Kultūra

2019.04.10 15:35

„Linkolnas bardo“: nuostabus pasakojimas apie pomirtinį gyvenimą

Artūras Ketlerius, Knygos nugarėlė, LRT.lt2019.04.10 15:35

Pomirtinis pasaulis yra viena populiariausių temų literatūroje. Juk ne šiaip sau labiausia perkamos knygos –  Biblijos – motyvus savo kūryboje atkartoja daugybė autorių. Vis dėlto nė vienas iki šiol to nepadarė taip nuostabiai kaip knygos „Linkolnas bardo“ autorius, daug ne vieną apdovanojimą pelnęs George‘as Saundersas.

Knyga tokia originali, kad pirmuosius penkiasdešimt puslapių skaičiau per prievartą ir vis ketinau mesti kūrinį į šoną ir daugiau niekada neatsiversti. Pati „Linkolno bardo“ (Sofoklis, 2018) forma mane blaškė, neleido susikaupti ir suvokti, apie ką apskritai pasakojama. Tačiau kai jau įpranti prie kitokio stiliaus, atsiskleidžia nuostabiai parašyta istorija.

Kodėl rašymo forma taip atbaidė? „Linkolnas bardo“ yra parašytas kaip drama, taigi čia nėra pasakotojo, viskas paremta veikėjų dialogais, per kuriuos ir plėtojamas siužetas. Dialogai yra dviejų rūšių. Vieni tikri, autoriaus paimti iš įvairių knygų ir istorinių šaltinių – juose savo prisiminimus pasakoja JAV pilietinio karo amžininkai. Kiti dialogai pramanyti – savo suvokimą atskleidžia mirusieji. Ir tai suvokti prireikia laiko.

Be to, knygoje tyčia paliekama daugybė rašybos ir skyrybos klaidų, sakinių pabaigoje nėra taškų, mat norima perteikti kalbančiųjų neišsilavinimą, daromas klaidas ir t.t. Taigi tokia pasakojimo forma iš pradžių glumina, tačiau vėliau supranti, kaip meistriškai G. Saundersas susieja realius pasakojimus su išmone, kaip juos derina, kuria naujus dialogus, istorines linijas ir pateikia kitokį JAV prezidento Linkolno šeimos ir pilietinio karo vaizdą.

Tačiau knygos forma nėra vienintelis išskirtinis bruožas. G. Saundersas pirmajame savo romane pasakoja apie Linkolno sūnaus mirtį ir tai, kaip šio siela patenka, galima sakyti, į skaistyklą. Pats žodis „bardo“ yra tibetiečių budistų sąvoka, reiškianti būvį tarp mirties ir atgimimo. Taigi tokioje būsenoje atsiduria ir Linkolno sūnus, save atradęs kapinėse.

Jose yra ir daugiau sielų, atsisakančių keliauti toliau ir siekiančių, kaip pačios sako, gauti dar daugiau laiko žemėje. Nors angelai vis mėgina vilioti mirusiuosius, kad šie žengtų į kitą etapą, sielos prisirišo prie savo kūnų ir laikosi kapinėse. Pačios sielos save įtikinusios, kad tik serga, lavonus vadina sirgakūniais, o karstus – sirgadėžėmis.

G. Saundersas sugebėjo savo įsivaizduojamą pomirtinį pasaulį pateikti taip sklandžiai ir suprantamai, lyg tai būtų kolektyvinėje sąmonėję įsitvirtinęs vaizdinys – kiekvienas mirusysis atsisako pripažinti, kad yra negyvas ir apsimeta laikinu ligoniu.

Šioje stadijoje sielos pasikeičia tiek išvaizda, tiek savo elgesiu, visai kaip, tibetiečių supratimu, nutinka bardo stadijoje. Tada atsiskleidžia tikrasis žmogaus veidas. Matyt, todėl G. Saundersas aprašo daug groteskiškų vaizdų – kunigas, išgąsčio perkreiptu veidu, vyras, turintis gerokai per didelį falą, moteris, skrupulingai renkanti dulkeles, kaulelius ir kas naktį juos skaičiuojanti, ar nesumažėjo turtas. G. Saundersas savitai atskleidžia pačias įvairiausias nuodėmes ir žmonių ydas.

Knyga pristatoma kaip istorija apie JAV pilietinio karo laikotarpį. Visgi apie tą laikotarpį sužinosite mažai. Nors knygoje trumpai aptariama vergovė, atskleidžiamas rasizmas, tačiau tai daroma visų kitų žmogaus ydų kontekste.

Geresni JAV istorijos žinovai gali įžvelgti, kad šia knyga mėginama paaiškinti, kodėl Linkolnas pasirašė Emancipacijos proklamaciją, išlaisvinusią juodaodžius iš vergovės. Tačiau tai dvasinis, o ne istorinis vadovas, jis turėtų sudominti būtent tuos, kuriems įdomios Rytų religijų interpretacijos vakarietiškame kontekste.

Rekomenduoju turėti savo bibliotekoje.