Kultūra

2019.04.07 07:00

Noveles atgaivinusi rašytoja Daina Opolskaitė: ne kiekvienas pasiruošęs intelekto smūgiui

Virginija Sližauskaitė, LRT.lt2019.04.07 07:00

Rašytojas turi pažinti žmones, tik dabar tai padaryti vis sunkiau – kaukių vis daugėja ir daugėja. Net tie, kurie turi Dievo dovaną perprasti kitus, gali klysti, portalui LRT.lt sako rašytoja Daina Opolskaitė. Noveles kurianti menininkė pokalbio metu prisipažįsta, kad romanas visuomet karaliavo ir karaliaus literatūros pasaulyje, tačiau stiprų intelektinį smūgį gali suduoti būtent novelė – ir ne kiekvienas tam pajėgus.

– Daina, susitikimo pretekstu tampa jūsų naujausia novelių knyga „Dienų piramidės“. Tačiau norisi paklausti apie pačią pradžią – kodėl rašote knygas, kaip pradėjote rašyti ir su kokiu įspūdžiu prisimenate savo pirmąjį kūrinį?

– Kartais pati savęs klausiu, kodėl rašau, bet turbūt mes visi vienaip ar kitaip pasirenkame, ką veikti gyvenime. Man visuomet norėjosi, kad tai, ką darau, būtų naudinga ir prasminga. Šis troškimas mane lydėjo nuo vaikystės. Tikriausiai taip nutiko, kad rašymas mane susirado.

Pirmoji mano knyga pasirodė, kai buvau dar jauna, dvidešimties metų studentė. Tuo metu, kaip ir visiems jauniems žmonėms, atrodė, kad jūra iki kelių, kad išleisti knygą – kažkas ypatinga, tu ir pats tampi ypatingu. Ta jaunystė... ji neša, tad pasitikėjimo savimi tikrai netrūko. Ilgainiui viskas kinta ir tampi sau nebe toks reikšmingas.

– Kaip dabar žvelgiate į savo pirmąją knygą, į kitas, išleistas anksčiau?

– Tą pirmąją knygą pirmiausia reikėtų susirasti ir atsiversti. Galbūt vengiu to, nes manau, kad dėl kai kurių tekstų labai abejočiau. Šiandien nedėčiau jų į knygą.

– Sakoma, kad kai kurie aktoriai negali žiūrėti filmų, kuriuose patys vaidina. Ar jaučiate tą patį skaitydama savo knygas?

– Labai teisingas pastebėjimas, manau, kad toks jausmas būdingas menininkams apskritai. Man tikrai sunku atsiversti savo knygas. Norėčiau perskaityti jas nešališkai, bet patiriu, kad tai neįmanoma. Neįmanoma atsiriboti ir įvertinti, kaip parašei. Įmanomos tik kitų reakcijos, kurios kartais nustebina. Yra tekstų, į kuriuos sudedi daug emocijų, kūrybinės jėgos ir energijos, bet išgirsti, kad tai visiškai neveikia skaitytojo. Ir priešingai.

– Kokią matote literatūros misiją?

– Aš užaugau su klasikine, aukštos kokybės literatūra, todėl manau, kad literatūros kūrinys turi turėti misiją ir kalbėti apie kažką reikšminga.

– Kaip vertinate tą procesą, kad šiandien knygą parašyti ir išleisti gali bet kas?

– Tai šiek tiek glumina mane. Galbūt tai yra būdas žmonėms laisvai rašyti ir kurti... Tačiau Virginia Woolf kadaise yra pasakiusi: niekam nereikia to, ką tu parašei, ką tu sakai ir ką manai. Kai tai perskaičiau, mane ištiko lengvas sukrėtimas. Pagalvojau – tikrai, tu nori rašyti, bet ar kam to reikia, ar kas to laukia? Ir šiandien matome, kaip svarbu, kad kiekvienas būtų išgirstas. Yra galybė kažką sakančių, rėkiančių. O kaip su klausančiais? Kur rasti tų klausančių ir skaitančių?

– Minėjote, kad užaugote su geromis knygomis. Kaip apibūdintumėte, ką tai davė jūsų gyvenimui ir rašytojos keliui?

– Gyvenime patyriau du skaitymo periodus, turėjusius man daug įtakos. Vieną – vaikystėje, kai didelį poveikį man darė pasakos. Ir šiandien nemanau, kad pasakos – atgyvenęs dalykas. Pasakų kalba labai švari, gryna, be priemaišų. O kuo mažiau tuščiažodžiavimo, tuo daugiau gauni poveikio ir informacijos. Vėliau, jau po studijų, rinkausi didžiąją klasiką, tai ir Dostojevskį, ir Mykolaitį-Putiną, ir Virginia Woolf, Michael Cunningam perskaičiau būtent tada (džiaugiuosi, kad tai nutiko ne mokykloje, o vėliau). 

– Esate ne tik rašytoja, bet ir mokytoja – mokykloje dirbate jau 20 metų. Kaip keičiasi mokiniai ir jų santykis su knygomis?

– Patiriu tą kaitą, ypač pastaraisiais metais, ir jau netgi imu galvoti, kad mano misija čia baigta. Tai, ką kalbu apie literatūrą, kažkada vieniems darė didelį įspūdį, dabar pastebiu, kad nebedaro jokio. Imu galvoti, kokia ši mokinių karta, kas jai įdomu. Tačiau priimu tai ramiai, kaip besikeičiančio pasaulio realybę. Turbūt svarbu ne užstrigti ties savim pačiu, o suprasti, kad kuriasi naujas pasaulis.

