Kultūra

2019.04.03 18:06

Gyčio Padegimo pasivaikščiojimai: ant Palangos tilto sužinojau, kas yra kas

Rytis Zemkauskas, LRT KLASIKOS laida „Kultūros sostinė“, LRT.lt2019.04.03 18:06

„Vaikystės pasivaikščiojimai ant Palangos tilto man buvo enciklopedija, kas yra kas. Nežinia, ar Tomas Venclova dabar pripažintų savo pižonizmą, ar ne, bet jis visuomet būdavo su baltais šortais, baltais drabužiais – visada išsiskiriantis. Iš tokių pasivaikščiojimų sužinojau apie kai kuriuos žmones, vėliau pradėjau domėtis ir jų kūryba“, – taip LRT KLASIKOS laidoje „Kultūros sostinė“ sako režisierius Gytis Padegimas, diskutuojantis apie miestą kaip teatrą ir, žinoma, žmones.

– Šekspyras kalbėjo apie pasaulį kaip teatrą, kaip sceną, kur aktoriais tampame visi. Ir ne veltui, nes mes kasdien atliekame daug daugiau vaidmenų, nei galvojame – namuose esame tėvai arba vaikai, mieste – pirkėjai, praeiviai, miesto dalyviai. Miestas – kaip teatras, kur vaidmenys pasipila.

– Be abejo, visi mes vaidiname. Jei nusiimtume savo kaukes – teigiamas ir neigiamas – būtume kaip sraigės, ištrauktos iš kiauto. Tai galima daryti nebent artimų žmonių apsuptyje, nes, nori nenori, sociumas ir aplinka iššaukia ir tavo apsaugą.

Aktoriams kartais sakoma – baigęs vaidinti, nepamiršk išeiti iš vaidmens. Kartais vaidmenį žmogui primeta jo aplinka – vienas tampa mušamu berniuku, kitas tuo, kuris muša. Bet jei vaidmuo vienplanis, darosi banalu ir neįdomu. Man regis, kuo platesnis mūsų gyvenimo vaidybos diapazonas, tuo įdomiau.

Jei paklaustume kitų, kaip mus mato, gautume labai skirtingų liudijimų. Aš jau 45 metus esu režisierius, tai mano vaidmuo, iš kurio negaliu išsilaisvinti.

Dar sakoma, kad kiekvienas laikotarpis turi savo auką, budelį, premjerą, genijų, beprotį, paleistuvę ir pan.

– Sakoma, kad reikia būti savimi, neapsimetinėti. Tačiau manau, kad tai – gana pavojingas dalykas, nes jei būsi savimi, gali tapti labai nepatraukiu aplinkiniams.

– Vaidyba, teatrine prasme, turi dvi priešingas reikšmes. Viena – kai aktorius kuria vaidmenį ir persikūnija, ir kuo jis labiau neatpažįstamas, tuo geriau. Kita vertus, vaidyba tapatinama su apsinuoginimu. Scenoje žmogus gali būti be kaukės, bet toks jis nebus socialiniame gyvenime.

Skirtingi laikai reikalauja skirtingų aktorinių savybių – arba melo ir apsimetimo, arba kraštutinio buvimo savimi. Man regis, visa tai maišosi ir scenoje, ir gyvenime.  Dažnai mes nežinome, kada vaidiname, o kada esame tikri. Gal ir gerai, nes jei būtume tik tikri, būtume be galo nuobodūs.

– Ispanijoje, dar Migelio de Servanteso laikais, buvo toks paprotys – išeiti į miestą kaip į sceną. Tokiu išėjimu tu atlieki daug vaidmenų – įtvirtini, kad esi. Jei išeini į miestą pats, esi stiprus ir vertingas. Jei išeini primą kartą, prisistatai, dar atsivesdamas ir vaikus. Įsimylėję jaunuoliai, eidami miestu, leidžia pirmą kartą susikibti už rankų, taip visi žino, kad tai – oficialu. Toks ėjimas per miestą – kaip iniciacija, legitimacijos procesas. Dabar taip yra visame pasaulyje.

– Gal dabar to yra daugiau virtualioje erdvėje, „Facebooke“. Tačiau taip, štai aš prisimenu, kaip vasaras leisdavau Palangoje. Ir buvo toks pasakymas – einame į miestą. Man močiutė uždėdavo šortukus, pasipuošdavo ir pati, pasiimdavo į draugiją kaimynę ir mes visi leisdavomės į miesto sodą, o ten vaikščiodavome ratu aplink fontaną. Mano tėvai pasakojo, kad ši tradicija buvo dar tarpukariu!

