Kultūra

2019.04.04 17:33

Filmo apie Vladimirą Putiną autorius: joks agurkas neliks šviežias indelyje su raugintais

Mindaugas Klusas, LRT.lt2019.04.04 17:33

„Kino pavasario“ svečias garsus rusų dokumentininkas Vitalijus Manskis savo naujausio filmo „Putino liudininkai“ žiūrovams ir LRT.lt skaitytojams atskleidžia unikalius faktus, kokios aplinkybės ir jėgos 1999 metų pabaigoje į valdžios viršūnę iškėlė Vladimirą Putiną, tada beveik nežinomą, neaiškią, uždarą personą.

Režisierius V. Manskis buvo liudininkas, akivaizdžiai matęs įvykius, po kurių Rusija ėmė keisti kursą, išsižadėdama demokratinės visuomenės idealų. Liudininkas, kaltininkas ir, tam tikra požiūriu, – auka. Nes V. Putino portreto „žmogišku veidu“ kūrėjas 2015 metais su šeima buvo priverstas emigruoti iš šalies, apsigyveno Latvijoje.

Filmas „Putino liudininkai“ Lietuvos kino teatruose bus rodomas nuo balandžio 19 dienos.

Who is mister Putin

– Kodėl prisiminėte senuosius savo archyvus ir kodėl – tik dabar?

– Kaip bežiūrėsi į Vladimirą Putiną, jo politiką, vaidmenį, iki 2012-ųjų jis dar nebuvo peržengęs įstatymo ribų. Atidirbo dvi konstitucijoje numatytas kadencijas. Paskui pasirodė naujas prezidentas. Tačiau 2012-aisiais jie patys ciniškai pripažino, kad jokio V. Putino pasitraukimo nenumatoma, kad tai – iš anksto sumanytos operacijos dalis.

Visi ir taip apie tai nutuokė. Tačiau pati forma, rodoma nepagarba ir suvokimas, kad tas naujasis laikinas pseudoprezidentas pakeitė konstituciją, prailgindamas V. Putino kadenciją iki 6 metų (taip mes V. Putiną gavome iki 2024-ųjų) – visa tai mane privertė grįžti prie įvykių, kurių liudininku ir dalyviu buvau.

O kai dar prasidėjo karas Ukrainoje – mano aplinkybės pasikeitė iš esmės. Neliko abejonės, kad tiesiog privalau papasakoti tą istoriją. Kad būtų aišku, kaip Rusija pasuko iš demokratinės visuomenės kelio. Tokios tad buvo vidinės filmo paskatos.

– Kaip jūs patekote į Rusijos prezidento aplinką? Didieji Kremliaus vartai atsiveria ne kiekvienam.

– Patekau, nes niekada nesiekiau patekti. Neturėjau tokio tikslo. Iš dalies lėmė atsitiktinumas.

Ką tikrai norėjau padaryti – sukurti išsamų filmą apie Michailą Gorbačiovą. Jo pažiūros man gana artimos, nors čia iškart turiu atsiprašyti Lietuvos už Sausio 13-osios įvykius. 1999-aisiais pirmą kartą sutikau aukščiausio rango politiką.

Atkreipsiu dėmesį, kad tapęs prezidentu B. Jelcinas pašalino M. Gorbačiovą iš viešosios erdvės. Jo pavardė buvo atsidūrusi žiniasklaidoje neminimų žmonių sąraše. Ir štai 1999 metais filmavau M. Gorbačiovą, vadovavau TV kanalo „Rossija“ dokumentinio kino departamentui. Kanalui, kurį dabar uzurpavo Dmitrijus Kiseliovas ir Vladimiras Solovjovas.

Apie tai, kad paskirtas naujas prezidentas, kaip ir visi sužinojau 1999 metų gruodžio 31-ąją, kai B. Jelcinas per televiziją kreipėsi į šalies gyventojus.

