Kultūra

2019.04.06 21:57

Garsaus dailininko albumas ir pastabos paraštėse: vertėtų paisyti testamento valios

„Kultūros barai“2019.04.06 21:57

Šiemet Vilniaus dailės akademijos leidyklos knygą „Algimantas Švėgžda. Laimės šulinys“, kurią sudarė menotyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė, aptaria garsaus dailininko bičiuliai Arvydas Šaltenis ir Petras Repšys.

Beveik penkiolika metų iki mirties A. Švėgžda (1941–1996) praleido Rytų Vokietijoje (VDR), Berlyne. Kūrybos požiūriu tai buvo brandžiausias jo laikas, nors brandos apraiškų radosi jau anksčiau.

Taip ir neišgijęs po inkstų transplantavimo operacijos 1982-aisiais dailininkas gyveno nuolat prižiūrimas gydytojų. Turėjęs griežtai kontroliuoti sveikatą, vengti didesnių sambūrių. Nors bendrauti, ypač prie savo kūrinių, labai mėgo.

Dėl ligos teko atsisakyti didesnių matmenų, todėl A. Švėgžda tenkinosi bloknoto lapeliais ir į delną telpančiomis cinko klišėmis. Mokėsi iš senųjų vokiečių meistrų, daugiausia Renesanso, kuriuos matė Vokietijos muziejuose. 

Anot menotyrininko dr. Viktoro Liutkaus, A. Švėgžda nenorėjo būti laikomas modernistinių Europos dailės srovių pasekėju. Labiau dairėsi į pačią gamtą. Pasidėjęs ant stalo kokį gamtinį objektą, daiktą, ilgai kontempliuodavo, brandindavo būseną. Laukdavo akimirkos, kai galės motyvą perkelti į drobę, piešinį, akvarelę.

Paskutiniais metais jau nesikeldamas iš lovos Algimantas testamentu išdalijo savo kūrinius Lietuvos muziejams.

Arvydas ŠALTENIS. Tarsi reikėtų vien džiaugtis, kad pagaliau sulaukėm ilgai gimdytos knygos – monografijos, skirtos Algimanto Švėgždos kūrybai, tačiau jaučiu nerimą ir skaudulį, tarsi pats Algis (taip mes jį vadindavom) man priekaištautų ir pyktų, vartydamas šį „Laimės šulinį“.

Prieš pat savo mirtį, gulėdamas lovoje ir prižiūrėdamas mane, klūpantį vidury kambario, – jo akivaizdoje rūšiavau ir pakavau, kad parvežčiau į Lietuvą, gausius darbus, testamentu jau padovanotus muziejams, – Algis įsakmiai paprašė manęs (o kartu ir Petro Repšio, ir Viktoro Liutkaus – mes trys testamente įvardyti jo kūrybos sklaidos prižiūrėtojais) neeksponuoti ir nepublikuoti tų „idėjiškų“ paveikslų, už kuriuos 1976 m. gavo LTSR Komjaunimo premiją. Paminėjo ir „Susidorojimą (Čilės chuntos aukoms atminti)“, ir „Kolūkio mechanizatorius“, ir „Plėšrūnų“ ciklą (visi 1973), ir „Pasveikinimą M. K. Čiurlioniui“ (1975).

Šis Algimanto Švėgždos prašymas buvo perduotas 2011 m. parodos NDG kuratoriams, išsakytas ir šios knygos sudarytojai. Sutarėme, kad mokslinės tiesos dėlei šie darbai bus katalogizuoti, reprodukuojant juos mažu formatu. Deja, į autoriaus valią nebuvo atsižvelgta.

Nenorime iš menininko daryti šventojo ar kurti legendos, bet valią, išdėstytą testamente, mūsų ir paprotinė, ir įstatyminė teisė liepia gerbti ir vykdyti. O toji valia toli gražu nėra vien „kai kurie metaforiški paties dailininko pasisakymai gyvenimo pabaigoje“, kaip knygos įvade (p. 6) rašo sudarytoja. Tai išjaustas ir suprastas gyvenimo ir kūrybos kelias, neskirstytinas į „lietuvišką“ ir „vokišką“, nes visas buvo lietuviškas.

