Jau ir kino genijai bando pripažinti, kad trumpi vaizdo įrašai, nufilmuoti neprofesionalia technika, gali būti tokie pat paveikūs kaip didelio biudžeto filmai. Tas, kas turi kišenėje išmanųjį telefoną, turi tokias pat galimybes, kokias turėjo Federuci Fellini, LRT KLASIKAI sako Ukrainos kino kritikas ir tarptautinės kino kritikų federacijos FIPRESCI žiuri narys Antonas Filatovas.
Baigėsi 24-asis festivalis „Kino pavasaris“. Šįvakar iškilmingame uždarymo renginyje bus išdalinti apdovanojimai filmų kūrėjams. Vieną iš jų teiks ir tarptautinės kino kritikų federacijos FIPRESCI žiuri. Su jos nariu kino kritiku iš Ukrainos Antonu Filatovu kalbėjosi Alma Valantinienė.
– Esate tarptautinės kino kritikų asociacijos FIPRESCI narys. Kuo jums įdomi ir patraukli šios organizacijos veikla?
– Organizacija jungia įvairių šalių, daugiausia Europos, kino kritikus ir žurnalistus. Man visada labai įdomus skirtingų kultūrų ir tautybių žmonių požiūris į tuos pačius dalykus. Labai įdomu aptarti ką tik pamatytą filmą su kolegomis iš kitų šalių, nes kiekvienas žmogus akcentuoja skirtingus dalykus – vienam svarbesnis genderizmas, kitam reikšmingesni atrodo socialiniai ar politiniai dalykai, o trečias dėmesį sutelkia vien tik į filmo estetiką. Šie požiūrio taškai taip pat priklauso nuo to, iš kokios šalies yra kino profesionalas. Skirtingų kultūrų dialogas visada kitoks, jis gali iškelti netikėtas temas. Kiekvieno filmo aptarimas – tai tarsi laisvo stiliaus nusileidimas nuo kalno, kur nėra vėžių, tai visada netikėti posūkiai, pavojai ir efektingi triukai.
– „Kino pavasaryje“ su dviem kolegomis iš Vokietijos ir Norvegijos renkate geriausią Baltijos šalyse sukurtą filmą. Kalbėjote apie skirtingus požiūrius. O koks jūsų žvilgsnis, kokie vertinimo kriterijai, koks filmas jums atrodo geras arba net puikus?
– Vienas labai išmintingas žmogus kartą pasakė, kad filosofijos samprata yra nuostaba. Kiekvienas, mokantis stebėtis žmogus, yra filosofas. Tą patį galima pasakyti ir apie kino kritiką – jei kino kritikas žiūri filmą ir šis jį stebina, vadinasi, tai tikras kinas – filmas jaudina ir palieka tavyje ryškų pėdsaką, parodo pasaulį nauju rakursu. Taigi, pirmasis kriterijus – filmas turi nustebinti. Nesvarbu kuo: specialiaisiais efektais, subtiliais išgyvenimais, operatoriaus ar dailininko darbu.
Didelis pliusas bet kuriam filmui yra ir jo aktualumas: jeigu kino juosta skatina pasikalbėti tema, kuri šiuo metu labai svarbi, kelia klausimus, į kuriuos ieškome atsakymų, yra gerai (pvz., Ukrainai tai karo tema, Europai – imigracijos, JAV – susikalbėjimas tarp tautų, Kinijai – socialinė nelygybė, Pietų Korėjai – asmeninės laimės ir komforto paieškos).
– Kokios Baltijos šalių kino kūrėjų temos?
Baltijos regionas ypatingas. Prie Baltijos jūros esančios šalys XX a. patyrė didžiulių sukrėtimų. Jos visiškai skirtingos: santūri, šalta Skandinavija su griežtai suplanuota ir sėkminga ekonomika, chaotiška Rusija, Vokietija, XX a. išgyvenusi labai sudėtingą lūžį, ir Baltijos valstybės, atgimusios, grįžtančios prie savo šaknų. Baltijos jūra jungia absoliučiai skirtingus žmones. O yra žinoma, kad kai kompanijoje susitinka visiškai nepanašios asmenybės, jų pokalbis visada labai įdomus. Todėl filmai – absoliučiai nenuspėjami.
– Pakalbėkime apie Ukrainos kiną. Prisimenu du praėjusių metų rudens įvykius Vilniuje – tai buvo Ukrainos kino dienos „Skalvijos“ kino centre, kurių atidaryme buvo rodomas Jurijaus Iljenkos filmas „Balta paukštė su juoda žyme“ – tai poetinio Ukrainos kino pavyzdys. O štai „Skalvijoje“ buvo rodomi jaunų režisierių darbai, tarp jų, tarkim, žurnalistės Marisios Nikitiuk filmas „Kai krenta medžiai“ apie tris moterų kartas. Mūsų kino kritikai pažymėjo, kad Ukrainoje kino kūrėjų kartos keičiasi. Kaip tai vyksta? Kokia kino industrijos situacija?