Po kelių dienų nurodžiau kolegoms Peterburge pradėti kurti filmą, kuris atsakytų, kas yra tas ponas Putinas. Tada jis buvo visiškai nežinoma, uždara persona. Ir staiga – Rusijos Federacijos prezidentas!

Liepiau nufilmuoti V. Putino kaimynus, žmones, su kuriais jis mokėsi, sportavo. Nesitikėjau, kad pats dalyvaus filme, tiesiog norėjau atskleisti jį per aplinką, pažįstamus žmones.

Pirmosiomis sausio dienomis gavau vaizdo medžiagos apie V. Putino mokytoją Verą Gurevič. Emocionalios, nemažai atskleidžiančios. Man pasirodė, kad mokytoja V. Putino asmenybei padarė didesnį poveikį nei jo tėvai.

Per pažįstamus ryžausi kasetę su mokytoja parodyti pačiam V. Putinui. Be jokių paslėptų intencijų. Po poros dienų gavau neoficialų kvietimą susitikti su V. Putinu Kremliuje, prezidento kabinete. Neslėpsiu, labai nustebau.

Jis domėjosi, ką jau nufilmavome, davė dar kelis kontaktus. Per susitikimą pasiūliau jam aplankyti mokytoją. Jis iškart sutiko. Turiu pasakyti – tada jis man padarė malonų įspūdį.

Paklausiau, kodėl apie jus nesusukus juostos? Iškart neatsakė, bet po kelių dienų gavome jo sutikimą. Pradėjome filmavimo darbus.

B. Jelcino kerštas

– Kodėl B. Jelcinas iš 20 kandidatų pasirinko būtent V. Putiną?

– Sau į šį klausimą jau esu atsakęs. Tačiau nesu tikras, ar jis turi ką nors bendra su realybe. Po 1996 metų rinkimų, kai B. Jelcinas patyrė operaciją ir nepajėgė eiti pareigų, šalyje iškilo įpėdinio problema. Jo ieškojo visas politinis spektras, ir kairieji, ir dešinieji.

Prasidėjo net tam tikras įtakos grupių konkursas, kieno kandidatas pelnys B. Jelcino palaiminimą. Liberalusis sparnas rado priėjimą prie B. Jelcino per jo dukrą Tatjaną, kuri irgi priklausė liberalų elitui.

Ji rėmėsi atviromis ir slaptomis sociologinėmis apklausomis. Šios rodė portretą tokio įpėdinio, kuris lengvai įveiktų rinkimus: jauno, sportiško, veiklaus, liberalaus. Ir – būtinai iš jėgos struktūrų, „siloviko“.

Tada V. Putinas vadovavo Federaliniam saugumo biurui (FSB). Geriau už kitus žinojo, kad vyksta tokios žvalgytuvės. Ir ką tikimasi rasti. Manau, vieną akimirką suprato, kad tinkamai save „pakoregavęs“ gali tapti tuo žmogumi.

Taip ir atsitiko – liberalai pasirinko jį ir įtikino B. Jelciną.

– FSB vadovu jį irgi paskyrė B. Jelcinas?

– Taip. Bet atkreipsiu dėmesį, kad B. Jelcino laikais FSB buvo paprasta techninė žinyba. Jis nemėgo tų organų ir pulkininką V. Putiną į pareigas skyrė norėdamas pademonstruoti nepagarbą. Ne kokį karjeros generolą, o pulkininką, demokrato Anatolijaus Sobčiako padėjėją.

Figūra už raudonos linijos

– Filmas pradedamas 1999 metų gruodžio 31-osios epizodu, kur jūs su savo šeima aptariate V. Putino paskyrimą ir išsakote mintį, kad jis bus linkęs į autoritarinį valdymą. Kokie ženklai leido jums daryti tokią išvadą?

– Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad tokią mintį išsakiau ne aš, o mano žmona. Konkreti situacija buvo tokia – namuose ruošėmės Naujiesiems, visi buvo pakilios nuotaikos. Ir staiga nukrenta šokiruojanti žinia apie paskirtą prezidentą.

