Kultūra

2019.04.08 13:43

Marius Burokas: visi išprotėję žmonės (knygų apžvalga)

Esama knygų, kurių atsiradimo, parašymo, vertimo, leidybos istorijos stebuklingos, kartais ne mažiau įdomios nei pats jose užrašytas tekstas. Esama knygų lemtingų: knyga gali tapti kelio ar žanro, geros iniciatyvos pradžia, o jau apie tai, kad ji gali pakeisti gyvenimą, nereiktų nė kalbėti.

Sabina Brilo, Tiras „Biblio“ (Iš rusų kalbos vertė Gintaras Grajauskas)

Šįkart ir pristatysiu dvi tokias ypatingas, neįprastas, talentingai parašytas knygas. Taip jau sutapo, kad abi jos verstos iš rusų kalbos. Visų pirma norėčiau pristatyti leidyklos „Versus“ išleistą ir poeto Gintaro Grajausko verstą baltarusių poetės Sabinos Brilo poezijos rinkinį „Tiras „Biblio“. Knygos atsiradimo istorija – nuskambėjusi ir socialiniuose tinkluose, aprašyta žiniasklaidoje – iš tiesų gana unikali. Pradėti reikia nuo to (ir aš ne kartą esu apie tai rašęs ir kalbėjęs), kad poezijos vertimus išleisti gana sunku – leidėjai jų baidosi, vertimui reikia paramos ir jeigu autorius menkai girdėtas ar žinomas – paramos greičiausiai nebus sulaukta.

Vertėjas Gintaras Grajauskas pasielgė, regis, paprastai, bet šiems laikams nestandartiškai – pasikliovė žmonių gerumu. Apie tai poezijos rinkinio įvade rašo pats vertėjas: „Ir staiga vieną sausio vakarą mane apninka kažkokia linksma desperacija, ir aš imu ir parašau „Facebooke“, nieko pernelyg nesitikėdamas: žmonės, žiūrėkit, va tokia situacija. Turiu išvertęs tokios geros poetės Sabinos Brilo tekstų – keletu jų ir čia dalinausi, gal pamenat. Labai norėčiau išleisti, būtų šauni knyga. Gal kas norėtų ir galėtų prisidėti? Ir va čia prasideda įdomiausia dalis. Neprireikė nė valandos (!) ir mes jau turėjome visą nemenką sumą, reikalingą knygos leidybai. Keliems pavėlavusiems gavome net atsakyti, mandagiai padėkoję, kad daugiau pinigų jau nebereikia. Jei nebūtume sustabdę, tikriausiai būtų suaukoję ir dar vienai knygai.“

Reikėtų tik pridurti, kad Sabinos eilėraščių Gintaras vis įkeldavo į Facebook, ir knygai aukoję žmonės juos skaitė, pamėgo ir mielai prisidėjo prie leidybos. Kaip sako pati autorė: „tai skaitytojų išleista knyga, visiška decentralizacija, tiesioginis veiksmas be jokių tarpininkų – nesinaudojome net vadinamojo crowdfunding (sutelktinio finansavimo) platformomis“.

Dabar trupučiuką apie autorę: Sabina Brilo – baltarusių poetė ir žurnalistė, studijavusi Europos humanitariniame universitete Vilniuje, Gyvena Minske, rašo rusų ir baltarusių kalbomis. Prieš keletą metų, 2016-aisiais, Baltarusijoje išėjo jos pirmoji eilėraščių baltarusių ir rusų kalbomis knyga „Это буквы“ (Tai – raidės). Jos atsiradimo istorija – panaši: autorė buvo pastebėta socialiniuose tinkluose, kur publikavo savo eilėraščius.

Kokie tie eilėraščiai? Baltarusijoje autorė atkakliai vadinama poetinio andergraundo atstove. Vertėjas į lietuvių kalbą Gintaras Grajauskas rašo, kad Sabinos eilėraščiai savotiški. Su baltarusių nuomone nesutinku, o štai su Gintaro – sutinku.

