Kultūra

2019.04.01 22:17

Vilniaus universiteto mokslininkė suskaičiavo lietuviškus velnius

20 metų tyrinėjusi velnio vardus Vilniaus universiteto mokslininkė Birutė Jasiūnaitė suskaičiavo, kad mitologijoje, patarlėse, atskiruose regionuose vartojama iki 500 velnio vardų. Tiesa, Lietuvoje nerasi nė vieno kaimo, kuris būtų kildinamas iš velnio vardo. Tačiau susijusių vietų pavadinimų – daugybė. Surinkusi velniškai daug medžiagos, mokslininkė apie Lietuvos velniavardžius išleido knygą.

Vilniaus universiteto mokslininkė Birutė Jasiūnaitė pabandė suskaičiuoti Lietuvos velnius ir tvarkingai sudėti į mokslo lentynas. Pradėjusi nuo vaikystėje girdėtų senelės pasakų, vėliau keliavo per Lietuvą, užrašinėjo tautosakos tekstus, velnių ieškojo kitų mokslininkų surinktoje medžiagoje. Pasirodo, kad nelabųjų Lietuvoje – knibždėte knibžda, ir jie bando slėptis vis po kitu vardu. Jų autorė suskaičiavo pusę tūkstančio.

„Žinom Pinčiuką, kurį išpopuliarino Kazys Boruta su Baltaragio malūnu, ar ne, ypač mandresnių galima pasakyti Pilypas Pabalinis – štai jums velnias su vardu ir pavarde. Gali vadintis krikštavardžiais, žmonių vardais. Na ir aišku Liucipieriaus daug perdirbinių pačių įvairiausių – ir Liuciparas gali būti, ir retas toks velnių viršininko vardas Libras“, – pasakojo B. Jasiūnaitė.

Kaune veikia Velnių muziejus, kuriame – per 3 tūkst. eksponatų. Pasak mokslininkės, čia galima pamatyti, kuo lietuviškas velnias skiriasi nuo kitų pasaulio velnių – vienšnervis, viena koja arklio, kita – gaidžio. Tačiau yra ir panašių bruožų, sutinkamų visose tautose.

Knygą „Lietuvių velniavardžiai“ išleido Vilniaus universiteto leidykla. Kaip autorė juokauja, leidinys specialiai apteptas peklos smala, pati sukūrė karpinius iliustracijoms. Lietuviškieji demonai klasifikuoti pagal gyvenamąją vietą, išvaizdą, elgseną ir tariamą charakterį. Pateikiama vardų kilmė – pavyzdžiui, kaip Pinčiukas atsirado iš Pinsko miesto, šėtonas – iš islamiškojo Šaitano ar Paibelis iš gudiško žodžio „pohibel“ – žūtis. Knygos autorė pastebi, kad lietuviški demonai visgi nėra tokie baisūs, kokių turi mūsų kaimynai latviai. 

Panorama

„Jeigu jau jų velnias turi žalvarinę barzdą, tai barzda yra pažaliavusi, o kaipgi, nuo ko – jis numirėlius drasko ir ėda. Taukai varva per šitą barzdą, ir nuo to barzda yra pažaliavusi“, –kalbėjo B. Jasiūnaitė.

Velnių vardais visoje Lietuvoje populiaru vadinti neįžengiamus miškus, raistus, akmenis su įspaustomis pėdomis ar griovas, kaip Velnio duobę Trakų rajone.

Neišsigandęs pavadinimo Vilniaus šventojo Kristoforo kamerinis orkestras Velnio duobėje yra koncertavęs. Nors, pasak mokslininkės, šiaip jau žmonės nuo seno vengia šėtonui priklausančių vietų ir kitus įspėja. Pavyzdžiui, pavojingas, gilias upės vietas vadindavo velnio bliūdeliais.