl mano tapyba labai įvairi. Ir stilistiškai, ir temiškai. Nežinau, ar tai gerai, ar blogai. Vidas Poškus mane pavadino „cikliškuoju“ tapytoju. Tapau ciklais. Nenoriu savęs reprodukuoti, kartotis, įdomu, kas ten toliau, už kampo.

Rūpi tie paveikslai, kurie dar nenutapyti, bet kažkur sąmonėje ar pasąmonėje kartais jau sumirguliuoja, praplaukia, o vėliau tarsi patys užsimauna ant kabliuko, įgauna konkrečias formas potėpiais, spalvomis, faktūra. Esu lyg žvejas.

– Baigei Šiaulių pedagoginį institutą – rengeisi tapti dailės mokytoju? Ar tiesiog buvo patogiau studijuoti arčiau namų?

– Neketinau tapti dailininku, juo labiau mokyti dailės. Vaikystėje buvau labai aktyvus, lankiau keletą sporto būrelių – futbolas, tinklinis, baseinas... Bet būdamas 11 metų sunkiai susirgau, porą mėnesių gulėjau ligoninėje, po to visą vasarą praleidau sanatorijoje. Sportininko „karjera“ baigėsi. Klasiokai stojo į vaikų dailės mokyklą, tai ir aš iš paskos, nes visi sakydavo, kad „gražiai“ piešiu.

Iš pradžių labai patiko, laimėjau respublikinį vaikų dailės mokyklų tapybos konkursą, bet paskutiniais metais parūpo kiti dalykai. Sakydavau, kad einu į dailės mokyklą, bet bastydavausi vienas po miestą. Mokykloje turėjau daug užklasinės veiklos – nuo 5 klasės fotografavau, vienas pats vaidindavau pantomimas net per mokyklos renginius (iš kur tiek drąsos būta!). Kaip ir visi žavėjausi roku, rūpėjo muzikos įrašai, kasetės, plokštelės ir t. t. Įsivaizduodavau, kad būsiu artistas, režisierius, bent jau operatorius ar kas nors panašaus.

Klasės auklėtoja liepė nueiti į priėmimo kursus Šiaulių pedagoginiame institute, Piešimo, braižybos ir darbų fakultete. Vasarą su klasioku paišėm gipsines galvas ir įstojom. Mokytis buvo lengva, smagu. Kompanija labai įvairi – nuo jau gerokai „pačiuožusių“ à la menininkų iki kaimietukų, kurie po savaitgalio grįždavo su krepšiais, prikrautais bulvių, svogūnų, lašinių. 5 metus linksmai, nerūpestingai studentavau.

Šiaulių pedagoginis buvo susitaręs su Vilniaus dailės institutu dėl gabių studentų perkėlimo. Po antro kurso gavau siuntimą į Dailės institutą studijuoti tapybos. Rugsėjį nuvažiuoju su tuo lapeliu į Vilnių, susirandu rektoriaus kabinetą, išdėstau, ko atvykau. Vincentas Gečas žiūri į mane ir gudriai sako: „Gerai padarei, šaunuolis. Bet... Žinai, gal atvažiuok kitais metais, šiemet jau viskas užimta.“ Vėliau sužinojau, kad vietoj manęs įkišo vieno aukšto pareigūno sūnelį.

Šiauliuose vykdavo studentų parodos – tai kurstė ambicijas būti menininkais, ypač kai į fakultetą atėjo dirbti nedaug vyresni už mus dėstytojai, ką tik baigę Dailės institutą. Vyresnieji mėgdavo mus „nusodinti“: „Baikit svaičioję apie menus. Nebūsite dailininkai, nėra čia ko kliedėti, jūs – braižybos, darbų ir piešimo mokytojai miestelių ir kaimų mokyklose.“

Po baigimo tyčia pasirinkau paskyrimą į Kauną, nors tai reiškė, kad būsiu paimtas į sovietų armiją. Atpyliau pusantrų metų Liepojoje. Buvau dalinio dailininkas. Klube turėjau dirbtuvę. Ten rinkdavosi „elitas“ parūkyti, pamiegoti, pasislėpti nuo tarnybos. Daug vyrukų buvo iš Lietuvos – aktoriai, muzikantai, baigę Konservatoriją. Tapiau karininkų ir jų šeimų portretus.