Sabinos eilėraščiai nėra andergraundas, nebent šiuo terminu vadintume apskritai šiuolaikinę poeziją. Taip, jie iš pirmo žvilgsnio labai proziški, fragmentiški, netgi kasdieniški ar buitiniai, bet tik iš pirmo žvilgsnio.

Savo eilėraščiuose autorė išvirkščiai išverčia visų mūsų buitinį moralizavimą, mūsų įsikibtas nuostatas, mūsų kasdienius santykius ir naujai pamato mūsų nusistovėjusį, atrodytų taip tvirtai vėžėse stovintį gyvenimą. Kasdienybės, šeimos, rutininių rūpesčių pasaulis Sabinos Brilo tekstuose yra, jei galima taip sakyti, subtiliai išnarintas, lengvai sukeistintas, matymo koordinatės paslinktos vos per milimetrą, o efektas – stulbinantis.

Savo eilėraščiuose Sabina išvengia ir itin dažno šiuolaikinėje poezijoje žaizdų krapštymo, kai autorius vis nusilupa šašus, nusiplėšia tvarsčius ir viską rėkdamas rodo mums – štai, žiūrėkit, ką turiu, kraujuoju kaip kankinys. Skausmas, gėla, neviltis ir nykulys tekste yra, bet jie prislopinti, jie – buities detalėse, paprastų pokalbių nuotrupose, eilinėse aprašomose situacijose. Vienoje recenzijoje jos eilėraščiai apibūdinti kaip „prijaukintas, namudinis siaubas – „oдомашненный ужас“ – ir tai yra gana tikslu. Šie eilėraščiai iš tiesų – kiekvienos dienos gyvenimo, kiekvienos dienos kovos su chaosu kronika, mažieji, nepastebimieji mūsų gyvenimo žygdarbiai ir pralaimėjimai. Audros stiklinėse. Tik ne menkinamąja prasme – kas sakė, kad audra stiklinėje negali būti lemiama ar tragiška?

„Pasauly, sūneli, visąlaik ganosi didelė kaimenė šventųjų ožių./ Jie pilki tokie; jų vyzdžiai reiškia: „eismas draudžiamas“./ Atvirai kalbant, sūneli, tai tiesiog paprasčiausi ožiai, - bet/jų pienas daug vertingesnis už tavo, pavyzdžiui, kraują“.

Išvengiama ir daugiažodžiavimo, ir savitikslių kalbos eksperimentų. Sabinos tekstai taupūs ir tikslūs. Patys trumpiausieji – tarsi aforizmai ar minties paradoksai, trumpos, lyg prabėgom brūkšteltos pastabos: „žmonės aplinkui/neįtaria/kad jie aplinkui // kiekvienas galvoja/kad jie centre/o aplinkui kiti“ (p. 43)

 Ir beveik visi jos eilėraščiai it „sekretas“ stikliuku, pridengti sausoku, vos juntamu humoru ir subtilia ironija. Ir ilgesys, ir meilė, ir neapykanta – viskas tarsi pamatyta akies krašteliu, iš šono, netikėtai. Tai kartu ir dovana, ir prakeiksmas, tai turbūt kiekvieno gero rašytojo lemtis – būti daugiau stebėtoju, o ne dalyviu (žinoma, tai anaiptol nereiškia, kad tavęs niekas neskaudina): „ilgai ir atidžiai žmogus ieško meilės/o kai suranda – nudžiunga/ lyg būtų suradęs žolėje baravyką/o šalia kita, o dar už jo trečią.“

Sabinos tekstai sutampa ir su jos pačios gyvenimo etine programa. Kaip viename interviu sakė autorė, „stengiuosi gyventi taip, kad kuo mažiau alkūnėmis kliudyčiau kitus žmones. Mažiau prašyčiau, reikščiau pretenzijas. Jei atsiranda koks reikalas, paprastai klausiu ne „o ką aš iš to gausiu?“, bet „kuo galėčiau būti naudinga?“

Autorei pasisekė ir su vertėju – laimingas tas poetas, kuris susiranda ar kurį susiranda, tebūnie tas kalambūras, jo vertas vertėjas. Šiuo atveju poetės ir vertėjo požiūris į poeziją iš dalies sutampa. Sutampa ir humoro jausmas ir matymo kampas. Kartais sutampa net tiek, kad, kaip knygos pristatyme prisipažino Gintaras Grajauskas, dalis žmonių manė, kad Sabina Brilo ir jos lietuviškai publikuojami tekstai – naujas Gintaro Grajausko pseudonimas. Laimė, taip nėra, Grajauskas, visgi, bliuzas ir bossa nova, o Sabina – galbūt, baisi pasaka prieš miegą, lopšinė, sakmė. Tamsoje, prie ugnies.