– Kaip sakė Andrejus Tarkovskis, kinas – pats nelaimingiausias iš menų, nes yra visiškai priklausomas nuo pinigų. Paskutiniajame XX a. ir pirmajame šio amžiaus dešimtmetyje Ukrainoje pinigų kinui nebuvo. Todėl nebuvo ir kino industrijos. Ukrainos kino atgimimas prasidėjo 2010 m., kai iš biudžeto buvo skirti pinigai naujų filmų kūrimui. Ir nuo tada kasmet – gana dideli pinigai. Filmų kiekvienais metais sukuriama vis daugiau – jei 2010 m. kino teatruose buvo vienas ar du ukrainietiški filmai, tai 2018 m. – jau 42.
Kartos, žinoma, keičiasi. Mūsų kino istorijoje viena kūrėjų karta tarsi iškrito: buvo režisieriai, kūrę devintajame dešimtmetyje ir dešimto dešimtmečio pradžioje, o po to beveik 20 metų kinas Ukrainoje nebuvo kuriamas. Pasitaikydavo tik asmeninių iniciatyvų, kažkas retkarčiais filmuodavo savo lėšomis. Ir štai nuo 2010 m. pasirodė jauni žmonės. Marisia Nikitiuk – naujos kino kūrėjų kartos atstovė. Tai žmonės, kuriems 30–40 metų. Jie visai kitaip mato pasaulį ir rodo jį visai kitokį, negu ankstesnioji Ukrainos kino režisierių karta.
Kinas tapo grubesnis, labai socialus, priartėjo prie realybės. Jame atsirado daugiau dramos. Tai labai skausminga istorija apie kančias, kurias sukėlė prastos socialinės sąlygos. Ir dar, nuo 2014 m., atsirado karo tema. Bet mes dabar kalbame apie autorinį kiną, festivalinius filmus. Prieš dvejus trejus metus Ukrainoje labai aktyviai pradėjo vystytis populiarusis, pramoginis kinas, imtos kurti komedijos, melodramos. Kodėl? Todėl, kad iki tol visas pramoginis kinas buvo kuriamas bendradarbiaujant su Rusija.
Tai buvo kooprodukcija, o schema tokia: rusiški pinigai, o darbo jėga – Ukrainos. Ukrainoje filmuoti pigiau nei Rusijoje. Daugybė televizijos serialų, pramoginių filmų buvo filmuojami Kijeve, kituose Ukrainos miestuose už rusiškus pinigus. Kai prasidėjo karas, ši schema nebegalėjo veikti, o tie, kas nepaisydami karinio konflikto tęsė bendradarbiavimą su Rusija, buvo priversti ten išvažiuoti. Todėl patys ėmėme kurti pramoginį kiną. Tai labai mažo biudžeto filmai. Aktyviai pradėtos kurti komedijos, todėl kad mūsų tauta turi daug humoro. Jo daug mūsų klasikoje – literatūroje, operoje. O be to, dabar Ukrainoje labai sunkūs laikai, o kitų šalių patirtis rodo, kad kuo dramatiškesnė epocha, tuo labiau domimasi pramoginiu kinu. Pvz., didžiosios depresijos metais JAV, nors žmonės neturėjo pinigų, bet sukrapštydavo jų, kad nueitų į kino teatrą pažiūrėti komedijos.
– O žiūrovai mėgsta savo šalies autorinį kiną?
– Žiūrovai įvairūs. Komerciniai filmai žiūrimi, nes, kaip rodo kino teatrų statistika, jie atsiperka. Autorinis kinas visada pralaimi, jis patraukia labai mažą auditoriją, todėl autoriniai filmai finansuojami iš biudžeto. Kad kino menininkai galėtų įgyvendinti įdomias idėjas, eksperimentuoti naujomis formomis, kad jų filmai būtų rodomi festivaliuose, kad atvertų naujus vardus. Toks kinas duoda daug kitokios naudos.
Festivaliniai filmai atranda naujas idėjas. Praeina keletas metų ir tos idėjos pasirodo komerciniame kine ir jei į autorinį kiną nebūtų investuojama, tai po kelerių metų komerciniai filmai supanašėtų, prarastų originalumą, nebebūtų įdomūs.
Pailiustruosiu pavyzdžiu. Larsas von Trieras, danų genijus, kažkada sudrebino Kanus savo „Dogmos“ manifestu, taisyklėmis, kaip kurti kiną. Viena iš taisyklių buvo filmuoti laikant kamerą rankose, be jokių stovų. Todėl kamera prarado stabilumą, drebėjo. Praėjo keletas metų ir drebančios kameros metodas buvo panaudotas labai populiariame Holivudo koviniame filme apie šnipus „Borno identifikacija“. Kodėl taip nutiko? Todėl, kad kameros drebėjimas labai įtaigiai perteikė nervingą herojaus būseną.
– O kaip laikosi kino kritika? Ar leidžiami žurnalai apie kiną?