Menas mane išgelbėjo – nepatyriau jokių „starikovščinos“ košmarų. Grįžęs į Lietuvą, nutariau su dviem draugais padirbėti kolūkyje. Buvome neeilinė dažytojų brigada – aktorius, muzikantas ir dailininkas. Pirmininkas greit išsiaiškino, kas mes tokie, pasiūlė man nutapyti iš pradžių vieną portretą, o paskui užsakė visą pirmūnų garbės galeriją. Už portretus mokėjo padorią algą, galėjau nuomotis butą, išlaikyti šeimą, turėjau dirbtuvę ir daug laisvo laiko. Panevėžy kvietė dalyvauti parodose. Tada ir apsisprendžiau tapyti rimčiau.

– Tavo kūrybinė biografija suraikyta dekadomis. 1982–1992 m. aktyviai dalyvavai parodose, bet 1992–2002 m. padarei pertrauką, ėmeisi reklamos, dirbai kompiuteriu... Kol atėjo aiškumas, kad be tapybos nėra gyvenimo?

– 10 metų yra daug – penktadalis, šeštadalis, septintadalis... žmogaus egzistencijos šioje žemėje. Kai pradėjau tapyti, kelerius metus buvo apstu parodų, įvykių. Ėmiau mąstyti tapybiškai, supratau, ko noriu ir siekiu. To meto paveiksluose buvo visko – naivumo ir primityvizmo, ekspresyvumo, misticizmo ir kasdienybės grimasų. Storas dažų sluoksnis, grubūs vyriški potėpiai. Temos – nuo kario iki įsimylėjėlio, apsikabinusio stulpą. Bet vieną dieną viskas baigėsi.

Tuo metu jau buvo prasidėjęs vertybių perkainojimas, dvelkė nauji vėjai, atsirado kitoks menas, imta pranašauti tapybos „mirtį“ ir t. t. Dailininkų bendruomenė susiskirstė į grupeles, o aš likau vienas. Vėliau sužinojau, kad buvau kandidatas į 24 grupę...

Jei tada kas nors būtų apie tai užsiminęs, gal būtų buvę lengviau. Juk aš ne iš tos terpės, ne tą mokyklą išėjęs... Bendrų parodų nebebuvo, o individualioms dar nesijaučiau subrendęs. Šeima, maži vaikai, šuolis iš socializmo į kapitalizmą, pinigų stygius – daug priežasčių netapyti. Bet svarbiausia iš jų ta, kad nejaučiau prasmės.

Tada buvau (ir vis dar esu) spaudos dailininkas. Nuo 1988 m. iki bankroto 2002 m. dirbau žurnalo Moksleivis meniniu redaktoriumi. Prisidurdavau imdamasis reklamų. Su draugu, baigusiu metalo specialybę Telšiuose, specializavomės daryti išskirtinę reklamą, naudodami brangias medžiagas, daugiausia žalvarį. Skulptūriniai liejiniai iš metalo, stiklas...

Sostinės Pilies gatvėje iki šiol yra mūsų daryta optikos parduotuvės reklama ir vitrina, jei neklystu, seniausia Vilniuje, o gal ir visoje Lietuvoje, išlikusi nuo 1996 m. Bet mano kompanionas emigravo, reklamos verslas nutrūko. Dirbau keliose leidyklose. Dabar bendradarbiauju su leidykla Katalikų pasaulio leidiniai. Kuriu viršelius, iliustracijas, darau maketų dizainą.

Nesakau, kad visus tuos 10 metų netapiau. Net parodose dalyvavau, bet viskas atrodė beprasmiška. Reikėjo tos 10 metų pertraukos, kad išbandyčiau save kitur – nuo reklamos, knygų, statybų, remontų iki vertybinių popierių pirkimo-pardavimo. Pagaliau supratau, kad „veža“ TAPYBA – dažų kvapas, drobė, porėmiai, potėpiai... Viskas yra – dirbtuvė, laisvas laikas, didelis ilgesys, ryžtas. Tik paimk teptuką.

– Sugrįžti į tapybą po dešimties metų – tikras iššūkis. Nežinau, ar kokia nors riba buvo nubrėžta 2012 m., bet dabar tavo kaip tapytojo karjera iš tikrųjų ryški.

– Praeitą vasarą su tapybos studentais sėdėjome prie lauželio. Vienas ieškantis prasmės jaunuolis pasiguodė netapęs „net“ 10 dienų – šitaip bandęs kažką suprasti ar atrasti. Aš netapiau 10 metų. Ir ką? Nėra labai sunku sugrįžti, o atrandi tą patį, bet visai kitaip. Dažai ir teptukai tokie patys, tik laikas visiškai kitoks, tarsi būčiau nusikėlęs 10 metų į ateitį, kad rasčiau kitas formas, pamatyčiau kitu kampu, prabilčiau kita kalba, kurią dar turėjau išmokti. Ta patirtis yra proceso dalis, ir tai gerai.