Saša Sokolovas, Durnių mokykla (Iš rusų kalbos vertė Goda Grigolytė-Lučiūnienė)

Romaną, apie kurį dabar kalbėsiu, vis ruošiausi perskaityti originalo kalba. Taip ir neteko. Dabar jis pasirodė lietuviškai. Tai rusų rašytojo Sašos Sokolovo romanas „Durnių mokykla“ (Школа для дураков), parašytas septintojo dešimtmečio pradžioje ir pirmąkart originalo kalba išleistas 1976-aisiais amerikiečių leidykloje ‚Ardis“. Žurnalinis jo variantas rusiškai pasirodė tik 1989 metais. Į lietuvių kalbą „Durnių mokyklą“ išvertė Goda Grigolytė-Lučiūnienė, o išleido leidykla „Vaga“. Pagaliau išleido, nes romanas laikomas vienu svarbiausių XX a. rusų literatūros kūrinių, rusiškojo postmodernizmo pradžia.

Saša Sokolovas – rašytojas su unikalia biografija, gimęs Kanadoje, SSRS pasiuntinio šeimoje, su šeima grįžęs į Sovietų sąjungą, ne kartą gulėjęs psichiatrinėje ligoninėje, keletą kartų bandęs iš Sovietų sąjungos bėgti – jau 19 metų bandė pereiti SSRS-Irano sieną, buvo suimtas, sėdėjo kalėjime. „Durnių mokyklą“ parašė dirbdamas eiguliu. 1975 metais buvo išvarytas iš Sovietų sąjungos, dirbo medkirčiu Vienos miške, emigravo į JAV, o dar vėliau – į Kanadą. Sokolovas pats save vadina „proetu“ (žodžių „poetas“ ir „prozininkas“ junginys).

Tad apie ką šis romanas, neturintis nei aiškaus siužeto, nei vientisos struktūros, kurio pasakotojas – asmenybės susidvejinimą turintis berniukas?

Patyrusiam skaitytojui „Durnių mokykla“ savo struktūra ir stiliumi primins Williamo Folknerio „Triukšmą ir įniršį“, ir Jameso Joyce‘o „Ulisą“. Dažnai dėl savo ironiškai pakylėto žvilgsnio į kasdienybę „Durnių mokykla“ gretinama su kitu garsiu romanu-poema (nes ir šį galima vadinti romanu poema) – su Venedikto Jerofejevo „Maskva-Petuškai“.

Sokolovo kūrinys – sąmonės srauto romanas, romanas – vidinis monologas, neturintis aiškių laiko ir vietos ribų, visi apčiuopiami ir konkretūs erdvėlaikio ženklai ir beveik visi tikriniai vardai bei vietovardžiai iš jo sąmoningai ištrinti, paversti nesvarbiais ir nebūtinais.

Siužeto jame nedaug – berniukas su šeima (jo tėvas – prokuroras), gyvena tai mieste, tai vasarnamyje prie upės, miško ir tvenkinio, mokosi mokykloje, skirtoje specialiųjų poreikių turintiems vaikams. Romane aprašomi jo santykiai ir pokalbiai su mylimu mokytoju – geografu Norvegovu (neaišku, gyvu dar ar jau mirusiu), su profesoriaus dukra Veta Akatova, kurią herojus įsimylėjęs (nors ir tai iki galo neaišku). Romane niekas iki galo neaišku...