O vaikščiojimas ant Palangos tilto vakare, leidžiantis saulei, man buvo tiesiog enciklopedija apie tai, kas yra kas. Štai nežinau, ar Tomas Venclova dabar pripažintų savo pižonizmą, ar ne, bet jis visuomet būdavo su baltais šortais, baltais drabužiais – visada išsiskiriantis. Iš tokių pasivaikščiojimų sužinojau apie kai kuriuos žmones, vėliau pradėjau domėtis ir jų kūryba.

O kur dar Laisvės alėja Kaune, kurioje aš visą laiką gyvenu ir dirbu teatre... prisimenu kelis personažus. Dar mano vaikystėje buvo toks lėlių daktaras – seneliukas, turintis pintą sietelį, pridėtą lėlių. Tačiau pati paslaptingiausia, kone mitinė būtybė, buvo Laisvės alėjoje vaikštanti moteris, juodu raiščiu persirišusi nosį. Niekas nežinojo, kur ji gyvena, buvo įvairiausių pasakojimų ir spėjimų, neva ji nešioja tą raištį, nes jai nepatinka sovietų kvapas... Dar kiti sakė, kad ji kažkada buvo išprievartauta vokiečių ir išprotėjo.

– Pradėjome kalbėti apie žmones, kurie įeina į miesto personažų sąrašą. Štai Vilniuje buvo Kunigaikštis, dar yra Rožytė. Kartais atrodo, kad jei tokių žmonių nėra, tai – ne miestas.

– Be abejo, tokie žmonės – razina ar vyšnia ant torto. Kai atvykęs į Vilnių pamatau Rožytę, sakau, kad bus gera diena.

– Girdėti, kad kai Rožytė susirenka pinigų, eina gerti alaus. O kažkas net pasakojo sąmokslo teoriją, kad JI net ne JI, o vyras.

– Rožytė labai labai paslaptinga. [...] Mano močiutė apie tokius žmones sakydavo – visokių yra, visokių reikia. Jie puošia miestą, tai ryškiausi personažai. Mes nesame tokie ryškūs, rengiamės pilkiau, juo labiau nesame linkę drįsti ir demonstruoti savo charakterio savybių.

– Būti keistuoliu– dažnai žmogaus pasirinkimas. Tokie žmonės kelia susidomėjimą – kaip jie veikia ir ką veikia. Norisi stebėti.  

– Stebėti apskritai svarbu. Mes dažnai bėgame ir pamatome tik emblemas, iškabas su įvairiais šūkiais. Kažkada, ne taip ir seniau, ėjau į teatrą. Tik supainiojau valandas ir atėjau valanda anksčiau. Kavos jau buvau gėręs, todėl nusprendžiau pasėdėti ant suoliuko. Ir buvo taip įdomu!

Specialiai juk ant suoliuko nesėdime – gaila laiko, visuomet yra, kur eiti. Ir kai buvau priverstas valandą tiesiog stebėti žmones, supratau, kad tai man – ne ką mažiau įdomu nei spektaklis. Gatvė yra scena – kažkas išeina, kažkas ateina, vyksta netikėti arba surežisuoti susitikimai.

Ir aš sakau, kad teatre įdomiausias dalykas – ne spektaklis, o repeticija, kol viskas dar tik gimsta. Tą patį matai ir gatvėje – nesurežisuotą gyvenimą. Reikia tik imti žiūrėti. Jei bėgi ir nieko nematai, tai ir pats Jėzus Kristus praeis, o tu net nepastebėsi.

– Svarbu nepamiršti būti gerais žiūrovais, ar ne?

– Kai tampi tarsi neveikiamosios rūšies dalyvis ir pamiršti daug ambicijų ir uždavinių, kurie ne tokie jau ir svarbūs, atsiranda empatija ir bendruomeniškumas.

Nežinau kaip dabar, bet mano tėvų laikais vyravo toks posakis – pažįstamas iš matymo. Taip yra, kai nepažįsti žmonių labai gerai, bet vis juos matai,  o jie mato tave. Kuo man brangus Kaunas? Mėgstu keliauti, bet eidamas Kaune matau žmones, kurie žino mane, o aš – juos. Ir mes net pradedame sveikintis vienas su kitu, nors tarp mūsų nieko nėra. Tačiau taip jauku. Ir tai mano namai.

Parengė Virginija Sližauskaitė.


Kultūros sostinė. Miestas kaip reginys, miestas kaip teatras