Niekada neturėjau iliuzijų, kad gyvensiu vien iš tapybos. Tai būtų didžiulis iššūkis. Kartą netyčia atsitiko taip, kad buvo nupirktas visas ciklas apie vaikystę, net neturėjau darbų antrai parodai Miunchene. Dabar pirkimų apmažėjo, bet paveikslus tapau ir nesuku sau galvos, ar pavyks juos parduoti. Jeigu ką nors nuperka, džiaugiuosi, bent jau ne grynas nuostolis toji tapyba.

– Kas buvo tavo mokytojai Šiauliuose? Gal mokeisi iš knygų, parodų, muziejų?

– Visada labai mėgau skaityti. Knygose ieškodavau ir rasdavau kitokį gyvenimą. Gal 7 klasėje, kai po ligos nebegalėjau sportuoti, vaškinėmis kreidutėmis perpiešiau iš knygos visą Van Goghą. Ko gero, jis ir buvo pirmasis mano mokytojas. Vaikų dailės mokyklos bibliotekoje vartydavau žurnalus Sztuka, Bilder Kunst – tai buvo pažintis su kitokiu menu.

Tapyba domėjausi intuityviai, nes man patiko. Mokytojų neturėjau. Šiauliuose mokyta būti pedagogais, apie kūrybą ten nekalbėta. Dėstė keli ryškesni dailininkai – Romanas Vilkauskas, Eduardas Juchnevičius, kiti, bet santykis su jais kaip su dėstytojais neužsimezgė.

Visas „mokslas“ prasidėjo vėliau, jau po instituto baigimo, po kariuomenės. Knygos, žurnalai, ypač parodos. Respublikinėse parodose būdavo visokio „gėrio“, bet pamatai, pavyzdžiui, Ričardo Povilo Vaitiekūno darbus ir stovi kaip stabo ištiktas.

Žinoma, Antanas Gudaitis irgi buvo netiesioginis mokytojas. Man patinkančius paveikslus tyrinėdavau iš arti, kiekvieną potėpį, dažų faktūrą, teptuko krustelėjimą. Kokius pėdsakus tapytojas palieka, kaip „surašo“ paveikslo sukūrimo istoriją, kodėl tą daro vienaip, o ne kitaip. Man vis dar svarbu, kaip nutapytas paveikslas, koks originalus pėdsakas atskleidžia autoriaus mąstymo būdą. Puikiai skiriu, kur tapybiniai triukai, specialieji ir kiti pagalbiniai efektai.

Tapyba, skirtingai nuo muzikos, kino ar teatro, turi vieną labai gerą savybę – taupo laiką. Užtenka pasižiūrėti į paveikslą ir iškart perduodama visa informacija. Jeigu ji užkabina, paliečia vidinius kodus – įvyksta kontaktas, apima katarsis. Tada galima pasiskonėti ir ilgiau. Taip ir mokiausi – iš kūrinių ir iš kūrėjų, kurie man „prie dūšios“, bet neprimeta nei savo braižo, nei mąstymo, gal net nežino, kad juos pasirinkau. Dabar tokio pasirinkimo galimybės ypač didelės, viskas pasiekiama ne tik gyvai, bet ir virtualiai.

– Kūrybos kelio pradžioje tavo pamėgtas žanras buvo vienafigūrės kompozicijos, iš dalies simboliškos, siurrealistiškos. Karaliavo mergaitė, lėliška, paslaptinga lyg Alisa iš Veidrodžių karalystės. Stilistiškai tas naivumas derinamas su fantastiškumu, net fantasmagorija... Ar tai reiškia, kad tavo kūryba autobiografiška? Juk tai periodas, kai auginai dukteris...

– Man įdomu tapyti žmones, jų aplinką, interjerus. Jei būčiau arklys, turbūt tapyčiau arklius ir arklides. Man svarbus santykis tarp žmonių – vyro ir moters, vaiko ir tėvų, senimo ir jaunimo, dvasios ir kūno ir t. t. Iš pradžių tapiau keleivius, praeivius, darbininkus, kareivius, kitus aplinkinius. Mergaitė kaip personažas atsirado vėliau, kai susidomėjau Viktorijos epocha. Literatūra, aišku, ir „Alisa stebuklų šalyje“, dailė – prerafaelitai, fotografijos pradžia, pirmieji mechanizmai, mašinos...