Į pasaulį romano herojus ar herojai (nes net nežinia kiek jų) žvelgia su neapsakomu pastabumu, su nuolatine nuostaba ir tai sukuria didžiulę pasakojimo įtampą, paverčia paprastą, žmogišką vasarnamių, miesto, upės, miško buitį grynąja būtimi, stebuklu. Tai pasaulis kuriame nėra ribų ir aiškių kategorijų, kuriame žmogus gali virsti mišku ar geležinkeliu, lelija ar vandens bokštu, o jie – gyvais sutvėrimais.

Vienintelė konkretesnė romano vieta – skyrius „Dabar. Pasakojimai, parašyti verandoje“. Jis sudarytas iš labai trumpų, naivia, minimalistine maniera parašytų novelių, su skirtingais, bet romane vienaip ar kitaip minimais pasakotojais. Skyrius pakankamai realistinis ir tik dar labiau pabrėžia likusiojo romano efemeriškumą.

Tiesą sakant, pats romano herojus visa nepanašus į protinę negalią turintį „durnių mokyklos“ auklėtinį, jis greičiau šventasis pamišėlis, poetas, pranašas, ne tiriantis pasaulį šaltu protu, o patiriantis jį tiesiogiai, atvirai, visu savimi, visomis juslėmis ir grynu, jokių analitinių konstrukcijų neapsunkintu smalsiu protu. Jis yra, pasak romanui įvadą rašiusio garsaus rusų autoriaus Andrejaus Bitovo – „nekaltas, nenuodėmingas rojaus gyventojas“.

Kartais atrodo, kad tikrasis romano herojus – kalba, ekspresyvus, išradingas, margas jos srautas. Tai stilistiškai itin sudėtingas ir subtilus tekstas – takus, daugialypis, asociacijos, aprašymai, nuotaikos, jausmai jame plūsta upe. O ta upė pagriebia ir pokalbių nuotrupas, ir miesto iškabas bei skelbimus, ir laikraščių skiauteles ir kitų knygų, romanų, poezijos citatas, meistriškai įaustas į bendrą pasakojimą (tuo „Durnių mokykla“ ypač primena Joyce‘o „Ulisą“).

Tekstu taip pat bandoma atkurti susidvejinusios, perskeltos sąmonės vidinę kalbą, monologą – iš čia ir nuolatiniai pasikartojimai, ir ilgi išvardijimai bei sąrašai, ir peršokimas nuo vieno dalyko į kitą. Kartais kalbos audinys išskysta, žodžiai pabyra, mutuoja, išrandami nauji, vieni keičiami kitais...

Visgi romano kalba nėra chaotiška, ji turi aiškų ritmą, o kartais ir rimą, tai tikra, pasinaudojus autoriaus apibūdinimu, „proezija“ – prozos ir poezijos ribas ištrinantis tekstas. Labai gražus tekstas, meistriškai parašytas. Tai sakydamas ir nepavydžiu vertėjai Godai Grigolytei-Lučiūnienei , ir ja žaviuosi – visgi suvaldyti tokį pasakojimą, perteikti jį, reikėjo milžiniško susikaupimo, jėgų, išradingumo ir talento. Taip, prie vertimo galima kabinėtis, taip, esama klaidų, neatitikimų, galbūt kitas vertėjas kai kuriuos dalykus verstų ir kai ką darytų kitaip, tačiau tai bendro įspūdžio tikrai negadina.

Romanas baigiamas netikėtai – į jį staiga įsiterpia autorius: „Mokiny toks ir toks, leiskite man, autoriui, vėl pertraukti jūsų porinimą. Mat laikas knygą baigti: nebeturiu popieriaus“. Tokia netikėta pabaiga tarsi atliepia visą romano stilių – autorius ir veikėjas įsilieja į minią ir joje išnyksta. Manau, pabaigai pacitavęs pabaigą skaitymo malonumo nesugadinsiu niekam: „Linksmai šnekučiuodami ir perskaičiuodami smulkiuosius kišenėse, plekšnodami kits kitam per petį ir niūniuodami kvailas daineles, mes išeiname į tūkstantkoję gatvę ir stebuklingu būdu virstame praeiviais“.