Žmona į tai reagavo emocionaliai. Nes turi tam tikros patirties – abu jos senelius nukankino Gulage. Todėl jos pasaulėžiūroje asmuo iš saugumo sistemos yra už raudonos linijos. Tokie veikėjai jai iš esmės nepriimtini.

O aš dirbau valstybei, simpatizavau liberaliajam sparnui, maniau, kad politikai žino geriau. Kad V. Putinas praėjo jų patikrą. Pasiklioviau visomis išlygomis, kurios, kaip parodė gyvenimas, mus atitolino nuo tiesos. Įsipynę į tą kompromisų raizgalynę, mes sprendžiame ne pagal sąžinę. O žmona spėjo intuityviai, sąžiningai ir todėl buvo teisi.

Ilgai gyvenau iliuzija, kad V. Putino nepalaiko tie 70 ar daugiau procentų. Maniau, tai falsifikacija, dirbtiniai skaičiai. Tačiau po Krymo aneksijos žmonių veiduose išvydau nesuvaidintą laimę ir pasididžiavimą.

Todėl iš Rusijos išvažiavau ne dėl V. Putino. Su juo dar kaip nors galima gyventi. Išvažiavau dėl nepriimtino energetinio lauko, kurį jis sukūrė visuomenėje. Tiesiog neįmanoma alsuoti. Nelaimei, jis performavo šalies gyventojų sąmonę.

Reikia neapsakomos jėgos, kad atsispirtum tokiam informavimo priemonių spaudimui. Neįmanoma išsaugoti blaivaus proto. Žinote, negali likti šviežiu agurku indelyje su raugintais.

Dabar mane su Rusija sieja vienintelis dalykas – ten vis dar rengiame dokumentinio kino festivalį „Artdokfest“. Įsivaizduokite: rodome filmą, tarkime, apie Ukrainą, ir staiga į salę įsiveržia šimtas žmonių, surengia pogromą. Ką, gal tai V. Putinas juos pasiuntė? Ne, suprantama.

Tačiau jie atėjo dėl to, kad V. Putinas sukūrė tokią propagandinę sistemą, kuri jaukia žmonių sąmonę. Jie taip elgiasi šventai įsitikinę, kad gelbsti Rusiją, daro jai gera. Kai nužudo Borisą Nemcovą, Aną Politkovskają, mano vykdantys misiją – esą valo Rusiją nuo išdavikų.

Kai grįžtu į Rusiją, nebijau, kad mane areštuos, pasodins. Kalėjime man nieko bloga neatsitiks. Kur kas baisiau vakarais išeiti iš laiptinės.

Didžioji rusų tragedija

– Filme daroma užuomina, kad Rusijos žmonės atsakingi dėl to, jog šaliai vadovauja toks prezidentas.

– Nacija visada atsakinga. Rusijoje ji visais laikais buvo atsakinga ir kartu – visiškai neatsakinga. Štai kur didžioji rusų tautos tragedija.

– Man regis, artėjame prie jūsų filmo esmės. Turbūt Rusijos valstybė sukurta taip, kad ji suvalgo ir aukščiausią jos asmenį – valdovą?

– Žinoma, jokios abejones. Iš esmės V. Putinas, kai jį padarė prezidentu, iki galo nesuvokė, kaip lengvai jam pavyks užvaldyti šalį. Nemanė, kad ji pasiduos be kovos. Leisis varoma į vergiją.

Kad ir ką per tuos metus darė V. Putinas, niekada nesulaukė jokio pasipriešinimo. Jokio. Vienintelis kilo 2012 metais, kai mąstantys visuomenės likučiai išėjo į gatves ir Bolotnajos aikštės prieigose surengė mitingą už laisvę, žinomą kaip „Milijonų maršas“.

V. Putinas jį užgniaužė pačiu brutaliausiu būdu. Nė vienam neparodė malonės, visus pasodino. Sąmoningai, tikslingai ir akivaizdžiai pademonstravo, kad nepakęs jokio priešinimosi savo ekspansijai.