Mano dukroms išaugus iš vaikystės, prasidėjo kitoks pasaulio pažinimas. Tame cikle atsispindi ir mano paties vaikystė, kuri buvo nuostabi. Mudu su žmona išleidome nedidelę knygelę apie vaikystę, ji taip ir vadinasi. Tekstai pakaitomis su mano nutapytų mergaičių reprodukcijomis. Surinkom įvairaus amžiaus (nuo 12 iki 80 metų) keliasdešimties draugų, pažįstamų, giminaičių autentiškus prisiminimus apie vaikystę, kas jiems labiausiai įsiminė.

Taigi tapau autobiografiškai. Kitaip negalėčiau. Išreiškiu tai, kas perėjo per mane, kas išjausta, kuo tikiu. Man tapyba labiau ritualas, svarbu, kaip tas ritualas atliekamas, kokia jo intencija ir tikslas. Kai tik pajuntu, kad jau vergauju, konstruodamas kažką, kas ne mano, stengiuosi iš tų spąstų ištrūkti. Taip atsitiko ir su ciklu apie vaikystę. Nutariau baigti, mečiausi į priešingą pusę.

– Kartais atrodo, kad krypsti stiprokai abstrahuotos, bravūriškos tapybos plačiais šuorais pusėn, nors fantastinių kompozicijų irgi pasitaiko. Fantastiškumas atsiranda, net kai vaizduoji buities motyvus, pavyzdžiui, purvo vonią ar keturių vonelių procedūrą Druskininkų „Eglės“ sanatorijos gydykloje. Ką tau reiškia natūra, ar viską imi iš galvos?

– Vaizdas yra visur – ir natūroj, ir galvoj, jis pats yra kūrinys, dar prieš sukuriant paveikslą. Visas pasaulis yra meno kūrinys. Visiškai nesvarbu, iš kur tie vaizdai – iš natūros, iš kompiuterio, iš galvos. Kartais jų per daug, nesugebu suvaldyti to srauto, kartais – vos vienas motyvas, frazė, žodis. Žodis irgi yra vaizdas. Vaizdai virsta frazėmis ir atvirkščiai – žodžiai virsta ekranais, scenomis. Kai pavyksta ir net geriau negu buvau sugalvojęs, apima dėkingumo jausmas ir nuostaba – kiek daug dar nepažinta, nepastebėta.

– Tavo tapyboje daug kas keitėsi – mutavo, transformavosi, atsirado naujų, neregėtų pavidalų...

– Viskas keičiasi, aš irgi. Keičiasi ne tik mąstymas, bet ir estetinės vertybės, skonis, pomėgiai. Vis dėlto nuo savęs toli nepabėgsi. Nors mano darbai labai skirtingi, bet panašumų vis tiek daugiau negu skirtumų. Aišku, dabar mažiau dvejoju, žinau, ko noriu ir kaip to pasiekti.

– Ar atsirado naujų meno autoritetų?

– „Meno autoritetas“ skamba panašiai, kaip žurnalistai mėgsta didžiausius nusikaltėlius vadinti „kriminalinio pasaulio autoritetais“... Autoritetus priskiriu moralės sričiai, o menas yra kaip maistas – (ne)mėgstu, (ne)patinka, norėčiau paragauti...

Esu smalsus, man įdomūs nauji vėjai ir kryptys. Bet visko tiek daug, kad net fiziškai neįmanoma sekti, informacijos srautas atbukina, apsunkina, suniveliuoja. Kita vertus, yra vis mažiau nuostabą keliančių dalykų, daug kas jau matyta, pažinta, kartojasi. Dažnai matomas akivaizdus mėgdžiojimas, paviršutiniškas sekimas kokiu nors „meno autoritetu“. Kartais ir pats nevalingai pasiduodu svetimai įtakai. Tada pasitraukiu į „dykumą“, imuosi visai kitokios veiklos.

– Kas apskritai tave įkvepia? Papasakok apie savo kūrybinio darbo „higieną“, „biochemiją“‚ „psichofiziologiją“...

– Man tapymas nėra darbas, nestoviu dirbtuvėje prie paveikslų tarsi prie staklių. Jeigu galvoje subręsta, išbrinksta, prisirpsta idėja, tai einu ir tapau. Esu visas ten, tame pasaulyje, kurį dabar atrandu, kuriu, tepu, užtepu ir nutrinu, palieku egzistuoti arba sunaikinu. Nėra jokių taisyklių, išskyrus technologines.