– Tarp jūsų išleistų knygų – ir romanai paaugliams. Ar skiriasi Vilkaviškio jaunuolis nuo gyvenančio Vilniuje?

– Parašiusi tris romanus paaugliams tikrai galiu pasakyti, kad jaunimas skiriasi. Tas knygas rašiau adresatui, kurį mačiau prieš save – provincijos jaunuoliui. Ir sulaukiau nuomonių, kad mano kūriniuose tarsi kitokia tikrovė, egzotika, per daug šiurpios realybės. Taigi supratau, kad jaunimas labai įvairus. Tiesa, kad internetas atveria daug vartų į pasaulį, bet jis tikrai nepakeis kasdienio erdvės pojūčio, buvimo toje aplinkoje, namų ir šeimos. O aplinka žmogų formuoja ir veikia labai stipriai.

– Ar nepasigendate Vilkaviškyje kultūrinio gyvenimo?

– Negaliu atsakyti, nes esu žmogus intravertas. Mėgstu gyvenimo būdą, kuris yra tik mano. Uždarau namų duris ir tai – mano erdvė, kurioje man gera. Nesakau, kad kultūrinis gyvenimas man nesvarbus. Tiesiog dažniau renkuosi renginius Vilniuje ar Kaune.

– Esate sakiusi, kad rašytojas turi gerai pažinoti žmones. Kaip to išmokti? 

– Tai plati tema, galima daug ja kalbėti. Šia proga norėčiau prisiminti šviesaus atminimo rašytoją Juozą Aputį. Daug kas literatūros kritikoje yra pastebėjęs ir rašęs, kad jis sugebėdavo perprasti žmones iš pirmo žvilgsnio, netgi galėjo išpranašauti likimus literatūros kelyje. Panašiai devintame dešimtmetyje Lietuvoje pasirodė kelios pirmosios knygos, kurių autorius J. Aputis įvertino labai įvairiai – kad iš vieno nieko nebus, kitas rašys, jei norės, bet geriau nerašytų, o dar viena autorė bus garsi prozininkė. Ir ta, kurią jis įvertino palankiai, dabar tikrai yra garsi romanistė, žodžio meistrė.

Noriu pasakyti, kad kai kurie žmonės turi Dievo dovaną perprasti žmones, iš karto atskirti kaukes nuo veidų. Tiesa, dabar tai daryti vis sunkiau, nes kaukių – daugėja ir daugėja. Pastebėjau, kad mano pirmasis įspūdis visuomet būna klaidingas. Tačiau bendraujant su žmogumi veikia kitos smulkmenos – užtenka pastebėti, kaip jis žiūri pro langą, kaip pakelia kokį nors daiktą... Ir tai pasako labai daug.

– Pereikime prie novelių knygos „Dienų piramidės“. Pastaruoju metu, ko gero, šį klausimą girdite dažnai, bet – kodėl novelės?

– Taip, šis klausimas dabar mane užklumpa dažnai. Tikiuosi, kad toks dėmesys tik pasitarnaus novelės žanrui ir bent kiek prisidės prie jo populiarinimo. Kartais užtenka vienos knygos, kad žanras taptų vėl matomas. Visgi kasdieninėje terpėje novelei sunku išlikti įdomiai romano akivaizdoje.

Noveles rašiau nuolatos, pasirodydavo jos kultūros leidiniuose, galiausiai jų susikaupė nemenkas pluoštas ir pamaniau, kad gali išeiti knyga. Tačiau kaip išleisti novelių knygą? Tai nėra šiandienos produktas, nėra romanas, kuris visuomet pageidautinas.

– Kodėl novelė – paribyje ir romano šešėlyje?

– Tiesiog romanas žada daugiau – daugiau įspūdžio, istorijos, likimų... O novelė – žodžio kondensatas, suduodantis intelektinį smūgį. Ne kiekvienas yra tam pasirengęs, pajėgus tokiam skaitymui. Pati esu patyrusi, kaip stipriai gali veikti viena novelė, kai ją perskaitai ir pamiršti keletą romanų. Ta būsena pagauna ir supranti, kad teksto jėga glūdi labai nedidelėje apimtyje.

– Kaip manote, ar tam, kad rašote noveles, įtakos turėjo vaikystėje skaitytos pasakos, kuriose kalba – itin koncentruota?

– Manau, kad taip. Mano kalba tiršta ir gryna, gal net suvalkietiškai gryna. Tai – per daugybę metų išsiugdytas rezultatas. O juk yra knygų, kur žodžių tėkmė liejasi puslapių puslapius, bet jei tuos kelis puslapius išmestum, esmė nepasikeistų.

– Kas yra idealus jūsų knygų skaitytojas ir kokią žinutę norėtumėte perduoti knygoje „Dienų piramidės“?

– Rašau jautriam žmogui, kuriam rūpi žmogiškosios patirtys. Tai tikrai ne lengvabūdis ir lengvo malonumo iš knygos ieškantis skaitytojas. Ko gero, slapčia viliuosi, kad perskaitęs mano knygą, jis pagalvos: matai, koks būna gyvenimas...