– Kodėl atskirą filmo epizodą skiriate Rusijos himno keitimui, sovietinės melodijos grąžinimui?

– Iš esmės visuomenė į tai neatkreipė dėmesio. Buvo inteligentų laiškas prezidentui, tačiau įvykis atsidūrė visuomenės dėmesio periferijoje. Tada iki galo nesuvokiau, kad prasideda globali Rusijos kurso kaita. Jei būčiau supratęs, gal ir tame pokalbyje su V. Putinu Kremliuje būčiau laikęsis radikalesnės pozicijos.

– Ar jaučiate asmeninę atsakomybę, kad prisidėjote prie „Putino žmogišku veidu“ įtvirtinimo visuomenės sąmonėje?

– Žinoma, jaučiu. Ir kaltę – taip pat. Bet pasakyčiau plačiau. Manau, kiekvienas Rusijos pilietis turi suvokti savo atsakomybę ir kaltę. Didesnė visuomenės dalis su tuo kategoriškai nesutinka. Rodant filmą net pažangūs rusai diskutuoja, kad tai ne jų kaltė: „Sėdėjau savo virtuvėje ir visa širdimi buvau prieš...“

Tad pripažįstu... Tačiau taip pat kaltinu visus ir kiekvieną.

Pabaiga – nenusakoma

– Norisi grįžti prie valstybės ir valdovo temos. Rusijos valdymo sistema, rašytojo Boriso Akunino manymu, yra paveldėta iš Čingischano Aukso Ordos. Ji auka paverčia ir patį valdovą.

– Nesiginčysiu su B. Akuninu, bet Rusijoje, mano manymu, stipresnė bizantiškoji valdžios tradicija. Ji man padarė didelį įspūdį, kai pirmą kartą patekau anapus Kremliaus sienų, pamačiau ceremonialą, kaip viskas veikia ir kaip tai keičia žmones.

Nemažai laiko praleisdavau V. Putino priimamajame, pas prezidentą ateidavo lankytojai: premjeras, ministrai, gubernatoriai, vieši žmonėsi. Per televiziją jie atrodė labai galingi. O į kabinetą įlįsdavo kaip kirminėliai nunarintomis galvomis.

Ta sistema veikia labai keistai. Prieš susitikimą toks lankytojas, tarkime, kuris nors gubernatorius, imamas „marinuoti“. Iš jo atima telefoną, liepia laukti susitikimo, sakykime, 10 valandą ryto. Sėdi prie stalelio su vynuogėmis ir gali paprašyti vienintelio dalyko – kad apsaugininkas leistų pasinaudoti tualetu. O 10 valandą vakaro iš gubernatoriškos didybės nelieka nieko.

Taip daroma nebe priežasties. Svečias po tokių apsilankymų pasaulį ima matyti visai kitaip. Filme yra epizodas, kai V. Putinas naktį štabe su kažkuo kalbasi. Kabinete yra ir kitos grupelės, jos bendrauja nekreipdamos į V. Putiną jokio dėmesio.

Po pusmečio nieko panašaus nebeliko – visi ir iš visur žvelgė jam į burną ir akis. Kai tau į burną žiūri dieną, dvi, metus, 24-erius, tai keičia tavo savimonę. V. Putinas savanoriškai įžengė į politinių ilgaamžių klubą nesuvokdamas, kad į jį patenkama pro skirtingas duris, tačiau išėjimas tėra vienas.

– Kapinės?

– Ne, kapinėms laikas ateina pats. Tačiau prieš tai Saddamas Husseinas buvo pakartas, Muammaras Gadaffis pamautas ant durtuvo, 96-erių Robertas Mugabe nuverstas dėl žmonos intrigų.

– Linkite V. Putinui Niurnbergo?

– Hagos. Tam tikru požiūriu tai geriausias variantas. Tik bijau, kad taip neatsitiks. Arba jis sugebės išsilaikyti valdžioje iki fizinės pabaigos, nors tai ir abejotina. Arba įvyks lūžis su nenusakomomis pasekmėmis.