Prieš trejus metus parodoje „Balos“ eksponavau tik akrilinių dažų plėvę, vinukais prikaltą prie galerijos sienos. Išdžiūvęs akrilas tampa stiprus ir elastingas lyg plastikas. Tik viena bėda – šaltis. Žiemą, po tapybos trienalės Kaune, skambina jos kuratorius Linas Liandzbergis ir klausia, ką daryti su dviem mano kūriniais, kurių neįmanoma suvynioti, nes pokši ir trūkinėja. Sakau – vyniok! Suskilinės, sueižės ir dar kitaip atsiskleis.

– Ne paslaptis, kad daugelį menininkų po penkiasdešimties apima kūrybinis nuovargis, slegia rutina. O gal tu, padaręs dešimtmečio pertrauką, to išvengei? Ar kūryba ir yra būtent tai, kas leidžia išgyventi šiame beprotiškame beprotiškame pasaulyje?

– Man kūryba greičiau savaiminis procesas, neišvengiamas užsiėmimas, gyvenimo būdas. Gal todėl vis dar nesijaučiu išsekęs, išnaudojęs savo galimybes. Atvirkščiai – dabar daugiau tikrumo ir suvokimo, ką ir kaip noriu tapyti. Galvoje pilna idėjų, susikaupęs minčių archyvas, o patirtis leidžia viską iš naujo peržiūrėti, įvertinti, naujai kurti. Tik va, vidinis cenzorius darosi vis griežtesnis. Nenoriu tapti „zombiniu formalistu“ – toks neseniai atsiradęs apibūdinimas tų, kurie iš inercijos kepa paveikslus.

Žinau tik tiek, kad mano paveiksluose niekada nebus vietos prievartai, smurtui, gašlumui, pataikavimui, apsimestiniam pasaulio gelbėjimui, melui, pompastikai ir Helen Blinkevičienės eilėms... Bent jau stengiuosi to išvengti. Bus graudulio ir juoko, išgalvotų personažų, gal klounados, paradoksų, „neišvaizdaus“ tapymo ir to, ko dar nežinau, bet norėsiu, kad būtų. Man tapyba nėra puošybinis elementas, interjero detalė. Neturiu inventorinės knygos, kur yra atsidūrę mano paveikslai. Tegul gyvena savarankiškai.

Tiesa, jų vis nusiperka viena vokietė iš Berlyno, žurnalistė. Atsiuntė nuotraukas galerijos, kurią įrengė savo namuose. Specialiai atvažiavo į Vilnių išsirinkti paveikslų. Ilgai rinkosi, bet įdomiausia, kad sumokėjo grynaisiais smulkiomis JAV dolerių kupiūromis – po 20, 10, 5, 2, net po 1 dolerį. Pasirodo, prieš 4–5 metus Berlyne buvo pasklidęs gandas, neva euras smarkiai nuvertės, ji su vyru nutarė prisipirkti dolerių, bet banke beveik visi buvo jau išpirkti, likusi tik smulkmė...

– Kokius savo kūrinius išskirtum? Gal jie buvo nutapyti kokiomis nors mįslingomis aplinkybėmis?

– Būna mistiškų sutapimų. Dieną, kai mirė tėvas, to dar nežinodamas uždažiau pradėtą paveikslą. Prieš Sausio 13-osios tragediją nutapiau dvi verkiančias galvas ant raudono sniego... Jos pačios apsiverkė, dažai iš akių tekėjo upeliais. Keletą paveikslų esu susapnavęs. Beveik visi geriausi lyg savaime iš kažkur atsiranda kaip dovana.

Vieną didelį fotorealistinį figūrinį paveikslą su dviem sustingusiais vyrais, žiūrinčiais į duobę, tapiau kelis kartus, nes jo kažkodėl vis prireikdavo kokiam nors muziejui – iš pradžių Lietuvoj, paskui Maskvoj. Labai juokinga buvo... Du mano paveikslai yra dingę iš parodos. Skambina kuratorius, klausia, gal aš juos pasiėmiau. Paskui rado šiukšlių konteineryje. Pasirodo, valytoja pamanė, kad čia šiukšlės, ir išmetė.

Nukryžiuotojo ciklas atsirado iš nuotraukų. Krucifiksus fotografuodavau visur, kur tik pamatydavau, – kapinėse, bažnyčiose, pakelėse. Tada pabandžiau juos tapyti ir nebegalėjau sustoti, atsirado didžiulis ciklas. Apkeliavo daugybę parodų, dar ir dabar keliauja iš Tartu.

Parengė Mindaugas Klusas