Petras REPŠYS. Ant stalo guli taip lauktas Švėgždos kūrybos albumas. Neužmirškime, kad pas mus monografijos apie konkretų dailininką leidžiamos šimtui metų. Kitos knygos nebus.

Seniai, dar instituto laikais, lenkų žurnale Projekt skaičiau tekstą, kad knygos dizainas yra pats neparankiausias užsiėmimas, nes privalu užmiršti, ištrinti save, taip įsigilinti, susikaupti, kad suprastum autorių, jo kūrybą ir dirbtum dėl jo. Antraip išvis geriau nesiimti to uždavinio. Tai tinka ir dailės kritikai.

Turiu priekaištų dėl knygos viršelio. Jis tikrai geras, bet savo niūrumu tiktų kriminaliniam romanui. Viršelis – pristatomo dailininko vizitinė kortelė. Švėgžda kalbėjo, rašė, kad kūryboje jam svarbi tyla, šviesa, ramybė. Nors turėjo du vardus Algimantas Jonas, bet viršelyje įrašytas tik Algimantas. Viršelis galėjo būti šviesus, kompozicija centrinė simetriška. Šriftas klasikinis. Apačioj – laimės šulinio piešinys.

Verčiu lapą po lapo. Berlyno laikotarpio kūriniai. Dailininkas norėjo, kad albume būtų vien jie. Ankstyvųjų paveikslų, kai dar ieškojo savo stiliaus, nenorėjo dėti – knyga, kaip jam atrodė, turėjo būti vieninga ir švari. Tokia buvo jo valia.

Šis kūrybos laikotarpis svarbiausias, išskirtiniausias ir lietuvių dailės kontekste. Švėgžda galutinai atsisakė, ko mokėsi institute, kas anksčiau jam atrodė svarbu. Liko kaip stovi. Bet prabilo savo balsu.

Atsisuko į tarsi nereikšmingus daiktus, kurių nepastebime, nesureikšminame, nesuvokiame jų vertės, jie mėtosi po kojomis, yra per menki. Bet čia Švėgždos herojai. Jis įrodė, kad nieko nereikšmingo nėra. Gyvename reikšmių pasaulyje, kaip sakė Algirdas Julius Greimas.

Visi tie „modeliai“, „herojai“, kuriuos Švėgžda piešė, tilptų nedideliame lagamine. Kas toks šis dailininkas? Japonas, azijietis? Lietuvis, kilęs iš Šiaurės Lietuvos, iš Rozalimo.

Švėgžda ieškojo savęs tapyboje. Jo temos buvo mechanizatoriai, studentai kolūkyje, Čilė, juodmargė, autoportretai… Ieškojimus baigė hiperrealizmu. Visoms temoms taikė skirtingus būdus tiek formos, tiek spalvų atžvilgiu. Paskutiniai hiperrealistiniai darbai – geležinkelio linija, nutiesta į Berlyną.

Berlyno muziejai, Grafikos kabinetas, naujos pažintys. Vydūno mokinys Viktoras Falkenhanas, tapęs jo mokytoju ir draugu. Tekstus, Falkenhano išskaitytus iš Egipto hieroglifų, Algis panaudojo piešiniams „Rugelio“ cikle. Bendravimas, pokalbiai su Falkenhanu turėjo lemiamos reikšmės Švėgždos kūrybai ir gyvenimui.

To meto kūriniuose ne tik daiktai, kuriuos matome, bet ir būsenos, paslaptys, kurias sunku įminti.

Nesuprantama, kodėl dializės, Raigardas ir Čiurlionio sodai atsidūrė knygos gale, o ne prie vokiškojo laikotarpio darbų.

Būtų buvę protinga sudėti visą tapybą (kaip Dereškevičiaus albume). Turėtume puikų darbų katalogą ir matytume visą Švėgždą.