– Leidžiamas vienas žurnalas „VGL“. Visas mūsų kino pasaulis sukoncentruotas Kijeve, bet šis žurnalas kuriamas kitame mieste – Dnepre. Tai Ukrainos kosminė sostinė, ten kuriamos raketos. Raketos ir kino žurnalas – man tai beprotiškai patinka. Tai spausdintas leidinys, jis išeina ukrainiečių ir rusų kalbomis, rašoma Ukrainos kino temomis. O viskas, kas susiję su užsienio kinu, žinoma, atspindima internetiniuose leidiniuose apie kiną. Jų mes turime daug ir įvairių.
Kino kritikų Ukrainoje taip pat daug. Taip yra todėl, kad po ilgų, sunkių, sekinančių, dramatiškų ginčų su kolegomis priėjome prie išvados, kad kino kritikas yra bet kuris žmogus, kuris parašė nors vieną eilutę apie filmą ir ta eilutė buvo perskaityta bent vieno skaitytojo ir pelnė bent vieną patiktuką feisbuke.
Todėl, kad iš esmės kiekvienas kino žiūrovas yra ir kino kritikas. Apie tai kalbėjo Francois Truffaut. Todėl, kad kiekvienas žmogus, žiūrėdamas filmą, išgyvena tam tikrą emocinę, intelektualiąją istoriją, o tai jau ir yra kritika, susitapatinimas su tuo, kas vyksta ekrane.
– Jūs esate internetinio portalo „CutInsight“ įkūrėjas, redaktorius ir kino kritikas. Leidinio moto – „mes rašome tik apie tai, kas įdomiausia kino pasaulyje“. Kas jums pačiam kino pasaulyje yra įdomiausia?
– Galėčiau kalbėti apie tai šešias valandas... Pirmiausia tai filmai, kurie tave pagauna, kuriuos dar kartą žiūri mintyse... Apskritai, apibūdinti kiną – tas pats, kas apibūdinti kultūrą, tai labai platu. Ką aktualaus reikėtų pasakyti 2019 m.? Kinas vis labiau persikelia į internetą. Oficialiai dar nepripažįstama, bet tai, kas filmuojama mobiliuoju telefonu ir perkeliama į Youtube, kitas platformas, tie įdomūs, trumpi, netikėti video taip pat yra kinas. Bet apie tai nepriimta kalbėti, nes šiuolaikiniame kinematografe dar neįvyko revoliucija, leidžianti pripažinti ir priimti tokį kiną.
Nors jau ir kino genijai, tarkim, Jeanas-Lucas Godard`as patyliukais bando pripažinti, kad tokie video be montažo, nufilmuoti neprofesionalia technika, gali perteikti tokį pat reikšmingą idėjų srautą, kaip ir didelio biudžeto filmai, laimėję apdovanojimus festivaliuose. Tas, kas turi kišenėje išmanųjį, turi tokias pačias galimybes, kokias turėjo Felinis. Todėl kad išmaniojo telefono filmavimo kokybė tokia pat kaip septintojo dešimtmečio juostinės kino kameros. Ir jeigu žmogus turi ką pasakyti, jis gali tai nufilmuoti.
– Kokia kino meno galia mūsų dienomis – ar gali kinas keisti visuomenę?
– Aš tikiu, kad kino filmo kūrimo procesas gali keisti žmogų. Jūsų kino režisierė Giedrė Beinoriūtė yra sukūrusi nepaprastai įspūdingą filmą apie vaikus „Pokalbiai rimtomis temomis“. Su kino kamera ji nuvyko į vaikų namus ir bendravo su jų gyventojais – klausinėjo vaikų apie rimtus dalykus: kas yra meilė, kas yra namai, kas yra šeima, kas yra laimė ir t.t. Ir stambiu planu nufilmavo atsakinėjančius vaikus.
Po filmo peržiūros bendravau su režisiere ir supratau, kad tas bendravimas padėjo vaikams atsiverti, išsakyti savo požiūrį, kažkokias idėjas ir tai pakeitė vaikus. Noriu pasakyti, kad filmo kūrimas ir dalyvavimas jo kūrime yra unikali, net alcheminė patirtis, kuri gali pakeisti žmogų.
Daugelis žmonių sutinka filmuotis norėdami pasikeisti. Kad su kažkuo atsisveikintų, išsakytų, dalykus, kurie trukdo gyventi toliau, prieš kino kamerą. Daugelis mano draugų ir pažįstamų patyrė sukrėtimą, pažiūrėję Wong Kar Wai filmą „Meilės laukimas“. Susitinka vyras ir moteris ir užgimsta jausmas. Filme nėra nė vieno bučinio. Pažiūrėję filmą daugelis žmonių supranta, kas tai yra meilė.
Filmo žiūrėjimas – intymus dalykas, priešais ekraną mes atsiduriame tamsoje, tarsi sielos užkaboriuose. Daug filmų dabar kuriami taip, kad jie būtų žiūrimi vienumoje, ne kino teatre. Ir tai labai gerai. Bet aš niekaip nesutinku su tuo, kad kinas galėtų pakeisti visuomenę. Ne. Kinas gali keisti žmogų, arba nukreipti jį kokia nors svarbia kryptimi. Žmogus gal ir nepasikeis, bet susimąstys. Paskui gal pažiūrės dar keletą filmų, arba sutiks žmonių, kurie jį palaikys, o tuomet gal ir pasikeis.
