Mogiliavas – Rytų Baltarusijos miestas, nuo XIV a. priklausęs LDK, o po 200 metų atsidūręs ir likęs Rusijos imperijos sudėtyje. Tarpukariu Mogiliavas buvo kur kas labiau Baltarusijos centre nei Minskas, tad visai rimtai svarstyta čia perkelti Baltarusijos sostinę. 1934 m. buvo nuogąstaujama, kad vokiečiai pradės ekspansiją į Rytus ir Minskas atsidurs pavojuje. Siena su Lenkija buvo visai arti. Laidos „Stop juosta“ maršrutas nr. 77 – Baltarusija. Mogiliavas, kartu su specialistais kviečia žiūrovus mieste ieškoti tarpukario modernizmo ženklų.
Tarpukario architektūros pavyzdys – Kirovo automobilių gamyklos darbininkų gyvenvietė
LRT PLIUS laidos „Stop juosta“ komanda keliauja į pietrytinį miesto pakraštį, kuriame stovi tarpukario architektūros pavyzdys – Kirovo automobilių gamyklos darbininkų gyvenvietė. Kirovo automobilių gamykla, pažymėta 7 numeriu, dirbo karo pramonei. Šalia gamyklos iškilo ir darbininkų kolonija, kurioje, be gyvenamųjų namų, turėjo būti parduotuvės, mokyklos, vaikų darželiai, pirtis ir kultūros namai.
„Karo metais vokiečiai kultūros namuose įkurdino arklides ir administraciją. Vėliau, po karo, kaip pasakoja amžininkai, vokiečiai norėjo kultūros namų pastatą, kaip ir daugelį buvusių kultūros objektų Baltarusijos teritorijoje, susprogdinti, bet nespėjo, nes prasidėjo išsilaisvinimas. Tada miestelio gyventojai savo jėgomis pradėjo viską tvarkyti, atkasinėti“, – pastato istoriją pasakojo veteranų namų vadovė Ala Stankevič.
„Tuo metu žmonės, atidirbę visą pamainą gamykloje, prieš repeticiją čiupdavo kibirus, neštuvus ir mėžė mėšlą. Kadangi pastate vokiečiai laikė arklius, buvo paliktos krūvos mėšlo. Tvyrant dvokui žmonės viską nešė lauk, o paskui iki antros valandos nakties repetuodavo spektaklius“, – pasakojo buvęs Mogiliavo kultūros namų direktorius Aleksandras Chochriakovas.
Amžininkės iš Kirovo ir kinų gyvenvietė
Ši gyvenvietė pavadinta partinio veikėjo Sergejaus Kirovo vardu. Jo vardu Sovietų Sąjungoje buvo pavadinta daugybė gyvenviečių, gatvių ir net gamyklų. Tiesa, Kirovas ne tik pasižymėjęs partinis veikėjas, bet ir Stalino draugas. Mogiliave „Stop juostos“ komanda taip pat susitinka su amžininkėmis Aleksandra Novickaja ir Valentina Špakovskaja, su kuriomis grįš į tarpukario Mogiliavą, tiksliau – Kirovo gyvenvietę. Kartą, prireikus aikštelės mokyklai, čia buvo pasiųsti darbininkai, kad išpjautų medžius.
„Anksčiau čia buvo labai daug ąžuolų, o berželių – mažiau. Kai statė mokyklą, darbininkai spėjo nupjauti vos 4 ąžuolus, nes vietinės moterys juos išvijo, rėkdamos, kad sulaužys jų „družbą“. Po karo gyvenvietėje buvo 27 statiniai, tarp kurių – pirtis, krautuvė ir gaisrinė bei kinų gyvenvietė“, – teigė amžininkė Valentina.
„Mano mama gamykloje pradėjo dirbti dar prieš karą, būdama 16 metų. Prasidėjus karui, susirgo močiutė, todėl mama išvažiavo pas ją į kaimą. Ten, Čiausuose, buvo vokiečių okupacija. Jų kaime 9 mėnesius „stovėjo“ frontas. Traukdamiesi vokiečiai ją su seserimi, seneliu, močiute ir vyresniąja mamos seserimi su vaikais varė į šeimų lagerį, buvusį Krupkose, netoli Minsko. Mamai su teta buvo liepta eiti priekyje vokiečių – per minų lauką“, – pasakojo Aleksandra.
Mogiliavo kultūros namuose svečiavosi ir sovietinio kino žvaigždė
Kultūros namų pastatas – dviejų aukštų, kuklus. Pagrindinis įėjimas įrengtas nesimetriškai, išsiskiria stačiakampėmis kolonomis, tarp kurių antro aukšto lygiu eina puošnus balkonas su baliustrada. Pastatas papuoštas raudona žvaigžde. 1938 m., pastato atidarymo iškilmėse, be valdžios atstovų, dalyvavo sovietinio kino žvaigždė Liubovė Orlova. Ji buvo vertinama ne tik tuometėje Sovietų Sąjungoje – rusiškomis komedijomis žavėjosi ir JAV prezidentas Teodoras Ruzveltas ir komikas Čarlis Čaplinas.
„Atvyko Liubovė Orlova. Turbūt suprantate, ką reiškia Liubovės atvykimas į Mogiliavą? Žvaigždžių žvaigždė, pati didybė. Tai buvo didelis įvykis – ten buvo muzikantų, ji dainavo, šoko, buvo rodomi fragmentai iš komedijų“, – pasakojo A. Chochriakovas.
„Patekti į kultūros rūmus tarpukariu buvo neįmanoma. Reikėdavo įkalbinėti kasininkę, įsiteigti jai, kad ši paliktų bilietėlį. Žmonės neturėdavo kur eiti, todėl ir žiūrėdavo filmus kiekvieną vakarą. Šis pastatas – retas, unikalus, vienintelis. Salė, kurią rekonstravo po karo ir ąžuolinis parketas esantis fojė, žvilgėjo kaip veidrodis“, – teigė A. Chochriakovas.
Mogiliavo centre – kazino Vermachto kareiviams
Iš Kirovo gyvenvietės LRT Plius laidos „Stop juosta“ komanda keliauja į Mogiliavo centrą, kur, kartu su gidu, kraštotyrininku Olegu Dziačkovu aplanko pagrindinį miesto administracinį pastatą, buvusią turgaus aikštę, Baltarusijos-Rusijos universiteto pagrindinį korpusą, kino teatrą „Tėvynė“ bei Budiono namus.
„Tėvynės“ kino teatras buvo statomas 1938–1940 m., kuomet Mogiliavas buvo mažas miestelis, turėjęs 90 000 gyventojų. Jis veikė ir karo metais. Taip pat netoliese veikė kazino Vermachto kareiviams“, – pasakojo O. Dziačkovas.
